Rasa Sperskienė
2015 m. rugsėjo 10 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje įvyko renginys, skirtas tarpukario Lietuvos žymaus muziko, pedagogo Apolinaro Likerausko 120-osioms gimimo metinėms paminėti. Sveikinimo žodį tarė Lietuvos Respublikos Seimo narė Irena Degutienė, kuri šiltai prisiminė mokslo metus Druskininkų muzikos mokykloje, pažymėjo išskirtinius Likerauskų šeimos nuopelnus miestui. Apolinaro Likerausko veiklos tyrėja muzikologė Jūratė Sofija Vyliūtė papasakojo apie šio garbaus žmogaus nuveiktus darbus muzikos srityje. Renginyje dalyvavusi muziko dukra Živilė Likerauskaitė-Klusienė pasidalino atsiminimais apie sunkius pokario metus.
Į vakarą atvyko A. Likerausko anūkas, Druskininkų muzikos mokyklos fortepijono mokytojas Algimantas Likerauskas su dukra ir dviem anūkais, kompozitoriaus Antano Bialazaro dukros Gražina ir Danguolė. Renginį vedė Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktoriaus pavaduotoja mokslui dr. Rima Cicėnienė. Susirinkusieji galėjo pamatyti nuotraukas iš asmeninių Likerauskų šeimos archyvų ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomą Apolinaro Likerausko dokumentinį paveldą. Vakarą praskaidrino Hanoverio muzikos, teatro ir medijų aukštosios mokyklos studentės pianistės Onutės Gražinytės atlikti M. K. Čiurlionio ir A. Remesos kūriniai.
Apolinaras Likerauskas gimė 1895 m. liepos 15 d. Sankt Peterburge. Jo tėvas – Putilovo gamyklos šaltkalvis, buvo vienas iš Lietuvių savišalpos draugijos steigėjų, o motina – pagrindinė giesmininkė lietuviškose pamaldose. Pradinėse mokyklose Apolinaras mokėsi lenkų ir rusų kalbomis, bet su tėvais bendravo lietuviškai. 1907 m. tėvas gamykloje gavo traumą. Valdžia skyrė mažą pensiją, todėl šeimai teko grįžti į 10 ha tėvų ūkį Biržų apskrityje Karklinų kaime. 1910 m. Biržuose atsidarė keturklasė miesto mokykla, ir po metų Apolinaras tapo šios mokyklos mokiniu. Ketverius metus jis mokėsi pagal sutrumpintą gimnazijos programą. Mokyklos chore Apolinaras dainavo boso partijas. 1915 m. pavasarį priartėjus karo frontui, buvo skubiai organizuoti baigiamieji egzaminai ir išduoti atestatai.
Likerauskas. Archyvinė nuotrauka
Po nesėkmingo bandymo stoti į Vilniaus kunigų seminariją, ūkininkų prašymu Apolinaras pradėjo mokyti jų vaikus. Mokyklą įsteigė savo namuose Karklinuose. Dar organizavo kursus jaunimui gretimuose Gaižiūnuose. 1916 m. rudenį mokyklą perkėlė į Gaižiūnus, iš Deikiškių koplyčios atsivežė fisharmoniją, subūrė chorą. 1917 m. rudenį Apolinaras Likerauskas pradėjo studijas Kauno kunigų seminarijoje. Besimokant antrus metus, buvo paskirtas klierikų choro vadovu. Chorą globojo kompozitorius Juozas Naujalis, kuris pasirodymų metu ir akomponuodavo. Dėl pervargimo Apolinaras susirgo, todėl studijas seminarijoje baigė. 1921 m. buvo priimtas į Konservatorijos dainavimo skyrių. Apsigyveno prie Kauno Karmelitų bažnyčios, kurioje vadovavo chorui. Ten susipažino su choriste, būsima žmona Adele Vaišnoraite. Ji buvo kilusi iš Utenos apskrities Tauragnų valsčiaus Šeimaties kaimo, studijavo Konservatorijoje. Deja, studijų nebaigė dėl prarasto balso po pirmojo gimdymo. Tarpukariu Likerauskai susilaukė šešių vaikų.
Kauno konservatorijoje kompozitorius Juozas Žilevičius pirmasis pradėjo kalbėti apie tautinės dainų šventės reikalingumą, tačiau 1923 m. išvažiavo į Ameriką. Tuomet organizuoti šventę ėmėsi Apolinaras Likerauskas. Būdamas konservatorijos studentu, į pasitarimą pakvietė Juozą Naujalį, Juozą Tallat-Kelpšą, Stasį Šimkų, Joną Bendorių, Julių Štarką, kunigus Adolfą Sabaliauską ir Petrą Marcinkevičių, Kauno burmistrą Joną Vileišį, Šaulių sąjungos, Šv. Cecilijos draugijos, Pavasarininkų draugijos, Jaunimo sąjungos atstovus. Šiam siūlymui pritarė visi. Buvo sudaryta Organizacinė dainų šventės komisija, kurios pirmininku tapo Kauno miesto burmistras Vileišis, o pirmuoju vicepirmininku – Apolinaras Likerauskas. Pirmosios Dainų dienos koncerte, įvykusiame 1924 m. rugpjūčio 23 d., Apolinaras Likerauskas dirigavo jungtiniam pavasarininkų chorui.
Baigęs dainavimo skyriaus studijas, 1925 m. Apolinaras Likerauskas buvo perkeltas į operos skyrių, kurį baigė 1927 m. Dainavo keletą operos partijų, tačiau dėl plaučių uždegimo turėjo baigti dainininko karjerą. Kadangi už studijas reikėjo mokėti, dirbo trijose mokytojų seminarijose ir Švietimo ministerijoje.
Baigęs konservatoriją, Apolinaras pasinaudojo pasiūlymu mokytojauti Biržų gimnazijoje. Neilgai ten užsibuvęs, 1928 m. persikėlė į Šiaulius ir įsidarbino mokytojų seminarijoje. Gavęs Švietimo ministerijos leidimą, įsteigė Apolinaro Likerausko Šiaulių muzikos mokyklą. 1930 m. dirigavo trečiojoje Dainų šventėje Kaune. Šiaulių muzikos mokykla veikė šešerius metus, tačiau be dotacijų neįstengė ilgiau išsilaikyti. Ją uždarius, 1936 m. Apolinaras Likerauskas buvo pakviestas dirbti Ulonų pulko kapelmeisteriu Alytuje. Deja, prasidėjus sovietinei okupacijai, Lietuvos kariuomenė buvo reorganizuota į vadinamąją Liaudies kariuomenę ir kapelmeisteris Apolinaras Likerauskas buvo atleistas.
kapelmeisteris (1937 m.). Archyvinė nuotrauka
Nuo 1940 m. rugsėjo 1 d. jis gavo muzikos mokytojo darbą Panevėžio gimnazijoje. Netrukus įsidarbino ir ką tik įsteigtoje muzikos mokykloje bei mokytojų seminarijoje. Panevėžyje karo metais Apolinaras Likerauskas subūrė Meno mylėtojų draugiją, kuri vėliau tapo liaudies ansambliu. Meniniu lygiu šis ansamblis tuomet prilygo Jono Švedo vadovaujamam „Lietuvos“ ansambliui. Prasidėjus nesutarimams su muzikos mokyklos direktoriumi Mykolu Karka, Apolinaras Likerauskas buvo atleistas iš dėstytojo pareigų, o 1945 m. pasibaigus karui – suimtas. Kalintas Panevėžyje, Vilniuje ir 1948 m. išvežtas į Komijos autonominės respublikos lagerį. Tais pačiais metais nužudyti jo žmona ir sūnus Apolinaras, o keturios dukros ir anūkas išvežti į Sibirą.
Kadangi išleistas iš kalėjimo Apolinaras Likerauskas neturėjo teisės gyventi Lietuvoje, jis išvyko į Marių autonominę respubliką. 1955–1957 m. Joškar Olos miesto filharmonijoje dirbo su vokalistais. Antrą kartą vedė. Jo išrinktoji buvo marių tautybės pianistė Aleksandra. 1957 m. atvykusi atostogauti į Palangą, Likerauskų šeima pateko į autoįvykį, kur Likerauskas buvo sužeistas, tačiau žmona ir jauniausia dukra Aušrelė žuvo. Pasveikęs muzikas dirbo Gorno Altaisko (Altajaus Respublika) operetės vyriausiu dirigentu.
1960 m. grįžęs į Druskininkus, Apolinaras Likerauskas įsteigė vaikų muzikos mokyklą, metus jai vadovavo, o vėliau joje mokytojavo. 1963–1973 m. gyveno Frunzėje (dabar – Biškekas, Kirgizija) ir vadovavo styginių instrumentų liaudies orkestrui. Vėl grįžęs į Druskininkus, 1973–1977 m. vadovavo darbo veteranų chorui, o 1977–1982 m. – analogiškam chorui Respublikiniuose profsąjungų kultūros rūmuose Vilniuje. Nuo 1979 m. gyveno Antaviliuose, organizavo muzikos ir literatūros vakarus, rašė dienoraštį. Mirė 1984 m., palaidotas Antaviliuose. 2014 m. jo palaikai perkelti į Kauną.
Jaunystėje jautęs pašaukimą tarnauti žmonėms (rengėsi tapti kunigu), muzikas Apolinaras Likerauskas visą savo netrumpą gyvenimą skyrė aktyviam darbui visuomenės labui. Jo muzikinę veiklą įvertino ne vienas žymus muzikologas, apie ją duomenų galima rasti svarbiausiose enciklopedijose ir žinynuose. Renginio metu demonstruoti dokumentai rugsėjo 14–lapkričio 16 d. bus eksponuojami T. Vrublevskio skaitykloje.
Autorė yra Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus mokslo darbuotoja.