Prof. dr. Antanas Andrijauskas
Pabaiga. Pradžia Nr. 10 (542) ir 11 (543)
Jau pirmasis J. Mačiūno paskelbtas manifestas liudijo, kad jo įkurtas sąjūdis pirmiausia buvo nukreiptas prieš gyvybingumą praradusį komercializuotą vėlyvąjį modernizmą. Jis skelbė naujo socialiai angažuoto ir atitinkančio aktualius visuomenės poreikius meno ideologiją, siekė įtvirtinti bendrą socialiai ir politiškai organizuoto meno frontą. Šios idėjos atitiko tuomet Vakaruose, ypač Prancūzijoje, vyravusių kairiosios pakraipos menininkų ir intelektinio elito laikyseną bei idealus.
Tačiau neabejotinai vienas svarbiausių J. Mačiūno tikslų, kaip rodo Fluxus manifestai, buvo IŠGRYNINTI PASAULĮ NUO „EUROPANIZMO“, t. y. nuo eurocentrizmo ideologijos, ir įtvirtinti universalius įvairių tautų bei civilizacijų socialiai aktualius estetinius ir meno principus. Jo eurocentrizmo kritika buvo nukreipta prieš klasikinius Vakarų estetikos ir meno principus. J. Mačiūnas buvo naujo metacivilizacinės eros menininko prototipas, žmogus, kupinas didžios pagarbos įvairių civilizacijų meninės kūrybos formoms, atkakliai kovojęs su bet kokiomis eurocentrizmo ir rasizmo apraiškomis. Pakako garsiam vokiečių kompozitoriui K. H. Stockhauzenui niekinamai atsiliepti apie džiazą, kaip apie juodukų muziką, ir po šios rasistinės frazės jis galutinai prarado J. Mačiūno pagarbą.
Straipsnis prieinamas tik prenumeratoriams. Dėl prenumeratos kreiptis į „Mokslo Lietuvos“ redakciją.