Nijolė VAIČIULĖNAITĖ-KAŠELIONIENĖ
Pabaiga. Pradžia Nr. 10 (542)
Lietuvos įvaizdis Chevalier de Boudono knygose
Lietuvos vaizdavimas de Boudono kūriniuose neabejotinai priklausė nuo auklėjimo uždavinių, kurių pagrindinis – ugdyti meilę tėvynei. Kyla klausimas: kokį patriotinį lavinimą gali suteikti auklėtojas užsienietis? Jo išeities pozicija – sava šalis ir asmeninė patriotizmo samprata. Beje, tokia pozicija palanki kultūrinių ryšių tyrimui, kadangi skatina įvairius palyginimo būdus. De Boudonas puikiai suvokia, kad bet kurios tėvynės meilės pagrindas yra tikslingas jos istorijos, tradicijų, kultūros pažinimas, skiepijantis pasididžiavimą savo šalimi, norą būti jos piliečiu ir pasiryžimą prireikus jai aukotis. Auklėjimo traktate autorius pažymi, kad princesė Julija yra lietuvė, iš tarnaujančios Lenkijai lietuvių didikų šeimos. Panaitė nešiojanti garbingą pavardę, minimą religiniuose Lietuvos analuose. Esą, Jogaila daug prisidėjo prie krikščionybės plitimo Lietuvoje, bet tik Julijos protėvio Radvilos atsivertimas tapo geriausiu pavyzdžiu lietuviams. Vilniuje, tolimų Julijos protėvių statytame mieste, matydami savo valdovą lenkiant galvą prieš kryžių, lietuviai pagaliau atsisakė savo stabų.
De Baudono kūriniuose pateiktos žinios liudija, kad jis buvo gerai susipažinęs su visa Radvilų giminės istorija. Galima manyti, kad dvaro mokytojas sėmėsi žinių iš rašytinių ir sakytinių šaltinių: iš turtingos Radvilų bibliotekos ir dvariškių pasakojimų. Jo veikaluose minimi ne tik Radvilos, bet ir kiti reikšmingi Lietuvos ir Lenkijos legendiniai ir istoriniai faktai bei asmenybės, pradedant kunigaikščio Gedimino sapnu ir Vilniaus legenda. Atsekami šlovės ir kančios keliai tokių garsių žmonių, valdovų ir didikų kaip Jonas Sobieskis, kancleris Zamoiskis, didikai Sapiegos, Pacai, vadinamasis Lenkijos Brutas Granovskis, Jeremijus Višniovieckis, kunigaikštienė Rzevucka-Moravska, karvedys Jonas Chodkevičius ir pagaliau didysis astronomas Kopernikas. Neveltui grafas Nikolaravskis prisipažįsta surinkęs Samuelovų dvare visą didžiųjų žmonių portretų kolekciją; esą, ją komentuojant, galima atkurti didžią dalį abiejų tautų respublikos istorijos.
Kai kurie Radvilų istorijos faktai labai sureikšminami. Antai auklėjimo traktate pristatydamas karo deivę Minervą, mokytojas pažymi, kad pirmaeiliu šios deivės favoritu galima laikyti kunigaikštytės protėvį Radvilą, laimėjusį tiek pat mūšių, kiek Aleksandras ir Cezaris kartu sudėjus. Tai galime vertinti kaip pastangą įvesdinti Julijos protėvį Radvilą į Europos istorijos karinės šlovės panteoną, siekiant jį pripažinti kaip vieną pačių ryškiausių šio panteono figūrų.
Komentuodamas mitologines būtybes, Julijos mokytojas pažymi, kad svetingas romėnų dievaičio Januso charakteris visas perėjo lietuviams, ypač Radvilų giminei, kuri šiam dievui pastatė altorius Anopolyje, Radvilmonte, Nesvyžiuje, Žirmūnuose. Esą, lazda Januso rankoje – keliautojų simbolis, rodo, kad jis priimdavo užsieniečius taip širdingai, kaip kad pastarieji yra sutinkami Radvilų gyvenamose vietose. Tolesnėse pamokose šis bruožas dar ne kartą minimas patikinant, kad „malonūs lietuvių papročiai ir svetingumas teikia garbę visai Europai“. Svetingumui giedami ditirambai, kai knygos herojus Leonas atsiduria pas grafus Nikolaravskius Samuelovų dvare ant Ptičės kranto. Leono, kaip užsieniečio, svetimo žmogaus pasirodymas „beveik jau Lietuvos pakraštyje“ (tiksliau, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakraštyje) nė kiek grafo nesutrikdė. Priešingai, tolimas svečias buvo priimamas dar paslaugiau. Esą, panašūs bruožai pasireiškia todėl, kad lietuvių tauta svetingumą praktikuoja religingai.
Kitas lietuvių bruožas – ypatingas santykis su gamta. Mokytojas primena mokinei liaudiškas derliaus nuėmimo šventes, kurias globojo Julijos motina ir kurių metu būdavo pinami varpų ir gėlių vainikai. Tokiu gėlių vainiku buvo karūnuota ir kunigaikštytė. Grafienė Nikoloravska, būdama dora krikščionė, jaučia ypatingą trauką gėlėms, kurią prilygina kultui. Ji prisipažįsta svečiui, kad šiuo požiūriu esanti „tobula pagonė“. Tad artimumas gamtai natūraliai susisieja su pagoniškais papročiais. Gyvenimas gamtos prieglobstyje ugdo dvasios kilnumą, skatina nuoširdžią bičiulystę. Laiškų autorius Leonas tiki visų Lietuvos kilmingų šeimų laime, nes jie išmintingai elgiasi, statydami dvarus nuošaliau nuo miestų. Šie dvarai puošia ir pagyvina kaimus ar miestelius, o atstumai, regis, nedaug ką reiškia – didikai sugeba nesunkiai juos įveikti ir per žiemos šalčius, ir per vasaros karščius lankydami vieni kitus, gyvendami kaip viena didelė šeima. Leonas neabejoja, kad lietuvių papročiai geri ir kilnūs dėl to, kad gyvenama gamtos prieglobstyje, kaimo aplinkoje.
Svarbi Lietuvos įvaizdžio dalis – pastabos apie Vilnių, įrašytos jau antrosios riterio de Boudono knygos pavadinime. Laiške apie kelionę į Vilnių Julija-Klementina pirmiausia paaiškina keliavusi pakviesta savo pusseserės ir entuziastingai pritarus tėvams. Vilnių ji vadina „mūsų Lietuvos sostine“, taip paliudydama, kad suvokia Lietuvą kaip valstybę, o ne kaip Rusijos provinciją su Vilniumi – provincijos centru. Pirmas įspūdis – jai patinka Vilnius: „Miestas įsikūręs tarp kalvų, kurių viršūnes vainikuoja miškai arba puošni žaluma, nuo jų atsiveria malonios akiai perspektyvos.“ Klementina pastebi vingiuotas miesto gatves, turėjusias saugoti jos protėvius nuo lietaus, vėjo ir saulės. „Šioje Jogailaičių tėvynėje tikėjausi išvysti centrinę aikštę, papuoštą statula kunigaikščio, atnešusio Lietuvai krikščionybę, bet tokio paminklo vietoje kiurkso netaisyklingos formos postamentas. Tiesa, aikštės viduriu eina gana gražus pasivaikščiojimų takas, viename gale besibaigiantis rotuše, tačiau aikštę supantys namai yra miesčioniškos, tiesiog šokiruojančios architektūros…“ Įdomu, kad šis sakinys baigiasi daugtaškiu, po kurio seka žodžiai: „kantrybės paminklui, vertam atgaivinti Lietuvai šlovingą vieno iš buvusių kunigaikščių atmintį. Sužinau, kad garsusis Le Brunas – naujasis Phidias, tas pats, kurio šedevrai gražina menų sostinę Romą, žada marmure įkūnyti visos Rusijos imperatorių Aleksandrą ir karalių Jogailą tam, kad abu papuoštų Vilniaus akademijos posėdžių salę.“
Matome, kad daugtaškiai rašomi vietoje pusiau išbraukto ir iš naujo nesudėlioto sakinio, tad jie priskirtini ne teksto tvarkytojo, bet jo darkytojo arba cenzoriaus plunksnai. Regis, cenzoriaus egzistavimą patvirtina toliau akivaizdžiai kintanti pasakojimo strategija. Pateikusi keletą taiklių pastabų apie miesto apželdinimą (gana menką), gyventojų papročius (pompastiškas laidojimo ceremonijas) ir architektūrą, nurodžiusi įspūdingų religinio kulto pastatų perteklių (kuris „slegia ir vargina“), išskyrusi Katedros „kilnų paprastumą“ ir apsistojusi ties „skoninga ir puikių proporcijų“ generalinio gubernatoriaus būstine, pasakotoja ima kurti tikrą panegiriką – Rusijos vietininką šlovinantį tekstą. Didžiausia karinio generalinio gubernatoriaus rūmų (l‘hôtel du Général-Gouverneur-militaire) puošmena esąs pats generalinis gubernatorius. Jis toks kilnus, malonus, mandagus ir svetingas, kad „įsmeigus akis į jo asmenį, visas rezidencijos grožis, regis, pradingsta“. Esą, ne veltui gubernatorių, gimusį ir augusį aukštuomenės aplinkoje, skynusį laurus Romanovų ir Suvorovo vadovaujamuose mūšiuose, pasirinko nemirtingoji Katerina, kuri vadinama „apšviestąja, didingąja imperatoriene“. Karinė šlovė ir politinė karjera – tik viena rusų valdininkui skirtos panegirikos dalis. Pabrėžiama, kad savo sielos grožį gubernatorius demonstruoja, protingai ir griežtai valdydamas kraštą žmonių gerovės labui. Nuo minėtų daugtaškių iki šios vietos tekstas mirga nuo aukščiausio lygio epitetų ir pasižymi perdėtai pakiliu, tiradą menančiu stiliumi. Šiuos bruožus ir okupanto geradarybių akcentavimą (griežtą valdymą krašto gerovės labui) šiandien galėtume įvardinti kaip kolonijinį diskursą su cenzūrai skirtais intarpais.
Sunku vertinti tolesnį Klementinos laiško tekstą. Jo strategija nesikeičia: panegirika ne tik tęsiama, bet savo viršūnę pasiekia, aprašant generalgubernatoriaus balių. Tik jaunos merginos lūpose ši panegirika ima skambėti natūraliai ir įtikinamai. Šventė, kurioje Klementinai teko garbė dalyvauti, buvusi „prabangi, žavinga, galantiška, užburianti“. Nupiešusi banketinės salės su besimainančiomis šviesomis vaizdą, apsakiusi įspūdingus damų apdarus, jų papuošalus, šokių (ypač polonezo) judesius, mergina patikina, kad patyrė savotišką ekstazę. „Mano kilnusis drauge, – rašo ji laiške, – kol grįšiu į Anopolį, surinkite tuos šimtą veikalų tomų, kuriuose neišmanėliai arba blogos valios žmonės neteisingai pritaikė Lietuvai laukinės šalies epitetą. Savo brangios šalies garbei surengsiu autodafė ir pirmoji įžiebsiu laužo ugnį visai krūvai niekšybės ir melo pavyzdžių.“ Teksto visumoje vyrauja lietuviškas arba lenkiškai lietuviškas patriotizmas, vertinantis Lietuvos, kaip savarankiškos valstybės arba dviejų valstybių junginį sudarančios šalies, statusą. Nors veikaluose apstu istorinių peripetijų, nauja situacija Rusijos sudėtyje niekur specialiai nėra aptariama. Tai leidžia manyti, kad ši situacija Lietuvos įvaizdžio iš esmės nekeičia. Tad sukurtą Rusijos valdininko, kaip tariamo civilizacijos nešėjo, statusą vertiname kaip išskirtinę duoklę cenzūrai.
Pastabos apie Vilnių paįvairina de Boudono veikaluose piešiamą Lietuvos įvaizdį, suteikdamos jam kontrastingų spalvų. Miesto kultūra ne tik giriama, pažymint, kaip išmoningai sugrupuoti pastatai, koks didingas bažnyčių bokštų ir kupolų ansamblis, kokia puiki Katedros, miesto Rotušės ir gubernatoriaus rūmų architektūra, koks išskirtinis žmonių svetingumas, kokie mandagūs, širdingi ir galantiški aukštuomenės papročiai. Pastebėtos ir neigiamos miesto kultūros ir civilizacijos pusės: šokiruojantis miesčioniškas kai kurių statinių stilius, miesčioniškos (vadinasi, neskoningos) Rotušėje vykstančių spektaklių dekoracijos, kulto pastatų perteklius, didžiulis triukšmas, kurį ypač kelia bažnyčių varpai, minios žmonių gatvėse, per daug pompastiškos laidotuvių ceremonijos – visa tai slegia ir vargina. Nors civilizacijos pergalę simbolizuojantis miesto gubernatoriaus balius paliko neišdildomą įspūdį, mergina išgyvena tikrą gamtiškos kaimo aplinkos nostalgiją, sužinojusi, kad tėvai jai nuskyrė tolesnį gyvenimą toli nuo gimtinės vietų (turinti ištekėti už Bengalijos princo ir išvykti į svetimą šalį). „Gimtosios Lietuvos lygumos, slepiančios mano širdy Rojaus sodo palaimą, nejau esu pasmerkta tiek nutolti, kad jūsų nebeišvysčiau? Ptičės taikingieji vandenys, laistantys mūsų pievas, upės gėlėti krantai, šešėlių vėsa, į kurią mėgau panirti, argi daugiau tai man nebeskirta? <…> Malonusis žolynų lopšy! <…> nejau neberegėsiu savo protėvių kapų, virš kurių mano siela sklandė, susiliesdama su jų šešėliais? Švelnioji dievinamos šeimos meilė! Meiliausios kaimynystės žavesys! Draugystės užuovėja! Argi privalu visa tai iš manęs atimti amžiams? <…> jei reikia, kad pasiaukočiau pareigai, kuri man yra šventa, išvyksiu į Bengaliją, vildamasi ne gyventi, bet kuo greičiau sutikti mirtį ant Gango krantų <…>“
Taigi, pirmiausia galime konstatuoti, kad gamtos ir miesto kultūros sankirtoje pirmenybė teikiama gamtai. Miestas teigiamai vertinamas tiek, kiek išlaiko natūralumo, gero skonio ir svetingumo tradicijas. Be to, asmeniniai pasakotojos išgyvenimai įvaizdį pagyvina, suteikia jam sentimentalių, romantiškų atspalvių. Poetiškas ir graudus jausmų išsiliejimas, vaizdingas stilius, kuriame iškilmingumas dera su širdingumu, primena Rousseau kūrybą arba būsimą didžiojo prancūzų romantiko Viktoro Hugo poeziją. Lietuvių kultūroje toks stilius būdingas raudoms; jis ne tik neprieštarauja de Boudono sukurtam mūsų šalies įvaizdžiui, bet ir dar patikslina jį bei praturtina lyrizmo, sentimentalumo aspektais.
Chevalier de Boudono knygose Lietuva vaizduojama kaip niekuo nenusileidžianti kitiems Europos kraštams, net Prancūzijai. Akivaizdžiai susiduriame su atveju, kai abi kultūros – lygiavertės, ir net su kai kuriais lituanomanijos elementais, liudijančiais asmeninį autoriaus požiūrį. Svarbu, kad de Boudono romanai buvo sukurti Didžiojoje Lietuvoje ir kad jų pamatas – mūsų krašto tikrovė. Taip vienos kultūros – būtent, prancūzų, tradicija patenka į kitos – lietuvių kultūros ir visos vadinamos Didžiosios Lietuvos kultūros arsenalą.
Lietuvos edukologijos universiteto profesorė Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė seniai tyrinėja Lietuvos ir Prancūzijos tarpkultūrinį bendravimą. Vienas iš naujausių mokslininkės darbų „Chevalier de Boudono Lietuviški laiškai – tarpkultūrinio bendradarbiavimo instrumentas“ buvo paskelbtas Lietuvos lyginamosios literatūros asociacijos leidinyje „Acta litteraria comparativa“. Laiškas literatūroje ir kultūroje. Mokslo darbai, N. 7, 2014–2015. Straipsnyje siekiama pristatyti mūsų šalyje beveik nežinomo prancūzų autoriaus Chevalier de Boudono kūrybą, pagrindinį dėmesį skiriant jo knygose sukurtam Lietuvos įvaizdžiui atskleisti. Autorei sutikus, straipsnį „Mokslo Lietuvai“ parengė A. R.
——————————————————————–