Tikimės, kad dauguma „Mokslo Lietuvos“ skaitytojų jau yra girdėję apie lietuviškų šaknų turinčią JAV rašytoją, kurios istorinis romanas „Tarp pilkų debesų“, pasakojantis apie lietuvių tremtį į Sibirą, Amerikoje pasirodęs 2011 m., tapo viena labiausiai perkamų knygų pasaulyje. Ši knyga jau per pirmuosius porą metų buvo išversta į 27 pasaulio kalbas ir išleista 43 valstybėse. 
Knyga, kurią spausdinti, susipažinęs su rankraščiu, atsisakė ne vienas leidėjas, motyvuodamas, kad joje aprašytų situacijų apskritai negalėjo būti, kad jos turinys per daug žiaurus, peržengiantis vadinamųjų siaubo istorijų ribas, atvėrė daugelio valstybių skaitytojams nežinomus žmonijos XX a. vidurio istorijos puslapius. Kaip pasakojo pati autorė, pakviesta apsilankyti Europos Parlamente, įvairiose valstybėse skaitytojai šią knygą suvokia labai skirtingai. Prancūzijoje ja naudojamasi, nagrinėjant žmogiškąją tapatybę, Jungtinėse Valstijose – aptariant drąsos ir išgyvenimo kritinėse situacijose temas, Ispanijoje – analizuojant patriotizmo, o Japonijoje – svarstant žmogiškojo orumo esmę. Rašytoja akcentavo, kad, kalbėdami apie Antrąjį pasaulinį karą, visame pasaulyje išsamiai analizuojame Hitlerio režimą, tačiau paliekame nuošalyje nė kiek ne mažiau žiaurų Stalino valdymo laikotarpį.
Rūta gimė 1967 m. lapkričio 17 d. Detroite (Mičigano valstijoje) JAV lietuvio ir amerikietės šeimoje. Ji buvo jauniausia iš trijų vaikų. Kaip nurodo rašytojos biografiniai šaltiniai, jos tėtis išvyko iš Lietuvos 1940 m., prasidėjus sovietinei okupacijai. Nemažai laiko praleidęs karo pabėgėlių stovyklose, 1949 m. jis atvyko į JAV ir po kurio laiko sukūrė šeimą. Rūta baigė Hilsdeilo (Hillsdale) koledžą, vėliau išvyko mokytis į Prancūziją. Ji studijavo labai įvairius dalykus: operą, tarptautinius finansus, verslo vadybą. Įgijusi magistro laipsnį ir grįžusi į JAV, ji įkūrė savo įmonę ir atstovavo daugeliui garsių JAV muzikantų ir dainininkų. Ši veikla pažymėta daugeliu JAV ir tarptautinių apdovanojimų. Ji yra kelių garsių menininkų bei labdaros draugijų tarybų, tarp jų ir Belmonto universiteto, muzikos verslo patarėjų tarybos narė.
Atsidėjusi literatūrinei veiklai, Rūta dabar gyvena Nešvilyje, Tenesy valstijoje (Nashville, TN), tačiau labai daug keliauja, tiek pristatydama savo knygas, susitikdama su jų skaitytojais, tiek rinkdama medžiagą naujiems kūriniams. Tėvo gimtinę Lietuvą pirmą kartą aplankė 2005 m. Romano siužetas pagrįstas tikromis istorijomis, kurias jai papasakojo buvę tremtiniai. Netrukus po pasirodymo Amerikoje, ši knyga buvo išversta į lietuvių kalbą ir pasiekė mūsų plačią skaitytojų auditoriją. Knyga skirta jaunimui, kuris apie tremtinių kančias nėra net girdėjęs.
Gal kol kas šiek tiek mažiau žinomas jos romanas „Nelengvu keliu“, Lietuvoje išleistas 2013 m., taip pat skirtas jauniesiems skaitytojams. Jo pagrindinė herojė – septyniolikmetė, bandanti ištrūkti iš negarbingos namų aplinkos ir sukurti savo gyvenimą.
Naujausioje knygoje „Jūros druska“ Rūta Šepetys vėl grįžo prie istorinės – Antrojo pasaulinio karo – tematikos. Šią vasarą lankydamiesi Čikagoje nuo 1966 m. veikiančiame Balzeko Lietuvių kultūros muziejuje, kreipėmės į šio muziejaus darbuotoją Karilę Vaitkutę ir paprašėme surengti interviu su vis labiau populiarėjančių knygų autore. (Apžvalgą parengė Jonas Jasaitis)
Karilė Vaitkutė: Jūsų naujasis istorinis romanas „Jūros druska“ knygynuose pasirodys 2016 m. vasario 9 d. Daugelis Lietuvos skaitytojų tikriausiai nekantraudami laukia šios knygos, nes vienas pagrindinių personažų bus lietuvė, o romano įvykiai klostosi baigiantis Antrajam pasauliniam karui Baltijos jūroje. Kas laukia skaitytojų šiame romane?
Rūta Šepetys: Gali būti, kad romano įvykiai atspindės kai kurių Lietuvos ir kitų Baltijos šalių skaitytojų šeimų istorijas. Veiksmas vyksta 1945 m. žiemą. Romane pasakojama apie keturių jaunų žmonių kelionę. Šie jaunuoliai buvo priversti palikti viską, kas jiems buvo brangu, ir bėgti. Norėdama, kad romane atsispindėtų įvairiuose kraštuose gyvenusių žmonių patirtis, pagrindiniais personažais pasirinkau Lietuvos, Lenkijos, Rytų Prūsijos gyventojus ir vokiečių jūreivį.
V.: Kokie „paslėptosios“ arba daugeliui nežinomos istorijos faktai atskleidžiami jūsų knygoje?
Š.: Romane persipina Rytprūsių gyventojų išvarymas iš gimtosios žemės, Gintaro kambario dingimas ir laivo ,,Wilhelm Gustloff“ tragedija. Šiuo laivu plaukė ir nuskendo daugiau žmonių nei ,,Titaniką“ ir ,,Lusitania“ kartu sudėjus, tačiau kažkodėl istorijoje ši tragedija pamiršta.
V.: Kodėl pasirinkote rašyti būtent apie ,,Wilhelm Gustloff“ nuskendimą?
Š.: Mane traukia įvykiai, kuriuose išryškėja žmogaus sugebėjimas išlikti stipriam, kovojant su sunkumais. Man labai patinka ,,paslėptosios“ istorijos, vilties ir laisvės temos. ,,Wilhelm Gustloff“ buvo vokiečių laivas, tačiau ne visi jo keleiviai buvo vokiečiai. Juo plaukė lietuviai, latviai, estai, kroatai ir kitų tautybių žmonės. Norėjau suteikti balsą tiems, kurie niekada nebeturės galimybės papasakoti savo gyvenimo istorijos.
V.: Sakoma, kad ,,istoriją rašo nugalėtojai“. Kaip randate patikimų šaltinių, kuriuose atsispindi istorinė tiesa?
Š.: Geriausi šaltiniai yra tikrieji liudytojai, žmonės, kurie įvykius išgyveno patys Tokių liudininkų ar jų šeimų narių ieškau per draugus, skaitytojus, knygų pardavėjus ir internetą. Jei pasiseka, gaunu jų sutikimą pasikalbėti. Taip pat kalbuosi su istorikais, savo srities žinovais ir psichologais. Prieš pradėdama rašyti ,,Jūros druską“, trejus metus ruošiausi: tyrinėjau, apkeliavau šešias šalis, klausinėdama žmones.
V.: Kodėl, Jūsų nuomone, apie tai, kas vyko Baltijos šalyse po Antrojo pasaulinio karo, pasaulyje taip ilgai nieko nebuvo žinoma?
Š.: Pasibaigus karui, Baltijos šalys net 50 metų buvo sovietų okupuotos. Žmonės negalėjo kalbėti apie tai, ką jie patyrė, nes už tai grėsė suėmimai ir tardymai. Po penkiasdešimties metų Baltijos šalys atkūrė nepriklausomybę ir ilgametis tylėjimas davė savo rezultatų. Daugelis tų, kurie išgyveno šiurpius įvykius, parašė neįtikėtinus atsiminimus, tačiau anglų kalba nedaug. Tikiuosi, kad šie atsiminimai bus netrukus išversti į anglų ir kitas kalbas, kad juos galėtų perskaityti kuo daugiau žmonių.
V.: Jūsų romanas ,,Tarp pilkų debesų“ – labai populiarus daugelyje šalių, tarp jų ir Lietuvoje. Ar, remiantis Jūsų patirtimi, galima sakyti, kad istorinė grožinė literatūra padeda išsaugoti mažesnių arba mažiau žinomų šalių ir kultūrų, tokių kaip Lietuva, istoriją?
muziejaus darbuotoja, periodinio leidinio
„Lietuvių muziejaus apžvalga“(The Lithuanian
Museum Review) vyriausioji redaktorė
Š.: Taip, manau, kad padeda. Grožinė literatūra leidžia mums suprasti ne tik, kokios buvo kliūtys, bet ir kokie yra žmonės, suprasti vieni kitus. Kai ką nors sužinome apie žmogaus gyvenimą ar šalies istoriją, mes geriau jį suprantame ir galime su juo susitapatinti. Istorija mus gali išskirti, o skaitydami istorinį romaną, tie skaitytojai, kurie stovėjo skirtingose barikadų pusėse karo metu, per pasakojimą ir atsiminimus susijungia. Tai yra knygos galia. Tikiuosi, kad po to, kai pripažinsime vieni kitų kovas ir jas aptarsime, ateis laikas žengti žingsnį žmogiškojo orumo atstatymo link.
V.: Kodėl savo knygas pirmiausia skiriate jaunimui?
Š.: Tai, ką perskaitome paauglystėje ar ankstyvoje jaunystėje, palieka gilų, neišdildomą įspūdį, kuris išlieka ir vyresniame amžiuje. Jaunimas sugeba giliai mąstyti. Kartu pasakojimą jie gali priimti intensyviai emociškai jį apdorodami. Be to, kaip skaitytojai, jie yra tiesūs ir negailestingi. Savo romanais jaunus skaitytojus supažindinu su istorija, kuri dar nebuvo deramai papasakota. Galbūt ateityje ta informacija taps kolektyvinės sąmonės dalimi. Mane laiko kelių amžiaus grupių autore – mano knygas skaito tiek paaugliai, tiek suaugusieji. Daugelis suaugusiųjų yra sakę, kad romaną ,,Tarp pilkų debesų“ pirmiausia perskaitė jų vaikai ar anūkai, o po to rekomendavo perskaityti jiems. Tai, kad tą pačią knygą gali skaityti ir vaikas, ir jo seneliai, ir po to prasmingai pasikalbėti apie knygoje aprašomus istorinius įvykius, man yra svajonės išsipildymas.
V.: Ar ,,Jūros druska“ bus išversta į lietuvių kalbą?
Š.: Taip! Mano leidėjas Lietuvoje – „Alma litera“ – jau verčia šį romaną. Jis bus išleistas kitais metais.
V.: Kaip pasirinkote romano pavadinimą?
Š.: Druskos yra mūsų prakaite, mūsų ašarose, taip pat ir jūroje. Vanduo išgaruoja, o druska lieka. Taigi druska yra tarsi mūsų patirties įamžinimas. Tyrimai atskleidžia, kad jūroje nuskendo 9343 ,,Wilhelm Gustloff“ laivo keleiviai. Tarp jų buvo 5000 vaikų. Kiekvienas iš jų turėjo savo gyvenimo istoriją. Jie savo druską atidavė jūrai.
V.: Romano ,,Tarp pilkų debesų“ skaitytojai nekantriai laukia romano ekranizacijos. Kaip sekasi kurti filmą?
Š.: Puikiai! Scenarijaus jau baigtas. Šiuo metu filmo režisierius Marius Markevičius ir prodiuseris Žilvinas Naujokas baigia atrinkti aktorius. Filmuoti pradės 2016 m. Lietuvoje. Filme vaidins Anglijos, Baltijos ir Skandinavijos šalių aktoriai.
Pabaigoje norėčiau dar kartą išreikšti savo padėką Lietuvos ir kitų Baltijos šalių žmonėms už jų paramą ir už tai, kad leidžia man per mano romanus dalintis jų gyvenimų istorijomis su pasauliu. Tikiuosi, kad daug lietuvių ateis į susitikimus su manimi, kai 2016 m. pristatinėsiu savo naują romaną!