Leonas Milčius
Degs ugnelės tą vakarą, tūkstančiais degs
Prie baltų chrizantemų kapeliuos.
Liūdesys lyg už rankos mus vėlei atves,
Ten, kur baigiasi žemiškas kelias.
Lūpos tars brangų vardą, širdis pakartos,
Jį nuneš ašarėlė per skruostą.
Gal pušis, gal berželis prie šono rymos,
Tik vargu ar galės mus paguosti.
Rankos glostys ne žemę, ne šaltą grumstelį,
Ne jiems nuoširdžiausia malda —.
Priimk, Dieve, motulę, priimk žilą tėvelį
Ramybei Dangaus pas save.
Vėjas gali žvakelę, lempelę užpūsti,
Šalna žiedus nuberti šerkšnu,
Bet stovėsi ir jausi, kad reikia pabūti
Su išėjusių vėlėm kartu.
Degs ugnelės tą vakarą, tūkstančiais degs,
Neš mūs‘ meilę, mintis į anapus,
Kurioj tikim ir sau ten ramybę surast,
Mums skirtų metų žvakei sudegus.