Prof. dr. Jonas Jasaitis
Visuotinio mokslininkų suvažiavimo idėja dar neįgavo plataus atgarsio akademinėse institucijose. Ėmus svarstyti šį pasiūlymą, atvirai prieštaraujančių neatsirado. Pirmoji reakcija lyg ir teigiama: „Taip, būtų įdomu surengti tokį forumą.“ Vyresniosios kartos atstovai prisimena Atgimimo laikais – 1989 metų spalį – tuometiniuose Profsąjungų rūmuose įvykusį suvažiavimą, kuriame įkurta pirmoji savarankiška atkuriamos valstybės akademinės bendruomenės organizacija – Lietuvos mokslininkų sąjunga. Bet štai jau daugiau kaip per ketvirtį amžiaus kito masinio mokslininkų susibūrimo nebūta. Todėl dažniausiai pasigirsta ne prieštaravimai, bet abejonės. Esą, o kas imsis tokį suvažiavimą organizuoti, kas prisidės kuriant jo programinius dokumentus? Kiek tai kainuos? Juk viską reikėtų padaryti būreliui savanorių, daugumai, ko gero, abejingai stebint. Dar kiti priduria, kad mokslininkai yra labai užsiėmę, dalyvaujantys įvairiausiuose projektuose ir renginiuose, todėl bus nelengva sudaryti „darbo grupes“. Bet didžiausia kliūtimi tikriausiai būtų visas racionalumo ribas seniai peržengusi mokslininkų specializacija ir jų institucinis susiskaidymas. Lyg norėtume pasakyti, kad bendrų interesų nebeturime.
Tačiau taip tikrai nėra. Net šakiniuose susibūrimuose išryškėja bendros problemos ir galimi jų sprendimai, kuriuos įgyvendinti galima, tik įveikus žinybinius barjerus. Akivaizdu, kad visuotinio mokslininkų suvažiavimo idėja pirmiausia turi subręsti mūsų pirminiuose kolektyvuose: katedrose, laboratorijose, centruose, neformaliose tyrėjų grupėse. Tik tada jos svarstymas persikels į institutus, universitetus, šakines ir specializuotas asociacijas bei mokslo valdymo institucijas. Turi būti suvokta, kad suvažiavimo idėja negali būti siaura ar nukreipta „prieš kažką“. Pasirengimo suvažiavimui programa turi aprėpti esminių pozityvių, akademinę bendruomenę telkiančių ir vienijančių sprendimų paiešką.
Svarbiausias klausimas, į kurį neatidėliojant reikia ieškoti atsakymo, yra akademinės bendruomenės vaidmuo šiandieniniame valstybės raidos etape: įstatymų leidyboje, ūkio valdyme, regioninėje politikoje ir savivaldoje, visuomenės kultūros ir turiningos gyvensenos formavime. Mokslininkų vaidmuo nepakeičiamas kuriant ir įgyvendinant permanentinę valstybės saugumo politiką. Matome labai grėsmingus reiškinius: jokiais argumentais nepateisinamą gyventojų skaičiaus mažėjimą, neracionalų valstybės lėšų naudojimą, metų metais nesprendžiamas jaunimo įsidarbinimo ir prasmingo laisvalaikio problemas, dėl globalizacijos poveikio plintantį valstybės vaidmens nesuvokimą, demokratinių ir moralinių vertybių devalvaciją. Akivaizdūs ir vis įžūlesni pasikėsinimai į šeimos sampratą, bandymai sujaukti sutuoktinių ir jų vaikų santykius, paneigti meilės ir ištikimybės vaidmenį, supainioti teisių ir pareigų kategorijas, primesti vienadienį gyvensenos „be įsipareigojimų“ ir net be gyvenimo tikslų supratimo modelį. Ilgalaikę valstybės valdymo politiką vis dažniau pakeičia primityvūs „kadencijos“ ir „pozicijos-opozicijos“ žaidimų modeliai. Net iš gana aukštų tribūnų girdisi tokie samprotavimai:
„Dabar jokių reformų nedarysime, nes lieka vis mažiau laiko iki rinkimų. Matome, kad problemos – pribrendusios, bet daliai elektorato permainos gali nepatikti.“
„Neigsime, blokuosime viską, ką siūlo dabar valdantys, nes, laimėję rinkimus, galėsime sakyti, kad tai – mūsų iniciatyva.“
Nors valstybės gyventojų skaičius sumažėjo jau beveik trečdaliu, nors vis sunkiau rasti šeimą, iš kurios nebūtų emigravusių ir besidarbuojančių kitose valstybėse, bet „valdininkų“ korpusas tik auga, kuriamos naujos valdymo institucijų grandys, vis sudėtingesni „reglamentai“, vis sunkiau suprantamos „taisyklės“ ir „tvarkos“. Beje, skaitant šiuos dokumentus, ryškėja, kad jų rengėjai neretai yra praradę ir kalbos jausmą. Nemažai formuluočių – pažodžiui išverstos iš kitų kalbų, kartais net su didelėmis klaidomis. Daugybė lietuviškų vienaskaitinių daiktavardžių (pavyzdžiui, tvarka, veikla, rizika ir pan.) neišprususių arba gimtosios kalbos negerbiančių tarnautojų dėka tapo daugiskaitiniais. Painiojama linksniuojamų kalbos dalių vyriškoji ir moteriškoji giminė, būtasis kartinis ir būtasis dažninis laikas, neskiriama jungtukų „nė“ ir „nei“ reikšmė, masiškai plinta „kad“ su veiksmažodžio bendratimi: „kad nubalsuoti“, „kad nutarti“ ir t. t. Skelbiant datas, vis pasigirsta: „du tūkstantis“. Nereikalingų svetimžodžių vartojimas jau seniai tapo diletantų pamėgta tariamo modernumo raiškos forma. O kuo labiau suvelta dokumentų ar viešų pasisakymų kalba, tuo daugiau galimybių absurdiškoms jų interpretacijoms.
Kartais net aukščiausios kvalifikacijos kalbininkai nebeišdrįsta drausminti kalbos šiukšlintojų ar valstybinės kalbos raidyno reikšmės nesuvokiančių, bet aukštas pareigas šiuo metu einančių asmenų. Išgirdę eilinę nesąmonę, jie kartais bando pasiteisinti, kad toks esąs „politinis sprendimas“. Nors į valstybinės kalbos raidyną nėra jokio reikalo kimšti tų trijų papildomų raidžių, neturinčių nieko bendra su mūsų garsynu ir neišsprendžiančių dirbtinai sukurptų kitataučių asmenvardžių rašymo problemų, bet kalbininkų reakcija į tarptautinės politikos principų nesuvokusių politikierių ambicijas vaidinti lingvistus, švelniai kalbant, yra per daug nuolaidi ir atsargi. Tačiau ši situacija rodo, kad net įstatymų leidybos institucijos atstovai bando ignoruoti tiek filologijos, tiek ir politologijos dėsnius.
Akademinė bendruomenė privalo išreikšti principingą paramą kolegoms, ginantiems konstitucinius valstybinės kalbos principus. Aukšta kalbos kultūra – kiekvienos išprususios pilietiškos visuomenės bruožas. Tai privaloma tiek specializuotiems profesiniams tekstams (akademinių leidinių straipsniams, monografijoms), tiek vadovėliams ir kitiems mokomosios paskirties leidiniams, tiek mokslo populiarinimo literatūrai. Tačiau tokio supratimo kartais stokoja ir pati akademinė bendruomenė. Teko nemaloniai nustebti, kai žinomas fizikas, pristatydamas savo knygą, skirtą plačiajai visuomenei, nei iš šio, nei iš to bandė net sukarikatūrinti kalbininkus, kaltindamas juos neva užsidariusius „dramblio kaulo bokšte“ ir įsakinėjančius visiems, kaip kalbėti. Nemanau, kad jis pats sulauktų filologo nurodymų, kaip tirti atomo sandarą. Bet nevykusiai parinktas knygos sutiktuvių „prieskonis“ tapo deguto šaukštu gero medaus statinėje, parodančiu tik paties autoriaus požiūrį į kalbą.
Didžiule ir vis aktualesne problema tapo mokslinės veiklos ir jos rezultatus atspindinčių publikacijų vertinimas. Galimybė išspausdinti straipsnį, juo labiau monografiją, vadinamojoje „prestižinėje“ leidykloje labai susijusi su institucijos, kurioje dirba autorius, žinomumu, finansiniu pajėgumu, kartais ir su valstybe, kurioje įsikūrusi ši institucija. Vadinamasis „žmogaus“ veiksnys, t. y. eksperto požiūris į valstybę, kaip išsivysčiusią ar tik besivystančią, priklausančią „trečiajam“ pasauliui, gerokai sąlygoja jo išvadas. Daugybę abejonių jau seniai kelia cituojamumo rodiklis. Reikšminga publikacija gali būti net nepastebėta ar mažai cituojama, nes jos autorius – naujokas tarptautinėje erdvėje, atstovaujantis nedidelei valstybei, apie kurią didžiosios agentūros platina subjektyvią ar net klaidinamą informaciją. Nedaug kas išdrįs cituoti publikaciją, jei joje aprašytas reiškinys – mažai nagrinėjamas, prieštaraujantis pripažintų autoritetų arba politinių sprendimų priėmėjų požiūriui. Apie tai liudija ne vieno mokslininko, vėliau net tapusio Nobelio premijos laureatu, biografijos. Dar daugiau klausimų kelia institucijų, pavyzdžiui, universitetų, reitingavimo sistemos. Neseniai sukurta alternatyvi vertinimo sistema atskleidė, kad dabar naudojamos sistemos nėra tokios objektyvios, kaip iki šiol teigta. Taigi Lietuvos mokslininkai, susirinkę į visuotinį suvažiavimą, nestokos temų diskusijoms. Ruoštis tokiam suvažiavimui reikia jau dabar, neatidėliojant šio renginio neapibrėžtai ateičiai ir nelaukiant „komandos iš aukščiau“.