Prof. dr. Jonas Jasaitis
Praėjo daugiau kaip septyni dešimtmečiai, kai pasaulyje buvo sustabdytas Antrojo pasaulinio karo košmaras. Sakoma, kad prie gero greitai priprantama. Europoje baigia užaugti jau trečioji karta, neįsivaizduojanti, ką reiškia bandyti išgyventi siaučiant mirties uraganui. Tiesa, ir po 1945-ųjų tai vienur, tai kitur plykstelėdavo nauji karo židiniai, bet jie nebeapimdavo tokių didžiulių teritorijų, kai sunku besurasti žemės lopinėlį, ant kurio nekrinta bombos, virš kurio nešvilpia kulkos, nekrinta nužudytieji, neklykia sunkiai sužeistieji. Bet buvo tęsiami vienintele, „nenugalima nugalėtoja“ apskelbtos kariaunos vadeivų bei jų suramstytų ir į valdžią patupdytų marionetinių režimų nusikaltimai Vengrijoje, Čekijoje, Vokietijoje, užgrobtose Baltijos valstybėse. Tų nusikaltimų aukų skaičius kartais pasiekdavo kelis šimtus, o kartais ir keliolika tūkstančių. Kiek iš viso nužudyta jau po pasaulinio karo įvairiuose „lokaliuose konfliktuose“, niekas dar nesuskaičiavo.
Straipsnis prieinamas tik prenumeratoriams. Dėl prenumeratos kreiptis į „Mokslo Lietuvos“ redakciją.