Prof. dr. Jonas Jasaitis
Praėjo daugiau kaip septyni dešimtmečiai, kai pasaulyje buvo sustabdytas Antrojo pasaulinio karo košmaras. Sakoma, kad prie gero greitai priprantama. Europoje baigia užaugti jau trečioji karta, neįsivaizduojanti, ką reiškia bandyti išgyventi siaučiant mirties uraganui. Tiesa, ir po 1945-ųjų tai vienur, tai kitur plykstelėdavo nauji karo židiniai, bet jie nebeapimdavo tokių didžiulių teritorijų, kai sunku besurasti žemės lopinėlį, ant kurio nekrinta bombos, virš kurio nešvilpia kulkos, nekrinta nužudytieji, neklykia sunkiai sužeistieji. Bet buvo tęsiami vienintele, „nenugalima nugalėtoja“ apskelbtos kariaunos vadeivų bei jų suramstytų ir į valdžią patupdytų marionetinių režimų nusikaltimai Vengrijoje, Čekijoje, Vokietijoje, užgrobtose Baltijos valstybėse. Tų nusikaltimų aukų skaičius kartais pasiekdavo kelis šimtus, o kartais ir keliolika tūkstančių. Kiek iš viso nužudyta jau po pasaulinio karo įvairiuose „lokaliuose konfliktuose“, niekas dar nesuskaičiavo.
Tačiau praeidavo kelios savaitės, kartais – keli mėnesiai ir vėl įsivyraudavo bent šiokia tokia ramybė. Tiesa, dar daugiau kaip dešimtmetį Lietuvoje niekas nežinojo, kada ir kur pasirodys kerziniais batais apautų ir iš kažkurio imperijos krašto atvežtų kareivių „garnizonai“, kada prie nakties tyloje skendinčios sodybos prisėlins stribų ar kokiais nors „vaduotojais“ apsimetusių banditų gauja, surinkta iš visuomenės atmatų. Švaistydamiesi ginklais, lakstys šie „liaudies gynėjai“ aplink pirkios sienas, daužys langus, lauš duris, o įsiveržę klupdys ant aslos iš miego išplėštus vaikus, lįs į komodas ir spinteles, griebs viską, kas atrodys bent kiek vertinga, ką galima pasisavinti, suryti ar pusvelčiui parduoti. Kaip turėjo jaustis žmonės, jau kitą rytą pamatę vietinėje turgavietėje stribo giminaitę ar sugulovę, pardavinėjančią pagrobtus jų drabužėlius, apavą ar kuklius, bet su ilgamete giminės istorija susijusius, per visokias negandas išsaugotus šeimos papuošalus?
Kartą tokioje situacijoje atsidūrė ir mano artimieji. Tėtis, turguje pamatęs parduoti siūlomą jo paties vos prieš kelias dienas nusipirktą, bet praėjusią naktį atimtą švarkelį, jau buvo begriebiąs plėšikų bendrininkę už sprando, bet persigandusi mama spėjo jį sulaikyti įspėdama, kad kerštaujantys niekšai netrukus gali visą šeimą išžudyti. Ir taip palaipsniui įsivyravo tokia nuostata, kad jei iškentėsi, lyg nieko nepastebėtum, jei nuolat stengsiesi parodyti, kad niekur nesikiši, tai gal pavyks pergyventi ir tų košmariškų naktų laikotarpį.
Tikros ramybės, žinoma, nebuvo per visą okupacijos penkiasdešimtmetį, bet pastovumo iliuzija pamažu formavosi. Daugelis susitaikė su mintimi, kad imperijai nepasipriešinsi, o nesipriešindamas gal ir neužkliūsi naujojo režimo prievaizdams. Apie daugelį pasipriešinti bandžiusių ir režimo sunaikintų arba sugniuždytų buvo nuožmiai nutylima, nuolat kartojant apie tariamą „partijos ir liaudies vienybę“. Nuolat skleidžiama demagogija tampa panaši į tikrovę, juo labiau kad susipažinti su kitokia tikrove nėra galimybės. Ne be pagrindo į sovietizmo gniaužtus nepatekusios pasaulio dalies atstovai šį režimą pavadino geležine uždanga. Kad tas režimas supūs iš vidaus, kad net uoliausi jo augintiniai pradės kalbėti apie „socializmo su žmogišku veidu“ kūrimą, viešumą ir „pertvarkas“, nedaug kas tikėjo. O ir apie tai, kaip gyvename mes, tos uždangos atskirti nuo likusio pasaulio, jo atstovai, taip pat nedaug težinojo, ir, tiesą sakant, nelabai mumis domėjosi. „Mes“ ir „jie“ iš tikrųjų reiškė visiškai skirtingą gyvenseną, taisykles, papročius, vertybių sistemą.
Jokia paslaptis, kad net prasidėjus Atgimimui, tik nedaugelis, gyvenusių kitoje uždangos pusėje, suprato, kokia sovietinio režimo prigimtis, kokiomis nuostatomis vadovaujasi mus valdantieji ir, pagaliau, kas šiuo metu iš tikrųjų pas mus vyksta. Tuo ir galima paaiškinti kai kurių vakariečių pasišaipymus, esą kaip čia atrodytų, jei koks nors Teksasas ar Kalifornija pradėtų reikalauti nepriklausomybės ir reikštų užmačias išstoti iš JAV. Lankantis Jungtinių Amerikos Valstijų, Graikijos, Portugalijos universitetų tarptautinių ryšių programas kuruojančiuose padaliniuose, ne kartą teko matyti jų vadovų kabinetuose ne tik Gorbačiovo, bet ir Markso bei Engelso ar net Lenino portretus, reklamuojamas buvusios Rytų Vokietijos komunistinės propagandos centrų programas. Skaitant strateginio valdymo kursą Egėjo (Aegean) universitete, auditorijoje pašokęs vyriokas puolė muštis į krūtinę ir aiškinti, kad esąs aktyvus vietinės kompartijos narys, šventai tikintis „komunizmo idealais“, kuriuos įgyvendinus esą išnyktų visos blogybės ir visoje planetoje įsiviešpatautų tikras rojus. Išgirdęs pasiūlymą apsilankyti Sibire ir susipažinti su „Gulago“ sistema, jis iš pradžių nieko nesuprato, o paskui niekaip nenorėjo patikėti, kad tokia sistema galėjo egzistuoti.
Kai JAV lietuvė Rūta Šepetys parašė knygą apie sovietinius okupuotų valstybių gyventojų trėmimus, ne vienas leidėjas atsisakė priimti rankraštį motyvuodamas, kad esą tokio buko sadizmo apskritai negalėjo būti. Vėliau, knygą išspausdinus, kai kurie skaitytojai ją palaikė liguistos fantazijos autorės sukurtu siaubo romanu, kiti įrodinėjo, kad čia viskas perdėta ir sutirštinta, o treti pavartę pareiškė, kad tai jų neliečia ir nedomina. Esą kažkas panašaus „tolimoje praeityje“ ir „kažkur“ vyko, bet dabar nebevyksta, todėl nėra jokio reikalo apie tai kalbėti.
Bet štai jau antras dešimtmetis, kai Rusiją užvaldžiusi grupuotė, nieko nepasimokiusi iš, deja, visai netolimos praeities, puoselėja iliuziją atkurti sovietinę imperiją. Imperinės vizijos ne tik aptarinėjamos, bet ir bandoma jas įgyvendinti. Moldova, Gruzija, Ukraina, provokacijos prieš kitas nepriklausomybę atkūrusias valstybes. Krymo užgrobimas ir tuoj pat sekęs „juridinis“ agresijos įteisinimas, organizuojant fiktyvius „referendumus“ ir „rinkimus“, kuriant marionetines regionines ir savivaldos institucijas, galvotrūkčiais priiminėjant Dūmoje sprendimus, įforminančius naujų karinių avantiūrų vaisius. Visa tai lydėjo ir tebelydi isteriška propagandinė kampanija, sukurpta pagal primityviausius „pats muša – pats rėkia“ scenarijus. Pagaliau, jau ir ciniškai pareiškiama pasauliui: „Taip, mes visa tai suplanavome ir įvykdėme. Jei pasaulis būtų pasipriešinęs, mes buvome pasiruošę jį šantažuoti branduoliniu ginklu.“
Toliau apsimetinėti dėl Krymo nebėra reikalo. Kol Antrojo pasaulinio karo pamokas pamiršusi, tiksliau sakant, jų deramai ir neišmokusi, dabartinė daugelio valstybių vadovų karta kažką nerišliai mekena apie tarptautinius įsipareigojimus, agresoriaus komandos atstovai lyderių ir nugalėtojų pozomis toliau posėdžiauja tarptautiniuose forumuose, kurių tikslas – užkirsti kelią karinėms avantiūroms. Jie net kartais pasirašinėja taikos susitarimus, kurių visai nesiruošia vykdyti. Jie aiškina, kad sunkioji karinė technika ne iš atkuriamos imperijos arsenalų atvežta, o neva vietinių šaltkalvių pasigaminta. Įrodinėjama, kad be skiriamųjų ženklų Ukrainos regionus užplūdę kariškiai esą kažkokie mistiniai „žalieji žmogeliukai“, savanoriškai padedantys kažkieno skriaudžiamiems tėvynainiams. Savimi didžiuodamiesi jie jau atvirai pliauškia apie „hibridinį“ karą, kuriame lyg ir nebeaišku, kas su kuo kovoja. Fašistiniais metodais aneksuodama kaimyninės valstybės teritorijas ir žaisdama tūkstančių žmonių gyvybėmis, niokodama kaimyninės valstybės kelius, tiltus ir pramonės objektus, ši komanda užpultuosius vadina fašistais arba siekiančiais atkurti fašizmą. Pagaliau ši komanda įsako savo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institucijoms „patikrinti“… ar galima rasti „teisinius“ pasiteisinimus planuojamoms naujoms avantiūroms.
Tačiau tai – ne Rusijos siekiai. Nė vienai Rusijos dabartinio ar būsimojo kareivio motinai nereikia, kad jos sūnus grįžtų karste iš kažkieno suplanuotų avantiūrų. Nė vieno kareivio tėvui nereikia, kad jo sūnus žudytų kitų valstybių gyventojus, bandydamas įgyvendinti jo paties valstybę užvaldžiusių karinių nusikaltėlių planus. Ne, tai ne Rusijos karas, juo labiau – ne rusų tautos. Prisiminkite kažkada populiarią dainą „Ar nori Rusija kariaut?“ Tai V. Putino klikos užmačios, stumiančios pasaulį prie naujo pasaulinio karo bedugnės. Karo, kurio košmariškų pasekmių net numatyti neįmanoma.