Prof. dr. Jonas Jasaitis
Visuotinio mokslininkų suvažiavimo idėja dar neįgavo plataus atgarsio akademinėse institucijose. Ėmus svarstyti šį pasiūlymą, atvirai prieštaraujančių neatsirado. Pirmoji reakcija lyg ir teigiama: „Taip, būtų įdomu surengti tokį forumą.“ Vyresniosios kartos atstovai prisimena Atgimimo laikais – 1989 metų spalį – tuometiniuose Profsąjungų rūmuose įvykusį suvažiavimą, kuriame įkurta pirmoji savarankiška atkuriamos valstybės akademinės bendruomenės organizacija – Lietuvos mokslininkų sąjunga. Bet štai jau daugiau kaip per ketvirtį amžiaus kito masinio mokslininkų susibūrimo nebūta. Todėl dažniausiai pasigirsta ne prieštaravimai, bet abejonės. Esą, o kas imsis tokį suvažiavimą organizuoti, kas prisidės kuriant jo programinius dokumentus? Kiek tai kainuos? Juk viską reikėtų padaryti būreliui savanorių, daugumai, ko gero, abejingai stebint. Dar kiti priduria, kad mokslininkai yra labai užsiėmę, dalyvaujantys įvairiausiuose projektuose ir renginiuose, todėl bus nelengva sudaryti „darbo grupes“. Bet didžiausia kliūtimi tikriausiai būtų visas racionalumo ribas seniai peržengusi mokslininkų specializacija ir jų institucinis susiskaidymas. Lyg norėtume pasakyti, kad bendrų interesų nebeturime.
Straipsnis prieinamas tik prenumeratoriams. Dėl prenumeratos kreiptis į „Mokslo Lietuvos“ redakciją.