Prof. dr. Jonas Jasaitis
Skaitytojai, besidomintys tuo, kas vyksta pasaulyje, žino, kad prieš keletą dešimtmečių Kinijos tuometinės aukščiausios valdžios iniciatyva buvo surengtas neregėto masto puolimas prieš mokslo ir studijų institucijas, pavadintas „didžiąja proletarine kultūrine revoliucija“. Nesubrendusių ir jokio gilesnio išsilavinimo neįgijusių paauglių, pavadintų raudonaisiais sargybiniais, būriams buvo įsakyta įsiveržti į universitetus ir tyrimų centrus. Jie daužė įrangą, degino knygas, plėšė tyrimų duomenų ataskaitas, o mokslininkus ir dėstytojus vežė „perauklėti“ į ryžių laukus ir fabrikus. Visuomenė buvo įspėta, kad panašūs valymai turi kartotis periodiškai.
Tačiau po kelerių metų raudonieji sargybiniai tapo nebereikalingi, nes viskas, kas planuota, jau buvo suniokota, sugriauta ir sunaikinta. Jiems paprasčiausiai liepta išsiskirstyti. Praėjus dešimtmečiui ir į pragarą iškeliavus pagrindiniam smurto kampanijos sumanytojui, beprotybės siautėjimas buvo nutrauktas. Bet vadinamosios revoliucijos aukų niekas nesuskaičiavo ir atsakomybės nepareikalavo. Apsiribota tuo, kad bene svarbiausia represijų organizatorė, Mao Dzeduno našlė, atsidūrė kalėjime, o nespėjusiems atsitokėti ir linkusiems tęsti tokią veiklą buvo liepta dar kartą „persiauklėti“ ir pagarbiau vertinti mokslą. Kinijos istorijos tyrinėtojai šaltai konstatuoja, kad ši avantiūra lėmė, jog susiformavo visa neišsilavinusių kinų karta. Didelė jų dalis nebepajėgė atsitiesti ir atsidūrė žemiausiame socialiniame sluoksnyje. Pasaulio istoriografijoje apie tai linkstama nutylėti.
Nerasite išsamios šio laikotarpio analizės ir šiuolaikiniuose vadovėliuose. Panašiai kaip ligi šiol neužpildyta balta, o tiksliau – juoda ar kruvina dėmė toje vietoje, kur turėtų būti išanalizuotos ir sovietinių avantiūrų pasekmės. Paklauskite apie jas JAV ir Rusijos, Švedijos ir Norvegijos mokyklose bei universitetuose. Įsitikinsite, kad Antrojo pasaulinio karo ir šiurpaus pokario samprata – labai vienpusiška ir fragmentiška. Reikia pasimokyti iš žydų tautos atstovų, kurie neleidžia pamiršti holokausto tragedijos, ir nuolat visur priminti apie Sibiro ir Altajaus, Vidurinės Azijos ir Katynės mirties stovyklas. Paklauskite mūsų abiturientų bei studentų ir įsitikinsite, kad daugelio jų žinios apie Kinijos „proletarinę kultūrinę revoliuciją“ ir net jos naujausius atgarsius „islamo valstybėje“ arba posovietinėje erdvėje beveik lygios nuliui.
Patirtis moko, kad prastai išanalizuoti košmarai gali pasikartoti. Europoje vėl aidi šūviai, krinta kulkų pakirsti beginkliai žmonės, plėšomos valstybių teritorijos, nuolat grasinama kaimynams. Tačiau taikos epochoje išaugę ir apie karą bei komunistinius eksperimentus su žmonėmis daugiausia tik iš „siaubo“ filmų žinantys Vakarų valstybių vadai vis dar negali įvertinti to, kas vyksta visai netoliese arba jau ir jų pačių teritorijose. Tuo galėjo įsitikinti ir šių metų kovą susirinkusieji į Vilniaus rotušėje surengtą Antrosios Respublikos 25-mečio minėjimą, kuriame dalyvavo beveik visų Europos valstybių atstovai. Svečiai diskutavo apie tai, kaip reikėtų tiksliau pavadinti Ukrainos įvykius, beveik nebeprisimindami Gruzijos ir Moldovos, pastovaus brovimosi į kaimynų oro ir jūros erdvę.
O ar ne apie naują „proletarinę kultūrinę revoliuciją“ liudija dešimtys uždarytų bažnyčių Belgijoje ir Prancūzijoje, šeimos instituto irimas ir vis mažesnė pagarba net savo asmeniniam gyvenimui? Ką rodo šimtatūkstantiniai karo pabėgėlių ir vadinamųjų ekonominių migrantų srautai, per pastarąjį pusmetį plūstantys į turtingiausias Europos valstybes, ir tūkstančiais žūstantys Viduržemio ir Egėjo jūrose? Ko siekia tie, kurie veržiasi tik į Vokietiją ir Švediją? Ką reiškia nuolatiniai tvirtinimai, esą žmogaus teisių sampratoje yra ir teisė neatskleisti savo tapatybės, nedirbti ir nesimokyti, nepripažinti atvykėlius priėmusios valstybės kultūros vertybių?
Praėjusią savaitę dar vis nemažą žiūrovų būrį turinti, bet jau nebeaišku kam priklausanti ir kieno faktiškai valdoma „lrt“ laida „Panorama“ tarp pirmųjų, taigi, pačių svarbiausių, pranešimų išrėžė esą akivaizdu, kad Lietuvoje universitetų – per daug. Neva tai nustatė tiek vietinės, tiek ir tarptautinės institucijos. Esą skirtinguose universitetuose dubliuojamos programos, studijuoti priimami vidurinėje mokykloje tinkamo pasirengimo neįgiję asmenys, ne visi absolventai randa darbą pagal įgytą specialybę. Nuo čia jau visai netoli ir iki nuostatos, kad teisę studijuoti turės tik siauro, „elitu“ pasivadinusio sluoksnio atžalos, galinčios sau leisti gyventi dviejuose didžiuosiuose miestuose. Kadangi jau ir dabar tokių atžalų tėvelių piniginės leidžia, tai siekti aukštojo mokslo diplomo išvis geriausia užsienyje.
Tai kuriam galui Lietuvai tie universitetai? Ir brangiai kainuoja, ir apskritai kam jų reikia? Kad būtų sudaryta bent šiokia tokia universitetinio ugdymo iliuzija, galima (kol kas) palikti vieną kitą sostinėje ir Kaune. Ruoškime Lietuvoje šaltkalvius ir mechanizatorius, santechnikus ir dailides, kirpėjus ir viešbučių klientų aptarnautojus. Naujiems profesinio rengimo centrams, aprūpintiems moderniausia įranga, lėšų pakanka, o jau tie mažesni universitetai, dar šiaip taip gyvuojantys, tegu verčiasi kaip išmano. „Jei nebankrutuos patys, tai uždarysime“, – įkyriai perša savo idėją panašių laidų rengėjai.
Pagrindinis kriterijus, leidžiantis įvertinti valstybės valdymo kokybę, yra jos gyventojų skaičiaus dinamika. Jei gyventojų skaičius mažėja (tarp Europos valstybių pagal emigracijos mastus tvirtai pirmaujame), tai kalbėti apie toliaregišką ūkio ir kultūros vadybą būtų beprasmiška. Išvyksta, žinoma, darbingi ir geriausiai pasirengę profesinei veiklai Lietuvos piliečiai. Ištuštėjusių užmiesčio vietovių situaciją pseudoliberaliosios pakraipos komentatoriai bando grįsti tariamu tų vietovių neperspektyvumu ir siūlo arba nekreipti į tai dėmesio, arba palaukti „geresnių laikų“. Tačiau tiek kelių tinklo, tiek komunalinių paslaugų ir gamtos išteklių analizė primygtinai rodo, kad jokių šiuolaikinei ūkinei veiklai neperspektyvių vietovių Lietuvoje nėra. Formuojasi tik apleistų vietovių tinklas.
Gyvenvietės, kuriose uždaromos mokyklos, kultūros ir sveikatos apsaugos centrai, kur aukštesnės kvalifikacijos specialistams nebelieka galimybių rasti darbą, tuštėja labai sparčiai. Kas dar gali tikėtis, kad į jas sugrįš vidurinių mokyklų ir kolegijų auklėtiniai, dvylika ar daugiau metų praleidę miesto aplinkoje? Ko tada stebėtis, kad ten lieka tik tokia jaunimo dalis, kuri nenori nei toliau mokytis, nei dirbti, kai paties jėgų žydėjimo sulaukę bernai ima reikalauti bedarbio pašalpų. Kokios būklės po kelerių metų bus ten esantys infrastruktūros ir visuomeninės paskirties objektai?
Plėsdami apleistų vietovių plotą, mažiname ir universitetinį išsilavinimą įgijusių specialistų poreikį. Tada iš tikrųjų reikia mažiau inžinierių, gydytojų, mokytojų, kultūros specialistų. Tai kokią Lietuvą projektuoja mūsų dabartiniai strategai? Kaip Kiniją, praūžus „proletarinės kultūrinės revoliucijos“ cunamiui, ar kaip Airiją, pasistengusią susigrąžinti bent dalį išvykusiųjų arba pritraukti jų investicijas? Šiuo atveju gyvybiškai būtinas ir judėjimas „iš apačios“. Maža nuolat tvirtinti, kad universitetas reikalingas regionui. Ir pačiam regioniniam universitetui reikia galų gale rasti savo „nišą“ – suvokti, kad jis privalo rengti specialistus ne kažkuriam vienam „regionui“ (tai būtų ne universiteto, o tik bendruomeninės kolegijos, angl. Community Colege) lygmuo, o visos valstybės atokesnėms, mažiau urbanizuotoms teritorijoms. Tokių specialistų rengimas neabejotinai turi savą specifiką. Tam reikia ir daug didesnį praktinį profilį turinčios materialinės studijų bazės – specializuotų laboratorijų, su universitetu susietų įmonių ir pan.
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto profesinės sąjungos bei Lietuvos mokslininkų sąjungos skyriaus nariai, kurių kreipimasis skelbiamas šiame numeryje, taip pat atkreipė dėmesį į neatidėliotinas mokslininkų veiklos problemas. Juk mokslą galima žlugdyti, ne tik pasitelkiant „chunveibinus“.