Gydytojas, varpininkas, visuomenės veikėjas Rokas Šliūpas (Stanislovo ir Jono Šliūpų brolis) gimė 1865 m. birželio 2 d. tuometinės Šiaulių apskrities Gruzdžių valsčiaus Rakandžių kaime.
1874 m. jis baigė Mintaujos gimnaziją, 1889 m. – Petrapilio universiteto Fizikos-matematikos fakultete biologijos mokslus ir 1893 m. – Maskvos universiteto Medicinos fakultetą, kuriame įgijo gydytojo teises. Nuo 1891 m. dalyvavo kovos su choleros epidemija būriuose. Dirbo Maskvos fabrikų gydytoju, vėliau Karaliaučiaus universiteto klinikose, o nuo 1895 m. vertėsi gydytojo praktika Ariogaloje, kur sėkmingai kovojo su išplitusia trachoma.
Rokas Šliūpas
1900 m. R. Šliūpas persikėlė į Aleksotą prie Kauno, bet dėl draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo buvo suimtas ir įkalintas, vėliau ištremtas vieneriems metams į Kazanę. 1904 m. grįžo į Kauną, bet tais pačiais metais buvo mobilizuotas ir pasiųstas į Sibirą, dirbo karo lauko gydytoju ir chirurgu. 1905 m. grįžo į Kauną, kur vėliau dirbo įvairių „Saulės“ mokyklų ir Žemaičių kunigų seminarijos gydytoju bei higienos kurso dėstytoju. 1914 m. vėl mobilizuotas, bet, kaip pafrontei nepatikimas, išsiųstas į Rusijos gilumą. Iš ten sugrįžo 1918 m. Dirbo Kauno kunigų seminarijos gydytoju ir dėstytoju, kovojo su karo metu išplitusiomis epidemijomis. 1922 m. R. Šliūpas paskirtas Šv. Vincento a Paulo mergaičių mokytojų seminarijos mokytoju ir gydytoju bei valstybinės gydytojų egzaminų komisijos nariu. Iki 1927 m. rugsėjo dirbo Kauno aukštesniosios komercijos mokyklos gydytoju. Buvo ilgametis Lietuvos banko tarnautojų vyr. gydytojas.
1939 m. išsikėlė į Pagirius (šalia Aleksoto). Antrosios bolševikų okupacijos metu paskirtas Garliavos ambulatorijos vedėju, kur išdirbo iki 1951 m. Mirė 1959 m. gegužės 26 d. Garliavoje (Kauno aps.). Palaidotas Jonučių kapinėse (šalia Garliavos).
Visuomeninė R. Šliūpo veikla – labai įvairi. Mintaujos gimnazijoje platino „Aušrą“. Vasaros atostogų metu platino įvairias lietuviškas knygas, organizavo nuolatinių knygnešių veiklą, rinko tautosaką 1888 m. vasarą su dr. Vincu Kudirka nuvyko pas Martyną Jankų į Bitėnus ir susitarė dėl „Varpo“ leidimo. Čia R. Šliūpas atstovavo Petrapilio ir Maskvos lietuvių studentams. Dar būdamas Petrapilio universiteto studentu, kartu su broliais Beržanskiais, Spuduliu ir kitais leido ranka rašytą laikraštėlį „Žinių nešėjas“, kurio išėjo keli numeriai.
Kaune R. Šliūpas buvo uolus „Dainos“ draugijos veikėjas ir pagrindinis jos šelpėjas. 1907 m. – vienas iš „Saulės“ draugijos steigėjų, dosniai rėmęs „Saulės“ namų statybą. Buvo jos kursų ir mokyklų nuolatinis mokytojas ir gydytojas. 1907 m. – vienas pirmųjų Lietuvos mokslo draugijos narių ir „Vilties“ draugijos steigėjų. 1908 m. kovą su Paškevičiumi, Šeferliene, Banaičiu ir kitais įsteigė Kauno lietuvių ratelį. Jo pastangomis ratelis 1908 m. liepos 5 d. Birštone organizavo pirmąjį koncertą. 1910 m. su S. Banaičiu ir kitais įsteigė Lietuvos vartotojų draugiją „Nemunas“ ir 1910–1914 m. buvo jos pirmininku. „Nemunas“ slaptai rėmė laikraščius „Ateitis“ ir „Pavasaris“. 1918 m. Lietuvos Valstybės Tarybos buvo paskirtas Kauno apskrities įgaliotiniu ir iki 1919 m. kovo važinėjo po Kauno apylinkes, steigdamas valsčių savivaldybes.
1919 m. pradžioje kartu su kitais įsteigė Raudonojo Kryžiaus Lietuvos organizaciją ir iki 1932 m. buvo jo pirmininku. 1925 m. susitarė su Lenkijos Raudonuoju Kryžiumi pasikeisti belaisviais. Jo rūpesčiu buvo atnaujinta Kauno Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ligoninė, pristatyta operacinė, pastatyta Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninė, Aukštojoje Panemunėje įsteigta sanatorija sergantiems džiova. R. Šliūpo rūpesčiu įvykdytos pagrindinės Birštono kurorto statybos, įsteigtas „Žiburėlis“, suorganizuoti nuolatiniai gailestingųjų seserų kursai-mokykla, nuolatinė loterija. Už šiuos nuopelnus R. Šliūpas išrinktas Lietuvos Raudonojo Kryžiaus garbės pirmininku. Jį labai vertino ir Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus vadovybė. Už nuopelnus, plėtojant Raudonojo Kryžiaus organizaciją 1930 m. jam įteiktas Vokietijos Raudonojo Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas.
Vienas iš R. Šliūpo rūpesčių buvo ir Lietuvos elektrifikacija – jis vienas iš Lietuvos tarpmiestinės elektros bendrovių sąjungos steigėjų ir vadovybės narių. R. Šliūpas buvo didelės veiklos ir energijos žmogus, mūsų laisvės kovotojas, bet ne plunksnos žmogus. Tik vienas kitas jo straipsnelis ar žinutė išspausdinta spaudos draudimo metais Tilžės ir JAV lietuvių laikraščiuose. Nedaug rašė ir Kauno laikraščiams, atgavus lietuvišką spaudą, ir vėliau, nepriklausomybės metais. Pagrindiniai R. Šliūpo darbai: „Keli bruožai iš buvusios Kauno komercijos mokyklos mokinių gyvenimo“ (statistika, medicinos klausimai), išleista 1928 m., „Grunvaldo mūšis“ (1936) ir rankraščiu likusios „Tikrovės pasakos“ (populiari gyvybės atsiradimo apžvalga) (1953). R. Šliūpo vaikai: sūnus Mindaugas, dukterys – Aldona Alytienė, Danutė Senikienė ir Gražina Siliūnienė. Broliai: Stanislovas (gimęs 1858 m. Rakandžių kaime, miręs 1911 m. kovo 12 d. Šiaulių apskrities Auksučių viensėdyje) ir Jonas (gimęs 1861 m. vasario 23 d., pagal naują kalendorių – kovo 6 d. Šiaulių apskrities Gruzdžių valsčiaus Rakandžių kaime, miręs 1944 m. lapkričio 6 d. Berlyne, Vokietijoje). Cituojama iš „Lietuvių enciklopedijos“, 30-ojo tomo, So. Boston, Mass. (JAV), 1964, 62-63 p.
„Kauno diena“, 2012 m. rugsėjo 20 d. pranešė, kad Garliavos poliklinikai suteiktas Roko Šliūpo vardas. Įamžinti visuomenės veikėją, valstybei ir Garliavos bendruomenei nusipelniusį iškilų gydytoją R. Šliūpą nusprendė patys medikai. Šiai iniciatyvai pritarė ir Garliavos seniūnijos seniūnaičiai, Pavadinimų sumanymo ir atminimo įamžinimo komisija, anūko Mindaugo Šliūpo šeima. Tokiam sprendimui pritarė ir Kauno rajono savivaldybė.
Šiemet, birželio 2 d. Garliavos Roko Šliūpo poliklinikos bendruomenė drauge su Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos atstovais ir Roko Šliūpo šeimos nariais bei Kauno rajono savivaldybės vadovais paminėjo daktaro Roko Šliūpo 150-ąsias gimimo metines. Šventės metu apdovanoti moksleivių rašinių konkurso „Rokas Šliūpas, Lietuvos Raudonasis Kryžius ir Garliava“ dalyviai.
„Žiemgalos“ žurnalo 2014 m. antrajame numeryje paskelbtas Ingos Stepukonienės straipsnis „Daktaras Rokas Šliūpas – lietuvybės puoselėtojas.