Minint istoriko, tautotyrininko dr. Kazimiero Račkausko 80-ąsias gimimo metines
Prof. Ona Voverienė
Tas, kuris tikisi iš Istorijos teisingumo, reikalauja daugiau, negu ji ketina duoti: dažnai ji suteikia paprastam, vidutiniam žmogui žygdarbio šlovę ir nemirtingumą, nublokšdama pačius geriausius, narsiausius ir išmintingiausius į nežinomybės tamsą.
Cveigas
Ta mintis beveik visada kyla iš atminties, kai matau įvairiausių apdovanojimų iškilmes arba skaitau straipsnius apie juos. Neretai pamatai ir išgirsti, kad apdovanojami visuomenei visiškai nežinomi, nematomi, neregėti, negirdėti, kartais net nusikaltimais pagarsėję žmonės. O tikrieji kūrėjai, talentingiausi visuomenės ir kultūros žmonės, daugiausiai nuveikę ir plačiai žinomi, taip ir lieka „nežinomybės tamsoje“. Apie tai su didele širdgėla ne kartą rašiau ir kalbėjau, bet mūsų nepriklausomoje Lietuvoje, ypač tautinės kultūros srityje, teisingumo ilgesio balsas beveik visada taip ir lieka balsu tyruose… niekieno neišgirstas
Kai išgirstu, kad bus teikiama dr. Jono Basanavičiaus premija, visada tikiuosi, kad jos laureatu neabejotinai taps istorikas, tautotyrininkas dr. Kazimieras Račkauskas, išvaręs giliausią vagą Lietuvoje kraštotyros ir tautotyros srityse. Deja, jau kelintą kartą tenka nusivilti, išgirdus netikėtus ir neregėtus apdovanotųjų vardus. Darosi beveik aišku, kad „Karalienę daro jos svita“. O jeigu geriausias ir išmintingiausias, daugiausiai nuveikęs tautinės kultūros labui nepriklauso svitai, vadinasi, jis vertinančiųjų bus nublokštas „į nežinomybės tamsą“.
Ar dr. Kazimiero Račkausko vardas iš tikrųjų yra nežinomas? Neabejoju, kad jau geras dvidešimtmetis, kai Lietuvoje mažai beatrasi mokslininkų, pedagogikos istorikų, kultūros darbuotojų, bibliotekininkų, mokslotyrininkų, tautotyrininkų ir kitų mokslo ir kultūros sričių specialistų, kuriems būtų nežinomas dr. Kazimiero Račkausko vardas. Jis tariamas su didžiule pagarba jo nuveiktiems darbams ir asmenybei.
Pažįstu dr. Kazimierą Račkauską nuo 1995 m., kai dr. Jono Basanavičiaus premijos laureatė šviesaus atminimo prof. Angelė Vyšniauskaitė atvedė mane į Tėviškės pažinimo draugijos (dabar – Tėvynės pažinimo draugija), kuriai nuo 1989 m. vadovavo dr. Kazimieras Račkauskas, renginį ir pasakė, kad tai geriausia Lietuvoje visuomeninė organizacija, pasiaukojančiai dirbanti lietuvių tautinės kultūros srityje. Pradėjusi lankyti visus šios organizacijos renginius, pati tuo įsitikinau.
Dvidešimt metų dr. Kazimiero Račkausko inicijuotas ir leistas mėnraštis „Gimtinė“, kuriame buvo paskelbta per 6 tūkst. straipsnių įvairiausiais lietuvių kultūros paveldo klausimais, žadino mūsų tautiečių domėjimąsi kultūros paveldo išsaugojimu, ugdė jaunąsias mūsų tautos kartas tautiškumo, pilietiškumo ir Tėvynės meilės dvasia. Dr. Kazimierui Račkauskui, dėl jo švento pasiaukojimo ir organizacinio talento, pavyko įtraukti į Tėvynės pažinimo draugiją žymiausius kultūros paveldu besidominčius Lietuvos mokslininkus ir entuziastus, kurie savanoriškais pagrindais atliko daugybę tyrimų ir dažniausiai savo lėšomis išleido dešimtis knygų. Taip mums visiems bendradarbiavusiems su šia organizacija mokslininkams ir specialistams dr. Kazimieras Račkauskas tapo vienu ryškiausių šviesulių Lietuvos kultūros padangėje, vertu dr. Jono Basanavičiaus premijos, jo idėjų ištikimiausiu pasekėju.
Dr. Kazimiero Račkausko vadovaujama Tėvynės pažinimo draugija ne tik atliko daugybę kultūros paveldo tyrimų ir juos paskelbė „Gimtinėje“ ir jo iniciatyva įkurtame „Tautotyros metraštyje“, keliose dešimtyse monografijų, bet ir tų tyrimų rezultatus plačiai skleidė visoje Lietuvoje. Įsiminė renginių ciklas Lietuvos moksleiviams „Tautiškumo žiedai“, kuriam aktyviai vadovavo du talentingi organizatoriai – dr. Kazimieras Račkauskas ir Alfonsas Kairys. Kartu su draugijos nariais ir man teko lankytis keliose respublikos mokyklose. Mačiau, su kokiu dėkingumu ir susidomėjimu šią tautotyrininkų komandą sutikdavo mokytojai ir moksleiviai. Manau, kad šie renginiai paskatino ne vieną, stojantį į aukštąsias mokyklas, pasirinkti istorijos bei lietuvių kalbos ir literatūros specialybes, ne vieną paakino susimąstyti apie mūsų tėvynės ateitį ir jo paties vaidmenį kuriant tą ateitį. Vadovaujant dr. Kazimierui Račkauskui, organizuotos net 26 konferencijos, skirtos įvairiems tautos kultūros paveldo klausimams.
Račkauskas gimė 1935 m. spalio 21 d. Bekštonių kaime, Kaišiadorių rajone. 1953–1959 m. mokėsi Kauno ir Klaipėdos pedagoginėse mokyklose, 1953–1956 m. dirbo bibliotekininku Paparčių (Kaišiadorių r. ) ir Čižiūnų bibliotekose, 1954–1955 m. tarnavo sovietinėje kariuomenėje, 1956–1960 m. dirbo mokytoju Aukštadvario (Trakų r.) ir Piliuonos (Kauno r.) mokyklose. 1960–1966 m. Vilniaus universitete studijavo istoriją, o studijuodamas dirbo Kauno istorijos muziejaus moksliniu bendradarbiu. 1971–1990 m. K. Račkauskas – Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos pirmininko pavaduotojas, vėliau – šios draugijos Kauno skyriaus pirmininkas.
Apgynė istorijos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją „Kraštotyros sąjūdis Lietuvoje 1961–1980 metais“, išleido monografiją „Kraštotyros sąjūdis tarybų Lietuvoje“ (1987), kraštotyrinio pobūdžio knygų: „Visuomeninė paminklų apsauga“ (1975), „Paminklai ir šeima“ (1986), „Arklio muziejus“ (1987), „Paminklotyros pradmenys“ (1990), „Mano gimtinė“ (2002), „Žvilgsnis į Bekštonis“ (2005) ir kt., iš viso 40 autorinių knygų ir brošiūrų. Sudarė ir redagavo per 100 tautotyrininkų kolektyvinių monografijų, knygų ir brošiūrų, periodinėje spaudoje paskelbė apie 2 000 didesnės ir mažesnės apimties straipsnių, inicijavo ir redagavo periodinį mokslinį leidinį „Tautotyros metraštis“, sudarė ir įgyvendina apie 20 kultūros paveldo tikslinių žinių rinkimo ir edukacinių projektų: „Lietuvos etnografiniai kraštai“ (1994–2018); „Nepriklausomybės kovų savanoriai“ (1997–1998); „Lietuvos pedagogų kultūros paveldas“ (1998–2019).
Per pastaruosius penkerius metus išleido knygas: „Paparčių šviesos žiburys“ (2010), „Tautotyrininkas mokytojas lituanistas Vincas Steponavičius“ (2011), „Tautos atminties sargybiniai“ (apie Tadą Daugirdą ir jo pasekėjus; 2012), „Čižiūnų židinio šviesa“ (monografija; 2014), „Gegužinio marti (Elenos Mažeikienės 75 metų portretas)“ (2015), „Izabelė Skliutaitė-Navarackienė: Lietuvos laisvės kovų dalyvė“ (2015).
1989 m. dr. K. Račkauskas atgaivino dar 1919 m. Tado Daugirdo įsteigtą Tėvynės pažinimo draugiją ir daugiau nei 20 metų jai vadovavo. Nuo 1963 m. – Lietuvos žurnalistų sąjungos narys; Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos ir Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys, Tėvynės pažinimo draugijos garbės pirmininkas. 1975 m. dr. K. Račkauskui buvo suteiktas nusipelniusio kultūros švietimo darbuotojo garbės vardas. Jis išrinktas Lietuvos žurnalistų draugijos garbės nariu, jam suteiktas valstybės meno kūrėjo statusas. Nuo 1993 m. vadovauja Tėvynės pažinimo draugijos paramos fondui, nuo 2003 metų – „Gimtinės“ leidyklai.
Dr. Kazimieras Račkauskas – veikli, stipri asmenybė. Visada stebino jo geranoriškumas ir pastangos padėti žmogui, padaryti jam džiaugsmą, ištiesiant ranką kūryboje ir įamžinant jos rezultatus. Kai buvo įsteigta tautotyros pradininko Lietuvoje Tado Daugirdo premija, visų mūsų akys nukrypo į istoriką dr. Kazimierą Račkauską, kaip būsimą laureatą, daugiausiai nuveikusį, tiriant Lietuvos kultūros paveldą. Jis kategoriškai atsisakė, tvirtindamas, kad šiuo momentu svarbiausia yra kultūros paveldo žinių sklaida, siekiant į tyrimus įtraukti kuo daugiau jaunimo, kol kas mokyklose negaunančio tokių žinių. Be to, jam, kaip Draugijos vadovui, moraliai leistina tik ugdyti darbščius, kūrybingus kultūrinio paveldo tyrinėtojus ir to, be abejonės, būtų troškęs pats Tadas Daugirdas.
Ir iš tikrųjų, vertinant mokslotyros kriterijais, dr. K. Račkauskui per 20 metų pavyko Draugijoje išugdyti stiprią ir kūrybingą mokslinę kultūrinio paveldo tyrinėtojų mokyklą, jungiančią 44 lietuvių tautinės kultūros paveldo tyrinėtojus, parašiusius ir išleidusius knygas, kartais ir ne vieną, paskelbusius po kelias dešimtis straipsnių. Jo sukurtos mokslinės mokyklos ir jos kūrybinio rezultatyvumo galėtų pavydėti bet kurios mokslo šakos mokslininkai.
Taigi, turėdami Lietuvoje tokį žmogų, talentingą, kūrybingą mokslininką ir pedagogą, sutelkusį didelę grupę savanoriškais pagrindais entuziastingai dirbančių ir norinčių dirbti tautos kultūrinio paveldo tyrėjų, savais pinigėliais leidžiančių knygas, kad tik Tautos kultūrinio paveldo aruodas pilnėtų, jo žmogaus nematome, negirdime ir nevertiname. Deja, nematyti žmogaus – jau tampa moraline norma… nepriklausomoje Lietuvoje. Ir dėl to tenka tik liūdnai apgailestauti. O mes, eiliniai tautotyrininkai, sveikiname jubiliatą jo gražaus jubiliejaus proga ir linkime dar daug gražių ir prasmingų darbų, tarnaujant Lietuvai, mūsų Tėvynei, ir jos kultūrai. Ad multos annos! (liet. ilgiausių metų).