Mokslininkas, turėjęs dvi tėvynes

Minint dr. Vytauto Griniaus 75-ąsias gimimo metines

                      Jei likimas būtų buvęs palankesnis, šiomis dienomis kartu su faktišku (bet taip ir nepaskirtu) pirmuoju Lietuvos ambasadoriumi Vengrijoje būtume paminėję jo jubiliejinį gimtadienį. Deja, tarp gyvųjų jo jau nebėra. „Mokslo Lietuvos“ redakcija kreipėsi į jo biografijos tyrinėtoją, neseniai pasirodžiusios knygos „Turėjau dvi tėvynes“ sudarytoją, prof. Oną Voverienę su prašymu pasidalinti mintimis apie mokslininką, politiką ir visuomenės veikėją, deja, gerai žinomą tik nedaugeliui.                

Prof. Ona Voverienė

Vytautas Grinius gimė 1940 m. liepos 10 d. Raseinių valsčiuje Pašaltuonių kaime, darnioje katalikiškoje ir patriotiškoje šeimoje. 1958 m. baigęs Raseinių vidurinę mokyklą, įstojo į Vilniaus universiteto Gamtos fakultetą. Nuo pirmojo kurso įsitraukė į studentų mokslinės draugijos veiklą. Dainavo studentų akademiniame chore, lankė muzikos pažinimo paskaitų ciklą Valstybinėje filharmonijoje. 1963-aisiais baigė universitetą, įgydamas biologo profesiją, ir pradėjo dirbti Lietuvos žemės ūkio akademijoje.

Po metų buvo pakviestas imtis mokslo tiriamojo darbo Vilniaus universitete. 1969–1973 m. V. Grinius dirbo Lietuvos žemdirbystės instituto Trakų Vokės filiale vyr. moksliniu bendradarbiu, parengė kandidatinę disertaciją. Aktyviai dalyvavo instituto profsąjungos kultūrinėje veikloje, dainavo garsiajame respublikiniame vyrų chore „Varpas“, kuris tuo metu Europoje skynė laurus tarptautiniuose konkursuose.

 

Lemtinga pažintis

1969 m. „Varpui“ koncertuojant Varšuvoje, V. Grinius susipažino su vengraite Eva Kasaž. Ši pažintis buvo lemtinga. Po ketverių susirašinėjimo metų jaunuoliai ryžosi sukurti šeimą. 1973 m. Vytautas išvyko į Vengriją. Kurį laiką gyveno Budapešte žmonos tėvų namuose, mokėsi vengrų kalbos, gilino anglų kalbos žinias, dirbo augalų apsaugos stoties specialistu, publikavo straipsnius disertacijos tema. 1974 m. gimė dukra Ieva, 1978-aisiais – sūnus Adomas. Abu vaikai įgijo aukštąjį išsilavinimą. Ieva, baigusi Budapešto aukštąją vadybos mokyklą, išvyko į JAV ir ten sukūrė šeimą. Adomas baigė Budapešto katalikiškojo J. Pazmandy universiteto teisės fakultetą. Nors vėliau paaiškėjo, kad santuoka nebuvo sėkminga, tačiau šios šeimos nariai iki pat dr. Vytauto mirties palaikė draugiškus ryšius.

1974 m. V. Grinius Lietuvos žemės ūkio akademijos mokslinėje taryboje apgynė disertaciją „Cheminių ir mechaninių priemonių įtaka, naikinant jomis dirvos užterštumą, siekiant pagerinti bulvių derlių ir jų kokybę“. 1977 m. Vengrijos mokslų akademija V. Griniui suteikė agrarinių mokslų daktaro laipsnį. 1980 m. jis buvo pakviestas dirbti į Vespremo centrinį pesticidų tyrimo institutą, buvo pavesta vadovauti padaliniui, kuris koordinavo mokslinius ryšius tarp Vidurio ir Rytų Europos šalių ir pagal sutartis vykdė mokslinius tyrimus su Anglijos, Šveicarijos bei Vokietijos to paties profilio firmoms. Ne kartą V. Grinius kvietėsi ir savo buvusius kolegas iš Žemdirbystės instituto Trakų Vokės filialo į Vengrijoje vykusias konferencijas, iš asmeninių lėšų sumokėdavo dalyvių mokesčius.

1975 m., minint M. K. Čiurlionio gimimo 100-ąsias metines, V. Grinius Vengrijos dailės akademijoje surengė M. K. Čiurlionio paveikslų reprodukcijų parodą ir jos lankytojus supažindino su garsaus menininko gyvenimu ir kūryba, jo vardo galerijos Kaune istorija. Pešto mieste rado išlikusį Lietuvos rašytojo Ksavero Sakalausko-Vanagėlio asmeninį archyvą ir pasirūpino jo perdavimu Lietuvai. V. Griniaus dėka Vilniaus kameriniam chorui „Cantemus“ buvo suteikta galimybė dalyvauti tarptautiniame konkurse. Taip pat tarpininkaujant V. Griniui, Vengrijoje koncertavo kamerinis choras „Sodžius“ iš Kauno, Kauno merginų choras, Lietuvos radijo ir televizijos vaikų choras. Dr. V. Grinius globojo lietuvius, tarnavusius Vengrijoje, rėmė juos moraliai ir materialiai, supažindindavo su lietuviška spauda.

 

Vengrijos lietuvių bendruomenės telkimas

1986 m. V. Grinius kartu su fotomenininku Pauliumi Normantu organizavo pirmąjį Vengrijos lietuvių suvažiavimą. Į jį atvyko dainininkė Veronika Povilionienė su vyru Vidmantu. Po Vengrijos dangumi pirmą kartą nuaidėjo Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“, kuri Lietuvoje tuo metu dar buvo uždrausta. Suvažiavime nutarta įkurti Vengrijos lietuvių sąjūdį. Jo pirmininku tapo P. Normantas, sekretoriumi – V. Grinius. Vėliau iš šio Sąjūdžio susiformavo Vengrijos lietuvių bendruomenė. Netrukus po suvažiavimo dr. V. Grinius į Vengriją pakvietė Lietuvos tautodailininkus. Ipolitas Užkurnys Tokajaus miesto skverelyje sukūrė ir pastatė tris stogastulpius, vaizduojančius sovietų pavergtas Baltijos valstybes – Lietuvą, Latviją ir Estiją, o Lietuvos kalvių kalvis Vytautas Jarulis iš metalo iškalė Tokajaus miesto herbą su vynuogių kekėmis, netrukus papuošusį vieno namo sieną.

Dr. V. Griniaus namai Vespreme (120 km nuo Budapešto) tapo Lietuvos neoficialios atstovybės Vengrijoje būstine: telefono skambučiai, laiškai, telegramos nenutrūkstamai skriejo į Lietuvą ir iš jos, nes Lietuvoje sovietmečiu įkurta kultūrinių ryšių su užsienio šalimis draugija tebuvo tik formali valstybinė institucija komunistinei ideologijai užsienyje skleisti. V. Grinius tapo Vengrijos lietuvių bendruomenės vicepirmininku, o P. Normantui išvykus į ekspediciją Tolimuosiuose Rytuose, perėmė vadovavimą bendruomenei. Bet prasidėjus politiniams pokyčiams visoje tuometinėje socialistinėje Europoje ir keičiantis ekonomikai, institutas, kuriame dirbo dr. V. Grinius, negavęs deramo finansavimo iš Vengrijos valstybės biudžeto, buvo uždarytas.

1989 m. Lietuvoje jau buvo gerokai įsisiūbavęs Sąjūdis, pakėlęs į mitingus tūkstančius lietuvių ne tik pačioje Lietuvoje, bet ir užsienyje. V. Grinius kartu su Vengrijos lietuvių bendruomene, remiami Vengrijos Nacionalinio fronto, Vespreme surengė Lietuvių kultūros dienas ir vengrų-lietuvių kultūros forumą. Visą savaitę kultūros renginiai vyko ir Balatono ežero pakrantėje. V. Grinius pakvietė į Vengriją Sąjūdžio delegaciją: poetą Marcelijų Martinaitį, grafikę J. Daniliauskaitę su jos kūrinių paroda, pianistę A.Juozapėnaitę, folklorinį ansamblį „Volungė“ iš Kauno ir grupę tautodailininkų. Šio renginio idėja buvo Vengrijos antisovietinio sukilimo, įvykusio 1956 m., paminėjimas ir vieno iš sukilimo štabo vadų – A. Brusnio pagerbimas, prie jo namo atidengiant memorialinę lentą. Renginyje dalyvavo lietuvių bendruomenių delegacijos iš kitų Vengrijos miestų bei Estijos, Vokietijos ir tuometinės Čekoslovakijos. Vengrai jau buvo sukūrę dokumentinį filmą apie 1956 m. revoliucinius įvykius ir jų vadovą Imrę Nadį. Filmo kopijas jie padovanojo visoms lietuvių delegacijoms. Lietuvos TV žurnalistė Danutė Jokubėnienė nufilmavo tuos renginius Vengrijoje ir parodė per Lietuvos televiziją. 1989 m. lapkritį dr. V. Griniaus iniciatyva į Vengrijos demokratinio forumo suvažiavimą buvo pakviesti keturi Lietuvos sąjūdžio atstovai su prof. Vytautu Landsbergiu priešakyje. Taip buvo užmegzti pirmieji Lietuvos politiniai ryšiai su Vengrijos politikais, aptartos demokratijos raidos, daugiapartinės sistemos ir geopolitikos aktualijos.

Lietuvių kultūros dienos lėmė vengrų simpatijas Lietuvai, o Vengrijos lietuviai, net ir tie, kurie ligi tol buvo visiškai abejingi savo tėvynės reikalams, pradėjo jais domėtis, su nerimu sekė visus Atgimimo įvykius Lietuvoje, džiūgavo išgirdę apie pasirašytą Kovo 11-osios Aktą. Jiems nuoširdžiai simpatizavo ir Vengrijos visuomenė. Dr. V. Grinius padėjo menininkams, organizacijoms ir meno kolektyvams, norintiems atvykti į Vengriją, tvarkantiems užsienio pasus ir vizas. Nuo 1990 m. lietuvių tautodailininkų grupės buvo kviečiamos į kasmet Vengrijoje vykstančias Rytų Europos liaudies menininkų kūrybines stovyklas Tokajuje. Lietuvių tautodailininkų darbų jau yra daugelyje Vengrijos miestų, ne tik Vespreme ir Tokajuje, bet ir Budapešte, Zirce bei kt. Lietuvos tautodailininkai, tarpininkaujant V. Griniui, įamžino ne vieną Vengrijos istorijos įvykį. V. Cikana ir R. Zinkevičius sukūrė koplytstulpius sovietinės armijos išvedimo iš Vengrijos proga Kiskunmajsos mieste, o R. Venskus – Popiežiaus Jono Pauliaus II lankymosi Vengrijoje metu Mariapocos parapijoje. V. Grinius talkino vertėjui E. Bojtarui, verčiančiam į vengrų kalbą Mykolo Sluckio romaną „Saulė vakarop“, ir išvertė iš vengrų kalbos knygą „Gyvūnų migracijos“. Jis aktyviai dalyvavo organizuojant karaliaus Stepono Batoro 460-ųjų mirties metinių minėjimo renginius Vengrijoje ir Lietuvoje.

 

Diplomatinių ryšių atkūrimas

Po Kovo 11-osios Akto paskelbimo dr. Vytautas Grinius, vykdydamas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pavedimus, kreipėsi į Vengrijos Respublikos prezidentą, ministrą pirmininką, parlamento pirmininką ir vidaus reikalų ministrą, prašydamas pripažinti Lietuvą kaip suverenią valstybę. 1990 m. gegužės–rugpjūčio mėnesiais Vengrijos lietuvių bendrija aktyviai talkino Vengrijos demokratinei jaunimo partijai FIDESZ, organizavusiai daugiatūkstantinius mitingus nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvai paremti. Mitinge prie SSRS ambasados Vengrijoje buvo pareikalauta nutraukti Lietuvos ekonominę blokadą ir pripažinti Lietuvos valstybingumą. FIDESZ organizavo mitingą ir prie JAV ambasados, ragindama greičiau pripažinti Lietuvą.

Dr. V. Grinius per „Laisvosios Europos“ radiją Vengrijos lietuvių vardu padėkojo vengrams, dalyvavusiems mitinguose, už solidarumą ir pagalbą Lietuvai ir paragino didžiąsias valstybes greičiau pripažinti Lietuvą de jure. Jis du kartus lydėjo FIDESZ organizuotą paramą Lietuvai, kai Maskva atsisakė tiekti Lietuvai insuliną, antibiotikus ir kitus vaistus bei kitas pirmojo būtinumo prekes. Vengrijos televizija, paakinta dr. V. Griniaus, apie šį įvykį sukūrė dokumentinį filmą.

1991 m. tragiškomis Sausio dienomis dr. Vytautas Girnius viešėjo Lietuvoje ir tapo sovietinio režimo smurto prieš lietuvių tautą liudininku. Jis telegrama tuoj pat informavo Vengrijos užsienio reikalų ministeriją apie įvykius Lietuvoje, prašydamas diplomatinės pagalvos jo Tėvynei, įspėdamas, kad gresia pavojus atkurtai nepriklausomybei. Kai buvo pranešta, kad nuo sovietinės kariuomenės teroristų žuvo 13 jaunų žmonių (14-oji auka vėliau mirė ligoninėje nuo sužalojimų), dr. V. Grinius iš karto kreipėsi pagalbos į Vengrijos sveikatos apsaugos ministrą, tarpininkaujant Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijai. Jam nuoširdžiai rūpinantis, į Budapešto Traumatologijos institutą skubiai buvo išskraidintos trys sunkiausiai sužalotos Sausio 13-osios aukos. Institute jiems buvo nemokamai atliktos sudėtingos operacijos, dėl kurių pavyko išvengti kojų amputacijos. Dar trys prie TV bokšto kontūzyti žmonės Vengrijos lėšomis buvo išsiųsti į reabilitacijos centrą prie Balatono ežero. Grįžęs į Vengriją, V. Grinius organizavo įvairias paramos akcijas Lietuvai, surengė foto parodą apie 1991 m. sausio įvykius ir sausio 13-osios žudynes. Ją aplankė tūkstančiai vengrų, tarp jų ir pats Vengrijos Prezidentas.

Lietuvos suverenumą Vengrija pripažino viena pirmųjų, iškart po pučo Maskvoje – 1991 m. rugpjūčio 23 d. Vytautas Grinius 1991 m. rugsėjo 1 d. buvo pakviestas į Vengrijos užsienio reikalų ministeriją, kaip oficialus Lietuvos Respublikos atstovas, suderinti diplomatinių santykių atnaujinimo su Lietuva aktų projektą. Suderinus su Lietuvos užsienio reikalų ministerija, jau kitą dieną – 1991 m. rugsėjo 2 d. – šiuos dokumentus pasirašė oficialūs abiejų valstybių atstovai.

Daug pastangų dr. V. Griniui reikėjo įdėti, plėtojant bendradarbiavimą tarp Lietuvos ir Vengrijos įvairių sričių specialistų: kultūros ir švietimo, žemės ūkio, materialinių išteklių, sporto ir kt. Jo archyve – šimtai laiškų su prašymais padėti užmegzti ryšius ir emocionaliai pakylėtos padėkos už pagalbą. Šiame archyve – dešimtys jo brandžių kalbų, ginant Lietuvos nepriklausomybę ir nušviečiant Sausio 13-osios tragediją Lietuvoje per Vengrijos radiją ir televiziją, medžiaga apie daugybę renginių, propaguojančių Lietuvos kultūrą ir istoriją, ypač apie Lietuvos ginkluotą pasipriešinimą okupantams pokario metais. Jo pastangomis Vengrijoje buvo sukurtas pilnametražis dokumentinis filmas apie Lietuvos tremtinius „Mirusiųjų laisvė“, kuris buvo parodytas ir Lietuvoje.

Dar 1991 m. sausio 31 d. V. Grinius, Atkuriamojo Seimo pirmininko prof. Vytauto Landsbergio įgaliotas, pradėjo derybas su aukščiausiosiomis Vengrijos institucijomis dėl Lietuvos atstovybės atidarymo Budapešte. Taip buvo žengti pirmieji žingsniai siekiant šio tikslo ir aptartos realios galimybės. Deja, dėl sudėtingos geopolitinės situacijos tuometinėje Europoje ir Lietuvos ekonominių sunkumų šis tikslas buvo įgyvendintas tik 2004 m. Tačiau dr. Vytautas Grinius, lietuvių tautos atstovas Vengrijoje, pačiu sudėtingiausiu laikotarpiu daugiausia nuveikęs Lietuvos labui Vengrijoje, nebuvo paskirtas ambasadoriumi…

 

Sugrįžus į Lietuvą – su Vengrija širdyje

 

1993 m. pavasarį dr. Vytautas Grinius grįžo į Lietuvą. Čia gyvenimą reikėjo pradėti iš naujo ir adaptuotis naujoje, gana sudėtingoje to meto aplinkoje. V. Grinius ėmėsi įvairiausių darbų. Susipažinome 2003 m., kai jis dirbo Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) partijos skyrių koordinatoriumi. Gedimino prospekto 15-uoju numeriu pažymėto namo antrame aukšte jis buvo įrengęs Tėvynės sąjungos partijos būstinę, kurioje vyko įvairūs partijos renginiai. Jos patalpas dr. V. Grinius, turėdamas subtilų skonį, gražiai įrengė, papuošė paveikslais ir plakatais, kuriuose tarsi kino juostoje atsispindėjo Lietuvos kelias į Nepriklausomybę. Čia visada buvo malonu užeiti, juolab kad visada pasitikdavo inteligentiškas, dėmesingas ir įžvalgus būstinės šeimininkas.

Dr. V. Grinius pakvietė mane įsitraukti į jo vadovaujamos Lietuvos ir Vengrijos bičiulių kultūros draugiją. Tik tada sužinojau, kad yra tokia organizacija, kuriai vadovauja šis labai išsilavinęs ir įdomus žmogus. Ilgokai palūkėjusi, pasiūlymą visgi priėmiau. Mano apsisprendimą sutvirtino ir prisiminimai iš asmeninės mokslinės veiklos, kai dar sovietinės okupacijos metais Vengrija buvo tapusi Europos mokslotyrininkų Meka. Budapešte buvo leidžiamas tarptautinis mokslotyrininkų žurnalas „Scientometrics“. Vengrijoje organizuojamose tarptautinėse mokslotyrininkų konferencijose ne kartą skaičiau pranešimus. Budapeštui visada jaučiau sentimentus, jame jausdavausi, lyg būčiau su sparnais. Žavėjausi psichologiškai puikiai motyvuotais Vengrijos filmais, verčiančiais mąstyti apie žmogaus vaidmenį pasaulyje ir gyvenimo prasmę. Lietuvos ir Vengrijos bičiulių kultūros draugija buvo įkurta 1999 m. birželio 1 d., pirmiausia į ją sutelkus tautodailininkus, bendradarbiavusius su Vengrijos lietuvių bendruomene, kai gyvendamas Vengrijoje jai vadovavo V. Grinius.

2003 m. atvykus pirmajam Vengrijos Respublikos ambasadoriui į Lietuvą ir jam čia įsikūrus, Lietuvos ir Vengrijos bičiulių kultūros veikla suaktyvėjo. Nežinau, kada pirmą kartą dr. V. Grinius susitiko su ambasadoriumi, tačiau studijuodama jo asmeninį archyvą, radau 2004 m. sausio 29 d. ambasadoriaus pasirašytą pažymą, kad „J. E. p. Sandor Juhasz, Vengrijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje, džiaugiasi, galėdamas informuoti suinteresuotus asmenis Lietuvoje, kad ponas Vytautas Grinius yra Vengrijos Respublikos ambasados garbės patarėjas, įgaliotas asmeniškai konsultuoti ambasadorių dvišalio Vengrijos ir Lietuvos bendradarbiavimo klausimais“.

Pirmą kartą Vengrijos Respublikos ambasadorių Sandor Juhasz pamačiau, minint Vengrijos Revoliucijos 49-ąsias metines. 2005 m. spalio 23 d. buvau pakviesta į dokumentinio filmo apie vengrų tautos didvyrį Imrę Nadį (Nagy) peržiūrą. Visi žinojome apie vieną dramatiškiausių Vengrijos istorijos tarpsnių, tačiau šios žinios buvo fragmentiškos. Žinojome tik patį faktą apie vengrų tautos sukilimą ir jo kruviną numalšinimą, tačiau tik po filmo peržiūros supratome, kokią kruviną tragediją teko patirti vengrų tautai sukilimo metu ir po jo.

Sovietinės imperijos tautų pavergimo scenarijus po Antrojo pasaulinio karo visur buvo toks pat, kaip ir Lietuvoje – kitaminčių ir nepaklusniųjų žudymas, trėmimai, persekiojamųjų kančios, užprogramuotos pagal komunistinės doktrinos pagrindinę nuostatą: „Kas ne su mumis, tas – mūsų priešas, o priešą reikia surasti ir sunaikinti.“ Ir ieškojo, ir naikino tūkstančius. Fizinis ir dvasinis pavergtų tautų genocidas buvo pagrindinis komunistinio režimo valdymo metodas. Jo aukomis tapo keliskart daugiau žmonių, nei žuvo ir nukentėjo abiejų totalitarinių režimų – nacistinio ir komunistinio – sukeltame kare. Vengrijos tragedija išryškino mūsų tautų bendrą likimą, abiejų tautų skausmo paraleles.

Netrukus buvo suorganizuotas ir kitas renginys – Vengrijos fotomenininkės Eszter Balazs ir prancūzo fotografo Phil Cassoar paroda „Budapešto didvyrių keliais“ bei mokslinė konferencija „1956-ųjų Vengrijos revoliucija ir istoriniai tyrimai apie jos paprastus didvyrius“, įvykusi Vilniaus universitete 2005 m. lapkričio 10 d. Šie renginiai turėjo platų atgarsį visoje Lietuvoje, apie juos rašė spauda, diskutavo intelektualai, jais domėjosi Lietuvos aukštųjų mokyklų studentai.

Vengrijos ir Lietuvos bičiulių kultūros draugija, vadovaujama dr. V. Griniaus, ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija, vadovaujama buvusio tremtinio Vytauto Miliausko, pritariant Vengrijos ambasadoriui, nutarė Vengrijos revoliucijos 50-ąsias metines deramai paminėti Lietuvoje. Buvo sudarytas šiai datai skirtų renginių planas, numatyta surengti mokslinę konferenciją, kurioje būtų išsamiau išnagrinėta Vengrijos revoliucijos istorija. Visus metus nenuščiuvo domėjimasis Vengrijos istorija ir kultūra. Gražiai buvo sutikta paroda „Lūžtanti šviesa. Šiuolaikinis Vengrijos fotografijos menas“. Žiniasklaidoje viena po kitos pasirodė žinutės: „Lietuva ir Vengrija drauge plėtos turizmą“ („Lietuvos aidas“, 2006 m. rugsėjo 4 d.); „Vengrija palaikys Lietuvą svarbiuose infrastruktūriniuose projektuose“ („Lietuvos aidas, 2006 m. rugsėjo 8 d.) bei straipsniai.

Lietuvą su oficialiu vizitu aplankė Vengrijos prezidentas Laszlo Solyom. Jis kartu su Lietuvos Prezidentu Valdu Adamkumi atidengė atminimo lentą Vilniuje, šalia Aušros Vartų, skirtą solidarumo su sukilėliais vengrais mitingui, surengtam 1956 m. per Vėlines Rasų kapinėse. Vengrijos prezidentas Vilniaus universitete susitiko su Lietuvos mokslininkais ir kitais inteligentijos atstovais. Net keliuose Lietuvos laikraščiuose pasirodė mitingo, įvykusio Rasų kapinėse, dalyvių atsiminimai ir sukilimo istorinė apžvalga: Petras Katinas – „Krauju aplaistyta revoliucija“ („XXI amžius“, 2006 m. spalio 18 d.); Aldona Kačerauskienė – „Kuo svarbus Lietuvai 1956 metų vengrų sukilimas?“ (ten pat); Ona Voverienė – „Garbė tiems, kurie parodė vienybę, siekiant Lietuvos ir Vengrijos nepriklausomybės“ („Lietuvos aidas“, 2006 m. rugsėjo 16 d.) ir kt.

Visą spalio mėnesį Lietuvoje vyko šventiniai renginiai: koncertai, konferencijos, susitikimai, skirti šiai tragiškai datai ir jos reikšmei Europos tautų raidai aptarti. Spalio 13 d. Kongresų rūmuose diriguojant svečiui iš Vengrijos skambėjo vengrų kompozitorių simfoninės muzikos kūriniai. Spalio 19 d. Vilniaus universiteto dėstytojai ir studentai susitiko su Vengrijos sukilimo dalyviu Laslo Hrabovskiu ir įdėmiai klausėsi jo pasakojimo apie sovietų kariuomenės įsiveržimą į Budapeštą bei sukilusių vengrų dramą. Spalio 20 d. Vengrijos ambasadorius Sandor Juhasz kartu su ponia Katalin Juhasz Vilniuje, viešbučio „Crown Plaza“ iškilmių salėje organizavo Vengrijos 1956 metų revoliucijos 50-ųjų metinių minėjimą, kuriame dalyvavo ir Vengrijos Konstitucinio teismo pirmininkas, Romos katalikų bažnyčios nuncijus Baltijos šalims mons. S. Zurbringen, Lietuvos Konstitucinio Teismo nariai, užsienio ambasadų ir Lietuvos ministerijų vadovai ir atstovai, rašytojai, žurnalistai.

Vengrijos ambasadorius Kaune, Karmelitų kapinėse atidengė stelą su įrašais vengrų ir lietuvių kalbomis apie solidarumo mitingus su vengrų sukilėliais, vykusius Kaune 1956–1957 m. Granito plokštėje iškaltas įrašas: „Šiose kapinėse 1956 metų Vėlinių dieną Kauno visuomenė, rizikuodama gyvybe ir laisve, protestu išreiškė savo pritarimą Vengrijos revoliucijai. Jos didvyriška drąsa ir ryžtas tapo pavyzdžiu, siekiant Lietuvos ir Vengrijos laisvės ir nepriklausomybės.“ Tomis dienomis Vengrijos sostinėje Budapešte, Kerepešio kapinių memoriale iškilo tautodailininkų – Adolfo Teresiaus iš Garliavos ir ukmergiškio Rimo Zinkevičiaus – monumentalus sakralinis kūrinys 1956 metų vengrų revoliucijos aukoms su užrašu „Nežinomose vietose palaidotiems didvyriams ir aukoms atminti. 1956–2006“.

Per Lietuvos radiją ir televiziją paskelbta daugybė medžiagos apie Vengrijos sukilimą, istorikų ir politologų parengti jo vaidmens Europos istorijoje vertinimai. Visus šventinius renginius vainikavo nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje surengta mokslinė konferencija, skirta 1956 metų Vengrijos revoliucijai ir jos atgarsiams Lietuvoje. Joje dalyvavo Vengrijos ambasadorius Sandor Juhasz, Vengrijos Vespremo apskrities teisėjų kolegijos pirmininkas dr. Kahler Frigyes, Lietuvos Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, istorikai, literatūrologai, žurnalistai, 1956 metų Vėlinių Vilniuje ir Kaune dalyviai, buvę politiniai kaliniai. Dr. Kahler Frigyes supažindino su Vengrijos sukilimo istorinėmis prielaidomis, ministro pirmininko Imrės Nadžio vaidmeniu, organizuojant sukilimą, aptarė sukilimo eigą, agresijos pradžią ir kruviną sukilimo malšinimo dramą. Konferencijoje pranešimus skaitė prof. Vytautas Landsbergis, prof. Vanda Zaborskaitė, prof. Ona Voverienė, dr., Vytautas Grinius. Diskusijose dalyvavo prof. F. Vaitiekūnas, mitingų Lietuvoje dalyviai – fotomenininkas Algimantas Žižiūnas, mokytojas Zigmas Tamakauskas ir kt. Vengrijos valstybiniais apdovanojimais ir padėkos raštais pagerbti mitingų Vilniuje ir Kaune dalyviai, Lietuvos ir Vengrijos bičiulių kultūros draugijos pirmininkas dr. V. Grinius ir šio straipsnio autorė. Vėliau dr. Vytauto Griniaus ir Vengrijos ambasados sutarimu ši data buvo minima kasmet.

Bėgant laikui ir keičiantis Vengrijos ambasadoriams Lietuvoje, atitinkamai keitėsi ir Lietuvos ir Vengrijos bičiulių kultūros draugijos planai, derinami su ambasados pageidavimais. Jeigu pirmajam Vengrijos ambasadoriui Lietuvoje Sandor Juhasz svarbiausiu veiklos prioritetu buvo Vengrijos revoliucijos istorija ir jos aukų atminties įamžinimas, tai antrasis – Peter Noszko-Horvath – atrodo, labiausiai domėjosi Vengrijos karinės galios istorija. Jį ypač domino laikotarpis, kai LDK laikais kariuomenei vadovavo talentingas karo vadas vengras Kasparas Bekešas, mylėjęs Lietuvą, kaip antrąją savo tėvynę. Dr. V. Griniaus iniciatyva ir pastangomis, Vengrijos ambasadai Lietuvoje visokeriopai remiant projektą, ant Vilnelės kranto pastatytas paminklas Kasparui Bekešui. Apie jo atidengimo iškilmes sukurtas dokumentinis filmas. Dr. V. Griniaus prašymu dailininkas Liudvikas Pocius sukūrė nuostabaus grožio romantizuotą Vengrijos karžygio Kasparo Bekešo portretą. Iškilmingai paminėtos vieno talentingiausių Vengrijos kompozitorių ir pedagogo Zoltan Kodaj gimimo 125-osios metinės.

Trečiojo Vengrijos ambasadoriaus Zoltan Pesce rezidavimas Lietuvoje sutapo su ypač drąsiu Vengrijos vyriausybės, vadovaujamos Viktoro Orbano, geopolitiniu eksperimentu, ryžtingai priešinantis agresyviajam globalizmui – Vengrijos tautinės valstybės atkūrimu, atkuriant ir šimtametes tradicines vengrų tautos vertybes. Dr. V. Grinius, tuo metu net ir sunkiai sirgdamas, stengėsi įgyvendinti savo svajonę – parašyti knygą apie Lietuvos ir Vengrijos istorijos paraleles. Bet jau buvo per vėlu. Suspėta tik nubrėžti būsimos knygos kontūrus, surinkti jo paties ir kitų publikacijas Lietuvos spaudoje, pateikti knygos idėjinę kryptį.

Dr. V. Griniaus nuopelnai Vengrijai buvo įvertinti dviem valstybiniais apdovanojimais: Nuopelnų ordino Viduriniuoju Kryžiumi (2006) ir Vengrijos kultūros ministerijos atminimo planšete „Pro Cultura Hungarica“ (2012). Priimdamas apdovanojimą iš Vengrijos ambasadoriaus Zoltan Pesce rankų, dr. V. Grinius prisipažino esąs vienas iš laimingųjų ir turtingųjų, turinčių dvi Tėvynes: jo gimtinę Lietuvą ir Vengriją, kurioje gimė jo vaikai, kur jis buvo aukštai vertinamas, kaip mokslininkas ir visuomenininkas. 2013 m. gruodžio 28 d. Lietuvos ir Vengrijos patriotas dr. Vytautas Grinius išėjo į Amžinybę. Palaidotas savo gimtinėje – Raseinių kapinėse.

2015 m. gegužės 7 d. Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešoji biblioteka pakvietė raseiniškius ir dr. V. Griniaus artimuosius į knygos „Turėjau dvi tėvynes. (Dr. Vytautui Griniui atminti)“, išleistos Vilniuje 2014 m., sutiktuves. Knyga išleista dr. Vytauto Griniaus ištikimiausių bičiulių Mykolo ir Reginos Ūsonių lėšomis, taip įgyvendinant a. a. dr. Vytauto Griniaus svajonę – išleisti knygą apie Lietuvos ir Vengrijos istorijos paraleles.

Algimanto Žižiūno nuotraukos