J. Mačiūno orientalizmas ir fluxus estetikos principai

Prof. dr. Antanas Andrijauskas

Tęsinys. Pradžia Nr. 10 (542)

Dėl to in­te­lek­tu­a­lams skir­ta Schön­ber­go do­de­ka­fo­ni­ja bu­vo ver­ti­na­ma ne­igia­mai, o abst­rak­tusis me­nas – de­ka­den­tiš­kas, at­gy­ve­nęs me­nas, at­si­ri­bo­jęs nuo so­cia­li­nių tiks­lų. „Flu­xus tiks­lai, – ra­šė J. Ma­čiū­nas 1963 m. laiš­ke To­mui Schmi­tui, – yra so­cia­li­niai (ne es­te­ti­niai). Jie sie­ja­si su 1929-ųjų [sic!] LEF gru­pe Sovietų Są­jun­go­je (ide­o­lo­giš­kai) ir su laips­niš­ku dai­lių­jų me­nų (mu­zi­kos, te­at­ro, po­ezi­jos, gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros, ta­py­bos, skulp­tū­ros ir t. t.) eli­mi­na­vi­mu. Tai mo­ty­vuo­ja­ma sie­kiu su­stab­dy­ti be­pras­mį me­džia­gų ir žmo­giš­kų­jų išteklių švais­ty­mą <…> su­teik­ti kū­ry­bai so­cia­liai kon­struk­ty­vų pa­vi­da­lą. To­kie yra tai­ko­mie­ji me­nai (in­dust­ri­nis di­zai­nas, žur­na­lis­ti­ka, ar­chi­tek­tū­ra, in­ži­ne­ri­ja, gra­fi­niai-spaus­tu­vi­niai me­nai, leidy­ba ir pan.) <…> Va­di­na­si, Flu­xus ka­te­go­riš­kai pa­si­sa­ko prieš me­no ob­jek­tą kaip ne­funk­cio­na­lią pre­kę, skir­tą par­duoti ir už­tik­ri­nan­čią me­ni­nin­ko pra­gy­ve­ni­mą. Lai­ki­nai jis ga­li at­lik­ti pe­da­go­gi­nę funk­ci­ją, mo­ky­da­mas žmo­nes me­no ne­rei­ka­lin­gu­mo ir kar­tu pa­ties ne­rei­ka­lin­gu­mo.“ [Flu­xus, 1988, p. 24].

Ta­čiau vė­liau J. Ma­čiū­no pa­sau­lė­žiū­ro­je stip­rė­jo Bau­hauzo, De Stilj ir kiek ma­žiau da­daiz­mo es­te­ti­kos įta­ka. Flu­xus, kaip ir De Stilj, Bau­hauzas, iš es­mės bu­vo kon­struk­ty­vus, so­cia­liai orien­tuo­tas są­jū­dis, apė­męs daug fu­tu­riz­mui ir da­daiz­mui bū­din­gų iro­niš­kų, eks­pe­ri­men­ti­nių ele­men­tų, ska­ti­nan­čių žmo­gaus kū­ry­bi­nę veik­lą. Šios gru­puo­tės ša­li­nin­kų ak­ci­jo­se iš­ryš­kė­jo iš fu­tu­riz­mo ir da­daiz­mo per­im­tas mo­der­nu­mo il­ge­sys, epa­ta­žas, šo­ki­ra­vi­mas, brui­tiz­mas, fo­to­mon­ta­žo, me­no kon­teks­to sureikšmini­mas ir ki­tos idė­jos, ku­rios ­py­nėsi su iš dzen es­te­ti­kos per­im­to­mis pa­pras­tu­mo, spon­ta­niš­ku­mo, kon­cep­tu­a­lu­mo idė­jo­mis, ti­kė­ji­mu, kad me­ne svar­biau­ nau­jai, ne­ti­kė­tai iš­vys­ti idė­ją, iš­ryš­kin­ti kū­ry­bos pro­ce­so uni­ka­lu­mą, nei prak­tiš­kai ją įgy­ven­din­ti.

1. Mačiūno orientalizmas ir dzen estetikos įtaka. Il­gai­niui ki­tas įta­kas J. Ma­čiū­no pa­sau­lė­žiū­ro­je iš­stū­mė Ca­ge’o nuo­sta­tos ir Va­ka­rų Eu­ro­po­je bei JAV pla­čiai pa­skli­du­sio­s pa­radok­sa­lios dzen es­te­ti­kos idė­jo­s. J. Ma­čiū­no teks­tuo­se tar­si idée fi­xe nuo­la­tos skam­ba Ja­po­ni­jos var­das, čia ap­tik­si­me dau­gy­bę aliu­zi­jų į da­oiz­mo, dzen, fū­ryū, bun­jin­ga, hai­ga, noh es­te­ti­ką, D. Su­zu­ki, Ca­ge’o idė­jas, me­ni­nės for­mos glaus­tu­mo, ne­iš­baig­tu­mo aukš­ti­ni­mą. Eu­ro­cen­tri­nių mąs­ty­mo, kū­ry­bos for­mų pa­nei­gi­mas, glo­ba­li­za­vi­mas J. Ma­čiū­no kon­cep­ci­jo­je su­vo­kia­mi kaip svar­biau­si nau­jojo ­me­to rei­ka­la­vi­mus ati­tin­kan­čio me­no bruo­žai, o tik po to ei­na žai­dy­biš­ku­mas, pa­pras­tu­mas, mu­zi­ka­lu­mas, ne­apib­rėž­tu­mas, im­pro­vi­za­ci­ja ir ki­tos jo ypa­ty­bės.

Ma­ni­fes­tuo­se ir laiš­kuo­se J. Ma­čiū­nas kri­ti­kavo kla­si­ki­nio mo­der­niz­mo es­te­ti­kai bū­din­gą mak­si­ma­liz­mą, me­ni­nin­ko iš­skir­tinu­mo, jo sub­jek­ty­vaus pra­do, sie­los at­si­vė­ri­mo su­reikš­mi­ni­mą, ir tei­gė post­mo­dernistinei es­te­ti­kai bū­din­go me­no ir ne­me­no su­sie­jimo, be­as­me­nio, iš­va­ly­to nuo sub­jek­ty­vu­mo, in­di­vi­du­a­lu­mo, kū­ri­nio idė­jas.

Vie­na­me ma­ni­fes­tų J. Ma­čiū­nas tei­gė, kad Flu­xus „at­si­sa­ko me­no ir ne­me­no at­sky­ri­mo, me­ni­nin­ko bū­ti­nu­mo, iš­skir­ti­nu­mo, am­bi­ci­jų su­reikš­mi­ni­mo, bet ko­kių pre­ten­zi­jų, su­si­ju­sių su svar­ba, re­tu­mu, įkvė­pi­mu, įgū­džiais, su­dė­tin­gu­mu, gel­me, di­din­gu­mu, ins­ti­tu­ci­ne ir var­to­ji­mo ver­te. Jis sie­kia mo­nost­ruk­tū­ri­nių, ne­te­at­ri­nių, ne­ba­ro­ki­nių, ne­as­me­ni­nių ko­ky­bių, ko­kias tu­ri pa­pras­tas na­tū­ra­lus įvy­kis, ob­jek­tas, žai­di­mas, gal­vo­sū­kis ar triu­kas“ [Flu­xus Co­dex, 1988, p. 131]. Šią dzen es­te­ti­kai bū­din­gą na­tū­ra­lu­mo iš­kė­li­mo ir sa­vo­jo aš su­val­dy­mo kon­cep­ci­ją J. Ma­čiū­nas dar aiš­kiau sufor­mu­lavo 1964 m. ko­vo mė­ne­sį ra­šy­ta­me laiš­ke bi­čiu­liui ir ben­dra­žy­giui Be­nui Vau­tier: „Nu­si­vy­lęs ste­biu ta­vo DIDĖJAN­ČIĄ ME­GA­LO­MA­NI­JĄ. Ko­dėl ne­iš­ban­džius dzen me­to­do – su­val­dyk ir vi­siškai eli­mi­nuok sa­vo ego (jei ga­li), nie­ko ne­pa­si­ra­ši­nėk – nie­ko sau ne­pri­skirk – nu­as­me­nink sa­ve. Tai bū­tų tik­ro­ji Flu­xus ko­lek­ty­vi­nė dva­sia. Deeu­ro­pa­ni­zuok sa­ve. Tik nie­kam (skir­tin­gai nei Ja­po­ni­jo­je) čia ne­pa­vyks­ta to pa­da­ry­ti.“ [Ten pat].

Ca­ge’o ir dzen es­te­ti­kos idė­jas plė­to­jan­tis J. Ma­čiū­nas ne­sie­kė iš­ori­nio kū­ry­bos reikš­min­gu­mo ir va­do­va­vo­si dzen te­ze, kad au­tentiš­kas me­nas „ne­rei­ka­lau­ja iš­ori­nio reikš­min­gu­mo ir ga­li bū­ti kuria­mas vi­sur, net­gi tur­gaus aikš­tė­je“. To­dėl pir­mo­ji 1963 m. ko­vo 11–20 d. su­reng­ta Flu­xus pa­ro­da įvy­ko la­bai ne­įpras­to­je vie­to­je – Vu­per­ta­lio Ga­le­rie Par­nass vir­tu­vė­je: bu­vo eks­po­nuo­ja­ma gar­sioji Nam Jun Pai­ko „Mu­zi­kos eks­po­zi­ci­ja. Elek­tro­ni­nis te­le­vi­zo­rius“. Šio­je pa­ro­do­je skai­ty­ta­me pra­ne­ši­me J. Ma­čiū­nas pa­brė­žė la­biau­siai no­rįs, kad pa­kis­tų mu­zi­kos su­vo­ki­mas, o „gar­sas iš ­tie­sų yra kon­kre­tus ir glau­džiai su­si­jęs su ta gi­mi­niš­ka me­džia­ga, ku­ri jį su­ku­ria“ [cit. pa­gal: L’Aven­tu­re de l’art au XX sičc­le, 1992, p. 602].

1962 m. va­sa­rą pa­skelb­ta­me ma­ni­fes­te „Neoda­da mu­zi­ko­je, te­at­re, po­ezi­jo­je, me­ne“ J. Ma­čiū­nas iš­plė­to­jo Flu­xus es­te­ti­kai bū­din­gas kon­kre­taus me­ni­nin­ko ir kon­kre­taus me­no idė­jas. Jis tei­gė, kad svar­biau­sia tik­rai kon­kre­taus me­ni­nin­ko už­duo­tis yra „su­kur­ti kon­cep­tą ar­ba me­to­dą“, pa­gal ku­rį, ne­pri­klau­so­mai nuo jo, ga­li bū­ti su­kur­ta kon­kre­ti kom­po­zi­ci­ja ar for­ma, ku­rios, kaip ir ma­te­ma­ti­kos spren­di­me, gro­žis pir­miau­sia sly­pi me­to­de.

To­li­miau­sius žings­nius kon­kre­tiz­mo link J. Ma­čiū­nas sie­jo su kla­si­ki­nės va­ka­rie­tiš­ko­sios me­no sam­pra­tos at­me­ti­mu (ka­dan­gi jo­je įžvel­gė for­mos kū­ri­mo ar me­to­do dirb­ti­nu­mą) ir va­di­na­mo­sios an­time­no kon­cep­ci­jos įsi­ga­lė­ji­mu. „Siek­da­mi glau­des­nio ben­dru­mo su kon­kre­čia tik­ro­ve ir ar­ti­mes­nio jos su­pra­ti­mo, me­no ni­hi­lis­tai ar an­time­ni­nin­kai (to­kius api­bū­di­ni­mus pa­tys jie pa­pras­tai ne­igia) ar­ba ku­ria an­time­ną, ar­ba links­ta į nie­kiš­ku­mą. An­time­no for­ma nu­kreip­ta pir­miau­sia prieš me­ną kaip pro­fe­si­ją, prieš dirb­ti­nį at­li­kė­jo ir pub­li­kos ar­ba kū­rė­jo ir žiū­ro­vo, ar­ba gy­ve­ni­mo ir me­no at­sky­ri­mą; ji nu­si­sta­čiu­si prieš dirb­ti­nes pa­ties me­no for­mas, mo­de­lius ar me­to­dus; ji prieš tiks­lo, for­mos ir pras­mės iš­baig­tu­mą me­ne; an­time­nas yra gy­ve­ni­mas, gam­ta, tik­ro­ji re­a­ly­bė – jis yra vie­nas ir ap­ima vis­ką. Lie­tus yra an­time­nas, mi­nios šur­mu­lys yra an­time­nas, čiau­du­lys yra an­time­nas, dru­ge­lių skry­dis ar mik­ro­bų ju­dė­ji­mas yra an­time­nas. Jie to­kie pat gra­žūs ir ly­giai tiek ver­ti ži­no­ji­mo, kaip ir pats me­nas“ [Flu­xus.., 1988, p. 27].

Ma­čiū­nas, kaip ir Ca­ge’as, ra­gi­na me­ni­nin­kus at­si­ri­bo­ti nuo kla­si­ki­nio Va­ka­rų me­no nuo­sta­tų ir nau­jai, be ide­o­lo­gi­nių ir emo­ci­nių prie­ta­rų, pa­žvelg­ti į mus su­pan­čių kas­die­nių gar­sų pa­sau­lį, su­vok­ti jų es­te­ti­nę ver­tę. „Žmo­gaus kal­ba ar­ba gar­sai, ku­rie sklei­džia­si žmo­gui val­gant, – tei­gė J. Ma­čiū­nas, – yra kon­kre­tes­ni nei dai­na­vi­mo me­nas.“ [L’Aven­tu­re, 1992, p. 602].

Dau­ge­lį Flu­xus idė­jų vie­ni­ja­mų jau­nų kom­po­zi­to­rių, dai­li­nin­kų, te­at­ra­lų sie­jo ben­dra avan­gar­di­nė non­kon­for­mis­ti­nė in­te­lek­ti­nė lai­ky­se­na. Nors ne­abe­jo­ti­nas šio są­jū­džio ly­de­ris J. Ma­čiū­nas sie­kė šį są­jū­dį pa­da­ry­ti or­ga­ni­zuo­tą, ta­čiau nie­kada jis ne­bu­vo tvir­ta gru­puotė su griež­ta for­ma­lia na­rys­te, me­ni­nin­kų gru­puo­tė kla­si­ki­ne šios są­vo­kos pras­me. Jie ne­ren­gė for­ma­lių su­si­rin­ki­mų – tai bu­vo dau­giau lai­ki­nas ryš­kių in­di­vi­du­a­ly­bių al­jan­sas, jų dva­si­nės gi­mi­nys­tės pa­si­reiš­ki­mas, ­tar­na­vęs kū­ry­bai. To­dėl šio sava­no­riš­ko są­jū­džio da­ly­viai vė­liau nu­ė­jo sa­vais ke­liais.

„Da­da bu­vo tvir­ta gru­pė su griež­ta na­rys­te. Flu­xus – ne. Ži­nai, tai grei­čiau toks daik­tų da­ry­mo bū­das. To­kia pokš­ti­ni­n­kų gru­pė. Jei­gu pa­klaus­tu­mei to­kio žmo­gaus, kaip Ge­or­ge Brech­tas, „ar tu – flu­xis­tas?“, jis tik nu­si­juok­tų. Tai la­biau ar­ti­ma dzen, o ne da­da. Pa­klau­sus dzen vie­nuo­lį, ar jis dzen­bu­dis­tas, var­gu ar iš­gir­si at­sa­ky­mą – „taip, aš dzen­bu­dis­tas“. Jis at­sa­kys ką nors keis­to, kaip pa­ga­liu per gal­vą trenks. Tai­gi tai nė­ra ra­cio­na­li gru­pė. Jos ypa­ty­bes ne­leng­va api­brėž­ti vie­nu sa­ki­niu. Tai – hu­mo­ras, stip­rus funk­cio­na­liz­mas; ma­nau, kad tai – la­bai kon­kre­tu; čia sly­pi di­džiu­lė John Ca­ge’o įta­ka, taip pat Du­cham­po ir gal­būt tru­pu­tis – Yves Klei­no ir Be­no Vau­tier. Pa­na­šūs da­ly­kai mu­zi­ko­je; vėl – kon­kre­tiz­mas, kur hu­mo­ras ga­li iš­virs­ti į ab­sur­dą, ab­sur­do te­at­rą ar pa­na­šius da­ly­kus. Apie mo­no­mor­fiz­mą – tu mi­nė­jai mo­no­mor­fiz­mą – tai svar­bus da­ly­kas, ir jį rei­kia pa­žy­mė­ti. Čia sly­pi skir­tu­mas nuo he­pe­nin­go. Su­pran­ti, he­pe­nin­gas yra po­li­mor­fiš­kas, tai reiš­kia, kad vie­nu me­tu vyks­ta daug įvy­kių.“ [Ma­čiū­nas, 1996, p. 29].

Dzen idė­jų ku­pi­nos Ca­ge’o es­te­ti­kos ir kū­ry­bos ori­gi­na­lu­mas, nau­ju­mas pa­trau­kė J. Ma­čiū­ną ir ta­po jam sa­vo­tiš­ku Flu­xus veik­los idea­lu. Tai bu­vo dau­ge­lio pa­ma­ti­nių Flu­xus, o vė­liau ir post­mo­dernizmo es­te­ti­kos idė­jų, skel­bian­čių dze­n kū­ry­bi­nio veiks­mo ne­prog­ra­muo­tu­mą, alo­giš­ku­mą, at­si­tik­ti­nu­mo, im­pro­vi­za­ci­jos, bū­ti­ny­bę kū­ry­bos pro­ce­se, rei­ka­la­vi­mą pa­mirš­ti vi­sa, kas bu­vo iš­mok­ta, pa­grin­das. Ca­ge’ą J. Ma­čiū­nas lai­kė „reikš­min­giau­siu šio am­žiaus ir nau­­jojo me­no evo­liu­ci­jos“ me­ni­nin­ku, nau­jos mu­zi­kos ins­pi­ra­to­riu­mi, stip­riai vei­ku­siu mu­zi­ki­nę kul­tū­rą tų ša­lių, ku­rio­se tik jis ap­si­lan­ky­da­vo.

In­ter­viu su Lar­ry Mil­le­riu jis tei­gė: „Pra­si­de­da nuo 1948. Nuo 1946 iki 1948 jis bu­vo ap­si­sto­jęs Pran­cū­zi­jo­je ir ten su­ti­ko Bou­le­zą, Schef­fe­rį, ir, pa­žiū­rėk, – 1948 Schef­fe­ris įku­ria kon­kre­čios mu­zi­kos stu­di­ją, aiš­ku, ne­mi­nė­da­mas John Ca­ge’o. Tuo­met jis vyks­ta į Ita­li­ją, pas­kui į Darm­šta­tą, pas­kui į Kel­ną, ir kur tik jis nu­vyk­tų, ten gims­ta ne­di­de­lė gru­pe­lė ar stu­di­ja – vi­sos dau­giau­sia elek­tro­ni­nės mu­zikos. Ta­čiau di­džiau­sią įta­ką tuo me­tu jis pa­da­rė kon­kre­čia­jai mu­zi­kai. Nau­do­da­mas įvai­rius kas­die­nio gy­ve­ni­mo gar­sus nau­jai mu­zi­kai kur­ti. Tai jis pra­dė­jo 1939.“ [Ten pat, p. 15].

Ca­ge, ak­ty­viai ben­dra­dar­biau­da­mas su gar­siu Ry­tų šo­kio me­no pro­pa­guo­tuo­ju šo­kė­ju Mer­ce’u Cun­ning­ha­mu, po­etu Char­les Ol­so­nu ir dai­li­nin­ku Ro­ber­tu Rau­chen­ber­gu, 1952 m. su­kū­rė spek­tak­lį, ku­ris, jung­da­mas įvai­rių me­nų ele­men­tus, lau­žė įpras­ti­nius me­no ka­no­nus. Vyks­mas vy­ko žiū­ro­vų sa­lės vi­du­je; čia bu­vo su­reng­tas sin­te­ti­nis vi­zu­a­li­nis spek­tak­lis, ku­ria­me py­nė­si ro­do­mų fil­mų, pa­skai­tos, mu­zi­kos, šo­kio, ta­py­bos, ra­di­jo gar­sų ir ki­ti ele­men­tai.

Be Ca­ge’o, J. Ma­čiū­nas pri­pa­žįs­ta ir ki­to įta­kin­go ja­po­niz­mo idė­jų pro­pa­guo­to­jo – Mat­hieu – reikš­mę. „Čia, – sa­ko jis, – ly­gia­gre­čiai ski­ria­mas dė­me­sys tam, ką pa­va­din­čiau he­pe­nin­gais ar­ba ak­ci­jo­mis, at­lik­to­mis dvie­jų žmo­nių: John Ca­ge’as su sa­vo pir­muo­ju he­pe­nin­gu 1952 me­tais ir Ge­or­ges Mat­hieu, ku­ris tais pa­čiais me­tais at­li­ko sa­vo pir­mą he­pe­nin­gą, pa­va­din­da­mas jį „Bou­di­ne mū­šis“. Įdo­mi ša­lu­ti­nė japoniška li­ni­ja nu­si­drie­kia Ge­or­ges Mat­hieu ke­lio­nė į Ja­po­ni­ją, kur po jo ak­ci­jos at­si­ra­do Gu­tai gru­pė. Ge­or­ges Mat­hieu la­bai pri­si­dė­jo prie Gu­tai gru­pės at­si­ra­di­mo.“ [Ten pat, p. 16].

Jau pir­ma­sis J. Ma­čiū­no pa­skelb­tas ma­ni­fes­tas liu­di­jo, kad jo įkur­tas są­jū­dis pir­miau­sia bu­vo nu­kreip­tas prieš gy­vy­bin­gu­mą pra­ra­du­sį ko­mer­cia­li­zuo­tą vė­ly­vą­jį mo­der­niz­mą. Jis skel­bė nau­jo so­cia­liai an­ga­žuo­to ir ati­tin­kan­čio ak­tu­a­lius vi­suo­me­nės po­rei­kius me­no ide­o­lo­gi­ją, sie­kė įtvir­tin­ti bendrą so­cia­liai ir po­li­tiš­kai or­ga­ni­zuo­to me­no fron­tą. Šios idė­jos ati­ti­ko tuo­met Va­ka­ruo­se, ypač Pran­cū­zi­jo­je, vy­ra­vu­sių kai­riosios pa­krai­pos me­ni­nin­kų ir in­te­lek­ti­nio eli­to lai­ky­se­ną bei ide­a­lus.

Ta­čiau ne­abe­jo­ti­nai vie­nas svar­biau­sių J. Ma­čiū­no tiks­lų, kaip ro­do Flu­xus ma­ni­fes­tai, bu­vo IŠ­GRY­NIN­TI PA­SAU­LĮ NUO „EU­RO­PA­NIZ­MO“, t. y. nuo eu­ro­cen­triz­mo ide­o­lo­gi­jos, ir įtvir­tin­ti uni­ver­sa­lius įvai­rių tau­tų bei ci­vi­li­za­ci­jų so­cia­liai ak­tu­a­lius es­te­ti­nius ir me­no pr­in­ci­pus. Jo eu­ro­­cen­triz­mo kri­ti­ka bu­vo nu­kreip­ta prieš kla­si­ki­nius Va­ka­rų es­te­ti­kos ir me­no prin­ci­pus. J. Ma­čiū­nas bu­vo nau­jo me­ta­ci­vi­li­za­ci­nės eros me­ni­nin­ko pro­to­ti­pas, žmo­gus, ku­pi­nas di­džios pa­gar­bos įvai­rių ci­vi­li­za­ci­jų me­ni­nės kū­ry­bos for­moms, atkak­liai ko­vo­jęs su bet kokiomis eu­ro­cen­triz­mo ir ra­siz­mo ap­raiš­komis. Pa­ka­ko gar­siam vo­kie­čių kom­po­zi­to­riui K. H. Stoc­khau­ze­nui ­nie­ki­na­mai at­si­liep­ti apie džia­zą, kaip apie juo­du­kų mu­zi­ką, ir po šios ra­sis­ti­nės fra­zės jis ga­lu­ti­nai pra­ra­do J. Ma­čiū­no pa­gar­bą.

1. Ma­čiū­no su­bur­ti Flu­xus ša­li­nin­kai sie­kė su­jung­ti so­cia­liai ak­tu­a­lias įvai­rių tau­tų ir kul­tū­rų me­ni­nės raiš­kos for­mas, iš­ryš­kin­ti ne­si­ste­min­gą vi­di­nį įvai­rių kū­ry­bos sri­čių, me­no rū­šių ir žan­rų są­ry­šin­gu­mą, juo­se sly­pin­tį „ne­prog­ra­muo­ja­mą spon­ta­niš­ku­mą“, iš­kel­ti me­ne kū­ry­bi­nio pra­do svar­bą, su­teik­ti ga­li­my­bę reikš­tis ne tik tra­di­ci­nėms, pre­ten­duo­jan­čioms į „iš­lie­ka­mu­mą me­no is­to­ri­jos ir mu­zie­jų len­ty­no­se“, bet ir efe­me­riš­koms, greitai iš­nyks­tan­čioms for­moms. Va­di­na­mie­ji vie­ši Flu­xus kon­cer­tai, ak­ci­jos, pa­ro­dos daž­niau­siai bu­vo ne vi­sai vie­ši, o vyk­da­vo pu­siau pri­va­čio­je ap­lin­ko­je, ne­re­tai nie­kur prieš tai ne­skelbus.

For­muo­da­mas kon­cep­tu­a­lias es­te­ti­nes Flu­xus nuo­sta­tas, J. Ma­čiū­nas pa­brė­žė gru­puo­tės nu­kreip­tu­mą prieš nau­jai­siais lai­kais nusi­sto­vėjusią mo­der­ni­ą­ją va­ka­rie­tiš­ką­ me­no sam­pra­tą, me­nų hie­rar­chi­jo­je iš­ke­lian­čią dai­liuo­sius me­nus (mu­zi­ką, te­at­rą, po­ezi­ją, ta­py­bą, skulp­tū­rą ir pan.), ir sie­kė iš­ryš­kin­ti tai­ko­mų­jų me­nų bei di­zai­no svar­bą. Jo ma­ni­fes­tuo­se, laiš­kuo­se yra daug šeš­to­jo de­šimt­me­čio in­te­lek­tu­a­lams bū­din­gų is­to­rio­so­fi­nių, nu­si­vy­li­mo tra­di­ci­nė­mis Va­ka­rų ci­vi­li­za­ci­jos ver­ty­bė­mis, mąs­ty­mo ir kū­ry­bos prin­ci­pais mo­ty­vų, su­vo­ki­mas, kad ci­vi­li­za­ci­jos is­to­ri­jo­je vyks­ta es­mi­nis lū­žis, ku­ris la­bai pa­veiks postmo­der­niosios epo­chos rai­dą.

„Flu­xus, – ra­šė Ke­nas Fried­ma­nas, – at­si­ra­do tuo­met, kai kei­tė­si pa­sau­lė­žiū­ros. Era, ku­rią kaž­ka­da an­gla­kal­bia­me pa­sau­ly­je va­di­no­me Elž­bie­tos epo­cha, bai­gė­si tik da­bar. Nors dar ne­ži­no­me jos pa­va­di­ni­mo, ryš­kė­ja nau­ja era. Ri­bi­niai bū­viai eko­lo­gi­nė­se sis­te­mo­se duo­da pra­džią įdo­mioms gy­vy­bės rū­šims. Per­ei­na­maisiais isto­ri­jos lai­ko­tar­piais at­si­ran­da įdo­mių kul­tū­ros for­mų. To­kios as­me­ny­bės, kaip Mar­celis Du­cham­pas ir Joh­nas Ca­ge’as, pa­grįs­tai lai­ko­mi Flu­xus pirm­ta­kais, ta­čiau dar svar­biau idė­jos. Re­vo­liu­ci­nės ru­sų me­no gru­pės, pvz., LEF, kai ku­riems iš mū­sų, la­biau­siai Ma­čiū­nui, da­rė di­džiu­lę įta­ką. Ki­tiems svar­biau­sia bu­vo De Stilj ir Bau­hau­zo fi­lo­so­fi­ja. Min­tis, kad ga­li bū­ti kar­tu me­ni­nin­kas ir ga­min­to­jas, ar­chi­tek­tas ar di­zai­ne­ris, ta­po svar­biau­sia mū­sų po­žiū­ry­je į sa­vo veik­lą ir reikš­mę vi­suo­me­nė­je. Svar­­bu dirb­ti ir ga­my­bo­je, ir mu­zie­ju­je, su­ge­bė­ti keis­ti po­zi­ci­jas ir kar­tu reikš­tis abie­jo­se sri­ty­se.“ [Fried­man, 1996, p. 290].

Anar­chiš­ka ir skan­da­lin­ga, ei­li­niam me­no var­to­to­jui men­kai su­pran­ta­ma, Flu­xus są­jū­džio ša­li­nin­kų veik­la ne­ten­ki­no es­te­ti­nių ko­mer­cia­li­zuo­to­s Va­ka­rų vi­suo­me­nė­s sko­nių. Jį nuo­sek­liai fi­nan­siš­kai rė­mė tik ke­le­tas avan­gar­di­nį me­ną pa­lai­kan­čių ga­le­ri­jų, mu­zie­jų, me­ce­na­tų ir pa­ski­ros įta­kin­ges­nės dai­lės pa­sau­lio as­me­ny­bės. Flu­xus, pa­ties J. Ma­čiū­no pri­si­pa­ži­ni­mu, pa­sig­lem­žė jo fi­nan­si­nius ištek­lius, ka­dan­gi 90 pro­cen­tų už­dirb­tų už gra­fi­kos di­zai­ną pi­ni­gų jis iš­leis­da­vo są­jū­džio veik­lai.

1. Ma­čiū­nas ir Flu­xus ša­li­nin­kai kū­ry­bą su­vo­kė la­bai pla­čiai – kaip spon­ta­niš­ką kū­ry­bi­nės dva­sios raiš­ką, ku­rio­je įvai­rio­mis ir ne­ti­kė­to­mis for­mo­mis at­si­spin­di žmo­gaus mąs­ty­mo in­ten­sy­vu­mas, kas­die­ny­bės po­el­gių lo­gi­ka ir pa­ra­dok­sai, nyks­ta sun­kiai mato­ma ri­ba tarp me­no ir gy­ve­ni­mo. Žmo­gaus gy­ve­ni­mas ir spon­ta­niš­kas kū­ry­bi­nės dva­sios po­lė­kis su­si­lie­ja į vien­ti­są kū­ry­bą. Flu­xus ša­li­nin­kai, kaip ir dzen Me­no ke­lio iš­pa­ži­nė­jai, kū­ry­bą trak­ta­vo kaip sa­vi­tą gy­ve­ni­mo, po­žiū­rių į žmo­gų su­pan­tį pa­sau­lį, mąs­ty­mo bū­dą, spon­ta­niš­ką at­sa­ką į ru­ti­ni­nio gy­ve­ni­mo lo­gi­ką. Jiems bū­din­gas pa­sau­lio re­gė­ji­mo „at­vi­ru­mas“, ne­ti­kė­tos re­ak­ci­jos į kas­die­niš­kiau­sius gy­ve­ni­mo reiš­ki­nius, ge­bė­ji­mas juo­se įžvelg­ti ypa­tin­gą pras­mę ir po­eti­ką. Kū­ry­bo­je jiems, kaip ir dzen ša­li­nin­kams, svar­biau­sia ne­ti­kė­tas at­ra­di­mo džiaugs­mas.
2. Ma­čiū­nas, kaip ir wen­ren­hua (bun­jin­ga) mo­kyk­lų ša­li­nin­kai, iš­ke­lia me­no kū­ri­mą dėl me­no, o ne dėl pi­ni­gų, jis ne­tu­ri tu­rė­ti pre­ki­nės pa­klau­sos ar mis­ti­fi­kuo­ja­mos ver­tės, ka­dan­gi tai yra vie­nas jo su­tram­dy­mo­ bū­dų. J. Ma­čiū­nas, kaip ir tra­di­ci­nė ja­po­nų es­te­ti­ka, skel­bia me­no ir kas­die­nio gy­ve­ni­mo, bui­ties su­ar­tė­ji­mą, at­si­ri­bo­ja nuo Va­ka­rų es­te­ti­ko­je ir me­no tra­di­ci­jo­je vy­ra­vu­sios me­no, kaip pa­mėg­džio­ji­mo, kon­cep­ci­jos, ku­rią pa­kei­čia an­ti­mi­me­ti­nė­mis es­te­ti­nė­mis nuo­sta­to­mis, spon­ta­niš­kais veiks­mais, ak­ci­jo­mis, non­kon­for­mis­ti­niu po­žiū­riu į tra­di­ci­nes ver­ty­bių sis­te­mas, kla­si­ki­nį Va­ka­rų kul­tū­ros pa­li­ki­mą, ieš­ko al­ter­na­ty­vų tra­di­ci­nėms ra­cio­na­lis­ti­nėms me­ni­nės kū­ry­bos kon­cep­ci­joms.

Ne­at­sie­ja­mas Flu­xus es­te­ti­kos bruo­žas bu­vo prie­ši­ni­ma­sis bet ko­kioms kū­ry­bi­nę as­me­ny­bės lais­vę ri­bo­jan­čioms struk­tū­roms, ru­ti­nai, biu­rok­ra­ti­nėms ins­ti­tu­ci­joms, iš­se­ku­sioms mąs­ty­mo ir kū­ry­bos for­moms, jų pa­ro­di­ja­vi­mas, pro­vo­ka­vi­mas, pa­si­ty­čio­ji­mas. Kaip aki­vaiz­dų šios te­zės pa­vyz­dį ga­li­me pa­teik­ti ti­piš­ką po­stmo­der­nis­ti­niam me­nui ak­ci­ją, ku­rią J. Ma­čiū­nas pri­sta­tė 1975 m. Niu­jor­ke, kai pla­čiai iš­rek­la­ma­vo ren­gi­nį Flux­fest Pre­sents: 12! Big Na­mes! („Flux­fes­ti­va­lis pri­sta­to: 12! Di­die­ji var­dai!“), ku­ria­me gau­siai su­si­rin­kę žiū­ro­vai vie­toj lauk­tų įžy­my­bių pamatė tik ek­ra­ne di­de­lė­mis rai­dė­mis už­ra­šy­tus jų var­dus.

Flu­xus ša­li­nin­kai rė­mė­si dzen es­te­ti­kos idė­ja apie me­ną, ne kaip apie ko­mer­cia­li­zuo­tą, ins­ti­tuciali­­zuo­tą, iš­baig­tą ir vien­ti­są ob­jek­tą, o kaip apie pro­ce­są, vyks­mą, ku­ris sklei­džia­si kon­kre­čią bū­ties aki­mir­ką ir, at­spin­dė­jęs vi­suo­met uni­ka­lią, ne­pa­kar­to­ja­mą kul­tū­ri­nę ir so­cia­li­nę si­tu­a­ci­ją, ­bai­giasi ir iš­nyks­ta. To­dėl post­mo­derniajame me­ne ak­tu­a­lė­ja sub­jek­ty­vu­mas, svar­biau­sia da­ro­si per­teik­ti tas są­mo­nės bū­se­nas, iš­gy­ve­ni­mus, ku­rie at­si­ran­da žmo­nėms kū­ry­biš­kai ben­draujant.

Prof. dr. Antanas Andrijauskas

Tęsinys. Pradžia Nr. 10 (542)

Anks­ty­va­jam gru­puo­tės veik­los eta­pui bū­din­gas he­pe­nin­gų svar­bos su­reikš­mi­ni­mas. Stip­rė­jant prieš­prie­šai tarp įvai­rių res­pek­ta­bi­lu­mą įga­vu­sių kla­si­ki­nio mo­der­niz­mo ir ap­skri­tai tra­di­ci­nio me­no for­mų, Flu­xus są­jū­dy­je da­rė­si ak­tu­a­lesni vė­liau ta­pę vie­ntisa, dzen es­te­ti­kos prin­ci­pais pa­grįs­ta kū­ry­bos for­ma, vi­zu­a­li­niai re­gi­niai, kuriuo­se pir­miau­sia iš­ryš­ki­na­mas me­no efe­me­riš­ku­mas, spon­ta­nišku­mas, ge­bė­ji­mas pa­veik­ti su­vo­kė­jo są­mo­nę. J. Ma­čiū­nas ir jo ben­dra­žy­giai kū­rė dau­gy­bę im­pro­vi­zuo­tų, daž­niau­siai tar­pu­sa­vyje­ ne­susi­ju­sių vi­zu­a­liai su­vo­kia­mų veiks­mų gat­vė­se ir ki­toje kas­die­nė­je ap­lin­koje, siek­da­mi su­kur­ti at­si­tik­ti­nio, ne­ti­kė­to įvy­kio įspū­dį, įtrauk­ti į sa­vo kū­ry­bos pro­ce­są žiūrovus ir pa­nai­kin­ti ri­bas tarp me­no bei gy­ve­ni­mo. Dėl to Flu­xus me­ni­nin­kai tei­gė, kad „me­nas ir yra gy­ve­ni­mas“, ka­dan­gi jis at­si­ran­da iš gy­ve­ni­mo ir at­si­lie­pia į įvai­rius jo po­rei­kius.

Gru­pės veik­lo­je itin svar­bios bu­vo iš he­pe­nin­gų iš­si­ru­tu­lio­ju­sios im­pro­vi­zuo­tos su re­a­liu gy­ve­ni­mu su­si­ju­sios va­di­na­mo­sios ak­ci­jos. Jų es­mė – tie­sio­gi­nis me­ni­nės kū­ry­bos pro­ce­so per­tei­ki­mas te­at­ra­li­zuo­to­mis me­ni­nės iš­raiš­kos prie­mo­nė­mis, pa­si­tel­kiant re­gi­nių, vyks­mų, gar­sų ir pan. ga­li­my­bes. Ne­tru­kus Flu­xus veik­lo­je ėmė vy­rau­ti per­for­man­sas – iš anks­to ap­gal­vo­tas, kon­cep­tu­a­lus veiks­mas, ku­rio pa­grin­di­nė me­ni­nės iš­raiš­kos prie­mo­nė – pa­ties me­ni­nin­ko kū­nas, jo iš­orė, ges­tai. Šiuos vai­di­ni­mus daž­niau­siai at­lik­da­vo ka­me­rinėje ap­lin­ko­je ar­ba ga­le­ri­jo­se ir fik­suo­da­vo fo­to- ar­ba vaizdo p­rie­mo­nė­mis. Šiuo as­pek­tu Flu­xus po­vei­kis post­mo­dernistinio me­no rai­dai bu­vo ne­gin­či­ja­mas.

1978 m. po sun­kios vė­žio li­gos mi­rus J. Ma­čiū­nui, Flu­xus są­jū­dis ne­te­ko pa­grin­di­nio ge­ne­ra­to­riaus ir pa­ma­žu rims­tan­čio­mis ban­go­mis iš­tir­po ga­lin­gai iš­si­sklei­du­sio ir me­no di­le­rių bei kri­ti­kų pa­lai­ky­mą įga­vu­sio post­mo­dernistinio me­no srau­te. Is­to­ri­nis J. Ma­čiū­no vaid­muo jau bu­vo at­lik­tas. Ka­dai­se res­pek­ta­bi­lius žiūrovus šo­ki­ra­vu­sios ak­ci­jos ir kon­cer­tai ta­po Va­ka­rų post­mo­dernistinės kul­tū­ros kas­die­ny­be.

Dau­ge­lį J. Ma­čiū­no idė­jų ir kū­ry­bos prin­ci­pų Vo­kie­ti­jo­je plė­to­jo Jo­sep­has Be­uys, ku­ris daug nu­vei­kė Flu­xus idė­jas po­pu­lia­rin­da­mas Eu­ro­po­je. Di­džiu­lį at­gar­sį tu­rė­jo 1966 m. spa­lio mė­ne­sį Ko­pen­ha­go­je Gal­le­ry 101 ir Ber­ly­ne Re­ne Block Gal­le­ry jo su­reng­tos ak­ci­jos EU­RA­ZI­JA, ku­rios tar­si tu­rė­jo įpras­min­ti Flu­xus ide­o­lo­go skel­bia­mą Ry­tų ir Va­ka­rų pa­sau­lių, es­te­ti­nių prin­ci­pų ir me­no su­ar­tė­ji­mo idė­ją, vi­so Eu­ra­zi­jos že­my­no nuo Ki­ni­jos iki va­ka­ri­nių Eu­ro­pos pa­kraš­čių po­li­ti­nio bei dva­si­nio jun­gi­mo­si idė­ją. Rem­da­ma­sis 1922 m. Vie­no­je Ry­tų ir Va­ka­rų kul­tū­rų są­vei­kai skir­to kon­gre­so me­tu per­skai­ty­tu R. Stei­ne­rio pra­ne­ši­mu, jis tei­gė in­tui­ty­vaus dva­sin­go „Ry­tų žmo­gaus“ ir ra­cio­na­laus „Va­ka­rų žmo­gaus“ su­jun­gi­mo bū­ti­ny­bę, re­gė­da­mas pla­čias abie­jų pu­sių dva­si­nio pra­tur­ti­ni­mo ga­li­my­bes. Be šių te­ori­nių tam me­tui bū­din­gų uni­ver­sa­lių nuo­sta­tų, Be­uys, kaip ir ki­ti Flu­xus es­te­ti­kos ša­li­nin­kai, pla­čiai rė­mė­si dzen es­te­ti­kos prin­ci­pais, kū­rė dau­gy­bę spon­ta­niš­kai im­pro­vi­zuo­tų kom­po­zi­ci­jų.

Tai­gi J. Ma­čiū­nas bu­vo ne tik uni­ver­sa­lus me­ni­nin­kas kū­rė­jas, bet ir įta­kin­gas post­mo­dernistinio me­no te­ore­ti­kas, im­pre­sa­ri­jus, ide­o­lo­gas, daug nu­vei­kęs in­teg­ruo­jant į post­mo­dernizmo kul­tū­rą tra­di­ci­nės To­li­mų­jų Ry­tų es­te­ti­kos ir me­no ele­men­tus. Stip­rią ja­po­niz­mo įta­ką J. Ma­čiū­no ir Flu­xus ša­li­nin­kų kū­ry­bo­je, be ben­dros post­mo­dernistinio me­no kryp­ties į orien­ta­li­za­ci­ją, nu­lė­mė tai, kad nuo pat šio są­jū­džio pra­džios jo bran­duo­lį su­da­rė Ca­ge’o mo­ki­niai ir jiems dva­siš­kai ar­ti­mi dzen es­te­ti­ka va­do­vavęsi me­ni­nin­kai.

Ma­čiū­no kon­so­li­duo­tas Flu­xus są­jū­dis su­ki­lo prieš var­to­to­jiš­ko­s vi­suo­me­nės ide­o­lo­gi­jos ap­ri­bo­ji­mus, su­stip­rė­ju­sį me­no ko­mer­cia­li­za­vimą ir nau­jų fe­ti­šų kū­ri­mą. Jis at­spin­dė­jo be­si­kei­čian­čią me­no pa­dė­tį ko­mer­cia­li­zuo­to­je vi­suo­me­nė­je, me­no su­ar­tė­ji­mą su kas­die­niu gy­ve­ni­mu, jo vi­zu­a­li­za­ci­ją, di­na­miš­kė­ji­mą, funk­ci­jų, me­ni­nės kal­bos kai­tą, su­dė­tin­gus nau­jų me­no for­mų sin­te­zės ir hib­ri­di­za­ci­jos pro­ce­sus, eli­ti­nės ir ma­si­nės kul­tū­ros su­ar­tė­ji­mą. Flu­xus są­jū­dis la­biau­siai ieš­ko­jo nau­jų „ne­kla­si­ki­nės“ ja­po­nų es­te­ti­kos ir tech­no­ge­ni­nės re­vo­liu­ci­jos ins­pi­ruo­tų, ne­re­tai ek­lek­tiš­kų, sin­te­ti­nių, si­nas­te­zi­nių me­ni­nės kū­ry­bos for­mų, bu­vo pa­si­šo­vęs nai­kin­ti tra­di­ci­nių me­no rū­šių ir žan­rų ri­bas, at­mes­ti kla­si­ki­nes gry­no­jo me­no for­mas, sie­kė, kad me­nas tap­tų ne­at­sie­ja­ma gy­ve­ni­mo da­limi. J. Ma­čiū­nas ir jo ben­dra­žy­giai jau­tė ypa­tin­gą po­trau­kį kon­cep­tu­a­liam, ku­pi­nam mi­ni­ma­liz­mo ir pa­pras­tu­mo po­eti­kos me­nui. Šios es­te­ti­nės nuo­sta­tos vei­kė įvai­rius mi­ni­ma­lis­ti­nius są­jū­džius.