Profesorius, habilituotas daktaras, fizikas, ilgametis Puslaidininkių fizikos instituto direktorius, pirmojo Lietuvoje atradimo bendraautorius, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiaus kavalierius, liaudies dainų mylėtojas, alpinistas… Galima būtų vardinti dar daug titulų, pareigų, nuopelnų. Tai apie Steponą Ašmontą, švenčiantį septyniasdešimties metų jubiliejų.
Gimė Steponas Ašmontas 1945 metų liepos 28 dieną netoli Klaipėdos Auksoro kaime ūkininkų Povilo ir Barboros Ašmontų šeimoje. Žemaitijoje gyveno neilgai. 1949 m. mažąjį „nusikaltėlį“ Steponą kartu su tėvais ištrėmė į Sibirą, Krasnojarsko kraštą. Ten pradėjo lankyti mokyklą, kurią baigė 1962 m. Tais pačiais metais įstojo į Tomsko valstybinio V.V. Kuibyševo universiteto Radiofizikos fakultetą. Būdamas tremtyje S. Ašmontas ieškojo būdų sugrįžti į Lietuvą. Baigiant studijas universitete jis išsirūpino priešdiplominę praktiką atlikti Lietuvoje, tuometiniame Mokslų akademijos Fizikos ir matematikos instituto Puslaidininkių elektronikos sektoriuje, kurio vadovas buvo dr. V. Šilalnikas. Čia jis parengė ir apgynė diplominį darbą „MOS sistemų voltamperinių charakteristikų tyrimas“. Dar studentu būdamas parodė, kad sugeba savarankiškai formuluoti užduotis, spręsti uždavinius, atlikti eksperimentus. Diplominio darbo pagrindu parengė mokslinį straipsnį, kurį atspausdino žurnalas „Lietuvos fizikos rinkinys“.
1967 metais S. Ašmontas su pagyrimu baigė Tomsko universitetą, tapo kvalifikuotu fiziku radioelektroniku. Išsirūpinęs laisvą diplomą, jis grįžo į Lietuvą, pradėjo dirbti inžinieriumi tik ką naujai įkurtame MA Puslaidininkių fizikos institute. Besižavintis fizika visa galva pasinėrė į mokslinį darbą. Tuo metu pagrindinė mokslinių tyrimų kryptis institute buvo karštieji eketronai puslaidininkiuose ir kietojo kūno plazmos tyrimai, kurių nenuilstantis entuziastas ir pradininkas Lietuvoje buvo prof. Juras Požela – tuometinis instituto direktorius. Pradėjęs dirbti institute S. Ašmontas įsijungė į jaunų mokslininkų grupę, vadovaujamas prof. K. Repšo ėmėsi tyrinėti gradientinius reiškinius puslaidininkiuose esant krūvininkų kaitimui. Po metų sėkmingai išlaikė stojamuosius egzaminus į Puslaidininkių fizikos instituto dielektrikų ir puslaidininkių fizikos specialybės aspirantūrą.
Dar savo pirmajame moksliniame darbe jis pasiūlė nevienalytiškumą sukurti apšviečiant dalį puslaidininkinio bandinio. Abiejose – apšviestojoje ir neapšviestojoje – bandinio dalyse sukūrus stiprų elektrinį lauką, susidaro jo gradientas, o grandinėje pastebėta elektrovara, kuri buvo pavadinta karštųjų elektronų fotogradientine elektrovara. Pirmą kartą buvo pastebėtas karštųjų krūvininkų Demberio efektas.
1971 metais S. Ašmontas kartu su bendraautoriais J. Požela ir K. Repšu „Lietuvos fizikos rinkinyje“ atspausdino straipsnį apie karštųjų krūvininkų bigradientinę elektrovarą vienalyčiame puslaidininkyje, sukūrus jame du skirtingus krūvininkus kaitinančio elektrinio lauko gradientus. Ši elektrovara buvo pastebėta tyrinėjant nesimetriškai susiaurintus bandinius. Šitą reiškinį 1977 metais SSRS Ministrų Tarybos Valstybinio išradimų ir atradimų komitetas pripažino moksliniu atradimu, o jo autoriams įteikė atradimo Nr. 185 diplomą. Tai buvo pirmasis atradimas Lietuvos istorijoje. Atrastojo reiškinio pagrindu buvo sukurti naujos rūšies diodai superaukšto dažnio elektromagnetinių bangų galios matavimui. 1972 m. S. Ašmontas apgynė fizikos ir matematikos mokslų kandidato disertaciją „Karštųjų krūvininkų fotogradientinė ir bigradientinė evj germanyje ir silicyje“, o 1981 m. – daktaro (dabar habilituoto daktaro) disertaciją „Karštųjų krūvininkų elektrogradientiniai reiškiniai vienalyčiuose ir ne vienalyčiuose puslaidininkiuose“. Vėliau S. Ašmontas dar nevieną kartą pirmasis eksperimentiškai užfiksavo vis kokį kitą iki tol nestebėtą reiškinį. Tyrinėdamas karštųjų krūvininkų elektrovarą stipriai kompensuotame indžio stibide S. Ašmontas su bendradarbiu L.Subačiumi 1981 m. pirmą kartą eksperimentiškai aptiko netrivialų reiškinį – krūvininkų atšalimą elektriniame lauke, vėliau ištyrė magnetinio lauko įtaką krūvininkų kaitimui ir atšalimui. Kaip paskui paaiškėjo, Tai teoriškai 1970 m. buvo numatę ukrainiečiai Z.S. Gribnikovas ir V.A. Kočelapas. Krūvininkų atšalimo reiškinys turi ir praktinę reikšmę: sumažėja krūvininkų triukšmų temperatūra, o tomis sąlygomis galima pagerinti mikrobangų ir infraraudonosios spinduliuotės jutiklių voltvatinį jautrį. Tiriant infraraudonosios šviesos sąveiką su nevienalyčiais dariniais, 1992 m. pirmą kartą pastebėjo fotoelektrovarą, atsirandančią užtvariame metalo-puslaidininkio Schottky kontakte apšvietus jį šviesa, kurios kvanto energija yra daug mažesnė už potencinio barjero aukštį, Schottky kontakte stebėjo dvifotonę ir trifotonę elektronų emisiją. S. Ašmontui vadovaujant buvo tiriamos nevienalytės Ge, Si, GaAs ir GaAl/AlGaAs sandaros, apšviestos CO2 lazerio spinduliuote, fotoelektrinės savybės. Panaudojant šių tyrimų rezultatus buvo sukurti spartūs karštųjų krūvininkų fototranzistoriai bei infraraudonosios šviesos fotokatodas. S. Ašmontas ir A. Sužiedėlis sukūrė planarinį diodą, kuriuo galima detektuoti elektromagnetinį spinduliavimą milimetrinių ir submilimetrinių bangų diapazonuose.
Per visą savo mokslinės veiklos laikotarpį S. Ašmontas paskelbė virš 300 mokslinių straipsnių, sukūrė 24 išradimus. Dabar naujos mokslinės paieškos veda link atsinaujinančių energijos šaltinių, kurie augant elektros energijos poreikiui tampa labai aktualūs, tyrimo ir kūrimo. Viena plačiausiai šiuo metu vystoma alternatyvios energijos šaltinių rūšis yra puslaidininkiniai saulės elementai. Tačiau jų generuojama fotoelektra yra pakankamai brangi, ir todėl mokslininkai ieško galimybių sumažinti fotoelementų kainą ir padidinti jų efektyvumą. Apie 80% šiandieninių fotoelementų yra gaminama iš silicio, ir jų efektyvumas siekia 16 ¸ 18%, kai teorinė efektyvumo riba yra 31%. Svarbiausiais veiksnys, neleidžiantis saulės elementams pasiekti šios teorinės ribos, yra perteklinė šviesos kvanto energija, kuri nepanaudojama elektrono ir skylės generavimui. Perteklinė šviesos energija kaitina krūvininkus, ir dėl to susidaro karštųjų krūvininkų termoelektrovara, kurios poliškumas yra priešingas fotoelektrovarai. Atvėsdami krūvininkai įkaitina gardelę ir tuo mažina saulės elemento efektyvumą. Taigi šiuo metu S. Ašmonto vadovaujami mokslininkai ieško būdų, kaip sumažinti neigiamą termoelektrovaros įtaką fotoelektrai ir panaudoti karštuosius krūvininkus efektyvesniam saulės elementų funkcionavimui.
Aktyviai dirbdamas mokslinį darbą S. Ašmontas vadovavo įvairiems tiek Lietuvos, tiek tarptautiniams projektams. Jis buvo Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo programos projektų „Jutikliai-1“ ir „Jutikliai-2“ vadovas ir tarybos pirmininkas. Buvos NATO programos „Mokslas taikai“ projekto „Labai aukšto dažnio elektromagnetinės spinduliuotės detektorių kūrimas“ bei LVMSF projekto „Nanodariniai mikrobangų ir Terahercų elektronikai“ vadovas.
1989 m. S. Ašmontas buvo išrinktas Puslaidininkių fizikos instituto direktoriumi. Prasidėjo naujas, dar spalvingesnis mokslininko gyvenimo etapas. Teko vadovauti ne tik laboratorijos, bet viso instituto mokslinei veiklai. Be to tuo metu susikuria Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, netrukus Lietuva atgauna nepriklausomybę, reikia kurti naujas tvarkas, nuostatus, naujus įstatymus. S. Ašmontas „visa galva“ panyro į naujo mokslinio gyvenimo kūrimą, daug pastangų įdėjo kovodamas dėl mokslo institutų finansavimo. Institutui vadovauti jam teko sunkiausiais Lietuvai metais, kai, paskelbus nepriklausomybę, prasidėjo blokada, paskui – „prichvatizacija“, jaunimas pasuko į Gariūnus. Svarbiausias uždavinys buvo išsaugoti mokslo potencialą. 1992 m. jo iniciatyva buvo įkurta Mokslo institucijų asociacija, jis tapo jos prezidentu. Buvo vienas iš Lietuvos mokslo institutų direktorių konferencijos steigėjų, 2003 m. jį išrinko jos pirmininku. Mokslo institutų asociacijos ir Lietuvos mokslo institutų direktorių konferencijos įkūrimas sunkiausiais Lietuvai metais padėjo išsaugoti mokslinį potencialą ir mokslo institutų turtą, leido aktyviai dalyvauti mokslo sistemos pertvarkoje, didinti mokslo institucijų savarankiškumą, plėtoti fundamentinius ir taikomuosius mokslinius tyrimus, atsižvelgiant į Lietuvos ūkio ir kultūros reikmes, siekti, kad mokslo darbai būtų deramai finansuojami. Tais pačiais metais S. Ašmonto iniciatyva Puslaidininkių fizikos institutas, Fizikos institutas, Teorinės fizikos ir Astronomijos institutas įsteigė ne pelno organizaciją „Mokslo ir technologijų parką“, kuris rėmė smulkias įmones, gaminančias mokslui imlią produkciją, vykdė techninio švietimo, mokymo ir perkvalifikavimo kursus, buvo inovacinių įmonių inkubatorius. Jo veiklos dėka dabar Lietuvoje yra gerai žinomos UAB „FIMA“, “Baltijos konsultacinė grupė“, „Alltex“. Jis buvo renkamas Krašto apsaugos ministerijos Mokslo tarybos nariu, Lietuvos mokslo tarybos nariu, Vytauto didžiojo universiteto Senato nariu, Lietuvos fizikų draugijos viceprezidentu.
Ašmontas yra tarptautinio žurnalo „Journal of Termoelectricity“ redkolegijos narys, optinės inžinerijos asociacijos SPIE (The International Society for Optical Enginering) Lietuvos skyriaus prezidentas, Tarptautinės termoelektrikų akademijos (Internatonal Thermoelectric Academy) narys. Aštuonis kartus buvo tarptautinių simpoziumų „Labai spartus reiškiniai puslaidininkiuose“ (Ultrafast Phenomena in Semiconductors), tris – tarptautinių konferencijų „Pažangios optinės medžiagos ir prietaisai“ (Advanced Optical Materials and Devices) bei 35-osios ir 36-osios Lietuvos nacionalinės fizikos konferencijų organizacinio ir programinio komitetų pirmininkas.
- Ašmontas dalyvauja ir pedagoginėje veikloje. Jis paruošė 10 mokslų daktarų, skaitė paskaitas Kauno technologijos universiteto studentams, vadovavo studentų bakalauro ir magistriniams darbams. 1992 m. jam buvo suteiktas profesoriaus pedagoginis vardas.. Jo iniciatyva Puslaidininkių fizikos institute buvo įkurta Mokomoji fizikos laboratorija., kurioje dirbo Valstybinio Gedimino technikos universiteto studentai.
Mokslinė S. Ašmonto veikla nekartą buvo įvertinta premijomis: pradedant Respublikine komjaunimo premija „Elektrogradientinių reiškinių tyrimai stipriuose superaukšto dažnio elektriniuose laukuose“, vėliau Lietuvos SSR Valstybine premija „Elektrogradientinių reiškinių puslaidininkiuose tyrimas ir jų taikymas praktikoje“. Už naujo tipo diodo sukūrimą buvo apdovanotas SSRS Liaudies ūkio pasiekimų parodos aukso medaliu, 1999 m. S. Ašmontui su bendradarbiais už mokslo darbų ciklą „Mikrobangų ir infraraudonosios spinduliuotės sąveika su puslaidininkiais: tyrimas ir taikymas“ buvo paskirta Lietuvos mokslo premija.
Už nuopelnus Lietuvos valstybei ir už pastangas garsinant Lietuvos vardą pasaulyje bei padedant integruotis į pasaulio valstybių bendriją jis buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo Kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu (1998), Sausio 13-osios atminimo medaliu (2006), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi (2009). Už savo mokslinę veiklą buvo apdovanotas Rusijos Gamtos mokslų akademijos Nobelio premijos laureato akad. P. Kapicos sidabro medaliu. 2012 m. Lietuvos pramoninkų konfederacijos prezidiumas suteikė jam nominaciją „Profesijos Riteris“. O šiemet Paryžiuje vykusiame XVI tarptautiniame termoelektros forume, kuriame dalyvavo 125 mokslininkai iš 24 valstybių, S. Ašmontas buvo apdovanotas pagrindiniu auksiniu garbės prizu už fundamentinius termoelektros reiškinių tyrimus.
Jubiliatas neapsiriboja vien moksline ir mokslo organizacine veikla. Jis – aktyvus sąjūdietis, energingai veikęs ir Sąjūdžio susikūrimo pradžioje, ir sunkiomis Sausio 13-osios dienomis, ir dabar – yra Lietuvos sąjūdžio tarybos narys. Jis užaugino penkis puikius vaikus, tiesa, jauniausieji dar nevisai suaugę, bet ir jie seka tėvo pėdomis: Simonas šiemet tapo tarptautinės olimpiados laureatu. Nežiūrint didelio užimtumo jis randa laiko aktyviam laisvalaikiui: žaidžia lauko tenisą, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir atsivėrus sienoms, jis su pirmaisiais alpinistais įkopė į aukščiausią Europos viršūnę – Monblaną.
Sveikiname profesorių, habilituotą daktarą Steponą Ašmontą 70-ojo jubiliejaus proga ir linkime energijos, sveikatos ir ištvermės įveikiant dar ne vieną viršūnę.
Kolegos