Prof. dr. Jonas Jasaitis
Nuaidėjo paskutinis praėjusių akademinių metų „Gaudeamus…“. Laimingi absolventai atsiėmė diplomus, dėstytojai užpildė paskutines ataskaitas, budėtojos užrakino auditorijas. Ištuštėjo automobilių aikštelės prie fakultetų. Kolega gražiai nušvitusiu veidu pareiškė: „Net neatsimenu, kada paskutinį kartą atostogavau. Bet dabar kompiuterį išjungiau. Juk ir aš – žmogus, negi neturiu teisės…“
Kai kas sako, kad poilsis – tai vienos veiklos pakeitimas kita. Gal ir taip… Bet tebūna ta veikla – atgaiva sielai. Tikriausiai daugelis laukia kelionių. Į ten, kur dar nebuvo, bet seniai svajojo. O gal ten, kur jau kartą lankėsi, bet vėl labai norėtų apsilankyti.
Kartą prasitariau studentams, ar nevertėtų susimąstyti, kodėl gana prastai žinome savo Lietuvą. Nemaža dalis dabartinių studentų jau labai sunkiai susigaudo, kaip buvo iškovota Nepriklausomybė, nes daug kam iš jų nebeaišku, o „nuo ko buvome priklausomi“. Juk, kiek jie save atsimena, visada taip buvo: ir iškelta trispalvė per Kovo 11-ąją ir Lietuvos 6-ąją, ir savas Seimas, sava Vyriausybė, savos savivaldybės. Jie jau visai nuoširdžiai klausia, kada buvo kitaip ir ką tai reiškė mūsų kasdienybei. Istorija domina tik nedaugelį. Bet juk puiku, kad užaugo karta, nepažinusi ne tik politinės priespaudos, bet ir dvasinės prievartos, kad auditorijas, laboratorijas ir kabinetus užpildė laisvoje valstybėje užaugę jos piliečiai.
Ir vis dėlto reikėtų, kad jie daug daugiau apie savo valstybę žinotų, suvoktų, kad niekur pasaulyje kitos Lietuvos nėra. Sava valstybė – didžiausia tautos vertybė. Tegu pamato, kad turime bene ramiausią visoje Europos Sąjungoje klimatą. Maistui vartojame švarų požeminį vandenį. Nėra viską siaubiančių potvynių, ugnikalnių išsiveržimų ir žemės drebėjimų. Tegu susimąsto, kodėl mes, per metus turėdami daug daugiau saulės šviesos, daug švelnesnį klimatą nei suomiai ir švedai, juo labiau norvegai, daug labiau maisto gamybai palankų dirvožemį, daug jaukesnių miškų ir vešlesnių pievų, nuo jų labai atsiliekame pagal pragyvenimo lygį. Ir tada paaiškės, kad svarbiausios priežastys slypi valstybingumo tradicijose ir jų suformuotoje gyvensenoje. Sava valstybė išsaugojo per šimtmečius sukurtą tautos gerovę, lėmė daug tobulesnę gamybinę ir socialinę infrastruktūrą. Daug ilgiau už mus gyvenę savarankiškai, svetimųjų negniuždomi, jie iš kartos į kartą perduoda sukurtą šeimos ir bendruomenės turtą. Jie žino, kad, užgriuvus sunkumams, gali pasitikėti savo bendruomene, todėl neieško išeičių emigracijoje. Ar susimąsto šiandieniniai mūsų studentai, kodėl tose valstybėse palankesnė verslo aplinka, laikomasi duoto žodžio, kodėl ten gyvenantys daug daugiau (ir ne be pagrindo) pasitiki vienas kitu?
Kalbėjomės su studentais apie tai, ką parodytume svečiui, pirmą kartą atvykusiam arba norinčiam investuoti Lietuvoje. Paaiškėjo, kad dauguma jų parodytų keletą senamiesčių, Trakų pilį, Kuršių neriją. O kodėl ne moderniųjų universitetų centrų laboratorijas, kuriose kuriami naujausi ir vieni geriausių pasaulyje lazeriai, kur darbuojasi nanotechnologijų ir genomų tyrėjai? Ar žinome savo geriausius matematikus, fizikus, chemikus, biologus, istorikus, lingvistus? Ar domimės dabar kuriančių menininkų pasiekimais, ar žinome, kuriose pasaulio scenose kviečiami koncertuoti mūsų dirigentai ir solistai? Jei patys viso to nežinome, tai ir svečiui nepapasakosime. Išvažiuos tas mūsų svečias, pamatęs vieną kitą archeologinę įdomybę, vieną kitą gražesnį gamtovaizdį, bet taip ir nesupratęs, su kuo galėtų bendradarbiauti kaip profesionalus tyrėjas ar verslininkas. Sugrįš į namus susidaręs įspūdį, kad atsilieka Lietuva nuo jo šalies bene visu pusšimčiu metų, nors toks įspūdis tikrai bus klaidingas.
Kartą studentams pasakiau, kad būtų visai puiku suformuoti naują inteligentiškų šeimų nusiteikimą – kartą per mėnesį, pasirinkus kurį nors tinkamesnį savaitgalį, apsilankyti vis kitame Lietuvos krašte. Ir visai neverta, atėjus vasarai, penktadienio vakarą arba šeštadienio rytą lėkti į Palangą, o sekmadienio vakare keiktis ilgiausiose automobilių spūstyse, nes iš tokių, atsiprašant, išvykų nei kūnui, nei sielai atgaivos nebūna. Kažkuris burbtelėjo: „Nu jo, ne visi sau gali leisti per savaitgalį skristi į Maljorką ar Antaliją, todėl ir braunamės į Girulius ar Šventąją…“ Užklausiau, gal jie lankėsi Veliuonoje ir Perlojoje, Subartonyse ir Niūronyse, Užulėnyje ir Dubingiuose, Renave ir Žuvinte… Bet išgirdau: „O ką ten pamatysi?“ Kitas kažkaip keistai pasiteisino: „Tikriausiai keliausiu po Lietuvą, kai… į pensiją išeisiu.“
Taigi, „nieko gero toje Lietuvoje…“ Kodėl? Todėl, kad mes jos nematėme ir toliau savo nosies nesidomėjome. Todėl, kad iš anksto „žinome“, kad čia – nieko įdomaus. Bet ar tikrai? Kaip gera išgirsti apie kolegas, kurie su savo studentais visus Lietuvos kampelius apvažinėjo, kelis dokumentinius filmus sukūrė, tūkstančius nuotraukų į kompiuterines laikmenas sukėlė, grįžę puikiausias parodas surengė. Ir stebėjosi bendrakursiai, kad visa tai yra ne užsieniuose, o jų Lietuvoje.
Ne tik biologai žino, kas yra selekcija. O kas yra antiselekcija? Jei selekcininkai siekia išvesti geresnes veisles, tai ką daro antiselekcininkai? Skurdina tautos genofondą? Aiškina, kad dabar tauta ir tautinė valstybė – jokia vertybė. Leisti lietuviškus mokslo žurnalus – menkavertis užsiėmimas? Rašyti lietuvių kalba mokslo studijas ir monografijas – beprasmybė?
Jei absoliuti dauguma žymiųjų mokslininkų (ir ne tik Lietuvoje) – kaimo vaikai, tai kokį dabartinio kaimo vaizdą formuojame? Tiek per „lrt“, tiek per „laisvą nepriklausomą kanalą“ mums rodo kelis girtuoklėlius, kurie jau nebeprisimena, kad dar visai neseniai jie buvo puikūs profesionalai, bet dabar jau nebežino, ką reiškia kasdien su džiaugsmu eiti į darbą. Bet ar tikrai tik tokie žmogeliai liko mūsų atokesniuose rajonų centruose, miesteliuose ir gyvenvietėse?
Lengva ranka uždarinėjame mokyklas ir kultūros centrus. Esą „optimizuojame“ švietimui ir kultūrai skirtas biudžeto lėšas. O iš tikrųjų paliekame likimo valiai jų pastatus ir visą įrangą. Ar tai galima vadinti lėšų taupymu? Tada beapeliaciniu tonu atkertame, kad tuose miesteliuose ir vaikų nebeliko.
Tačiau kodėl jų nebeliko? Kodėl visose pakelėse styro apleistos ir nuniokotos sodybos? Ką padarėme ne taip? Kokios didžiausios klaidos padarytos mūsų valstybės strategijoje? Kur mūsų regionų darnios raidos strategija? Kodėl neturime savivaldos, o tik apgailėtiną jos imitaciją? Nejaugi formuojame tokį valstybės suskirstymą: „Vilnius ir… kita Lietuva“. Nejaugi mums dar iki šiol neaišku, kad megapolinių didmiesčių era jau seniai pasibaigė? Modelį „1–2 miestai ir ištuštėjusi provincija“ globalistai sugebėjo įbrukti tik toms valstybėms, kurių vadovai net valstybės vaidmens nesuvokia, o liaudis gyvena tik šios dienos rūpesčiais ir nebesusigaudo, kas jos net visai netolimoje ateityje laukia. Ir jokie „daugiafunkciai centrai“, valdiška ranka įkurdinti kelių uždarytų mokyklų pastatuose, ištuštėjusios provincijos neišgelbės, nes paprasčiausiai nebelieka ir „funkcijų“, kurias tokie centrai vykdytų. Vis šiurpesni nusikaltimai, kuriuos įvykdo vis jaunesni apleistose vietovėse iš pašalpų gyvenantys asmenys, turėtų galų gale išblaivinti vadinamojo „optimizavimo“ šalininkus, iki šiol patogiai kiurksančius ministerijose ir prie jų sukurptose agentūrose.
Lietuva gali ir privalo rinktis sparčią pažangą skatinančią strategiją, sumaniai išnaudodama savuosius žmonių, infrastruktūros ir gamtos išteklius. Šiuolaikinės technologijos leidžia racionaliai išdėstyti moderniausias įmones visoje valstybės teritorijoje ir kurti darbo vietas visuose regionuose. Per daugiau kaip du dešimtmečius Europos Sąjungoje sukaupta vadinamosios LEADER programos, numatančios atokesnių vietovių ekonominės veiklos skatinimo priemonių kompleksą, patirtis aiškiai rodo, kaip galima įveikti sąstingį. Dabar labiausiai reikia mūsų susitelkimo ir pasitikėjimo savo jėgomis. Niekas iš svetur neateis spręsti mūsų rūpesčių.