Dr. Aurika Ričkienė, Habil. dr. Leonida Novickienė
Šių metų spalio 1 d. Vilniaus universiteto profesoriui, augalų fiziologui Albertui Petrui Bluzmanui būtų sukakę 100 metų. Jis – vienas pirmųjų žymaus augalų fiziologo, akademiko, profesoriaus Jono Dagio mokinių ir pasekėjų, savo gyvenimą paskyręs augalų fiziologijai, išplėtojęs praktinę vitaminų ir stimuliatorių poveikio augalams tyrimų kryptį, nenuilstamai skleidęs ir populiarinęs biologijos mokslo žinias mokytojams ir plačiajai visuomenei.
P. Bluzmanas gimė 1915 m. spalio 1 d. Plotkuose (Vitebsko srityje). 1920 m. jo tėvai su šeima sugrįžo į Duogių kaimą (Zarasų r.), kur nuo seno gyveno jo senelis Petras, dirbęs Brakmano dvare sodininku. Būsimasis mokslininkas augo gausioje šeimoje, turėjo du brolius ir penkias seseris, tarp kurių jis buvo vyriausias.
P. Bluzmanas baigė Raudinės pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Zarasų Kazimiero Būgos aukštesniojoje komercijos mokykloje. 1935 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos ir gamtos fakulteto Biologijos skyrių, kuriame studijavo iki pat fakulteto perkėlimo į Vilnių 1940 m. 1942 m. Vilniaus universitete įgijo biologo diplomą.
Dar būdamas ketvirtojo kurso studentu, 1940 m. jis tapo Vilniaus universiteto Augalų anatomijos ir fiziologijos katedros, kuriai tuo metu vadovavo žymus augalų fiziologas profesorius Jonas Dagys, laborantu. Karo metu naciams uždarius universitetą, A. P. Bluzmanas kurį laiką dirbo Švenčionių vaistažolių fabrike. 1944 m. spalio 1 d. sugrįžo į Vilnių ir tapo universiteto Augalų anatomijos ir fiziologijos katedros vyr. dėstytoju.
Nuo pat darbo šioje katedroje pradžios A. P. Bluzmanas įsitraukė į prof. J. Dagio pradėtus B grupės vitaminų tyrimus. 1953 m. apgynė mokslų kandidato (šiuo metu – daktaro) disertaciją „Vitamininių medžiagų įtaka kai kurių kultūrinių augalų derliui“, kurioje apibendrino B grupės vitaminų reikšmės augalų augimui ir vystymuisi tyrimų rezultatus. 1956 m. buvo išrinktas docentu. 1966 m. apgynė daktaro (šiuo metu – habilituoto daktaro) disertaciją „Tiaminas ir nikotino rūgštis, jų biosintezė ir fiziologinis vaidmuo augaluose“. 1972 m. išrinktas profesoriumi, o 1975 m. iš prof. J. Dagio perėmė vadovavimą Augalų fiziologijos ir mikrobiologijos katedrai. Šias pareigas A. P. Bluzmanas ėjo iki išėjimo į pensiją 1989 m.
1976 m. vadovaujant A. P. Bluzmanui, buvo suburta fiziologų grupė ir įsteigta Augalų ir gyvulių augimo stimuliatorių probleminė laboratorija, kuri organizavo plačius B grupės vitaminų (tiamino, nikotino rūgšties, piridoksino) teorinius tyrimus ir taikymo gamybinėmis sąlygomis bandymus. Šioje laboratorijoje buvo atliekami vitaminų ir kitų augimo stimuliatorių poveikio aukštesniųjų augalų derliui bei mikroorganizmams tyrimai. A. P. Bluzmanas bendradarbiavo su šios laboratorijos mokslininkais: R. Šimkūnu, P. Bruzguliu, N. Dringeliene ir kt. Jo ir į šį darbą įsitraukusio doc. R. Šimkūno pastangomis, tiriamųjų vitaminų mišiniai su beicais, herbicidais ir fungicidais buvo išbandyti Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo institute ir daugelyje ūkių.
Profesorius, ir sulaukęs brandaus amžiaus, nestokojo nei jėgų, nei idėjų. Kai 1991 m. garsi Šveicarijos firma „La Roche“ pakvietė A. P. Bluzmaną į Bazelį ir paprašė parengti literatūrinę apžvalgą apie B grupės vitaminų veikimą ir panaudojimą, jis sėkmingai įvykdė šią užduotį. Profesorius bendradarbiavo su Greifsvaldo universiteto profesoriais D. Benhardtu, K. G. Kioleriu, K. Konradu, kviesdavo juos atvykti į Vilniaus universiteto Augalų fiziologijos ir mikrobiologijos katedrą skaityti pranešimų ar diegti naujų metodikų, pats taip pat skaitė paskaitas Greifsvalde.
Daug dėmesio profesorius skyrė jaunimo ugdymui, dėstė augalų anatomijos ir morfologijos, mikrobiologijos, techninės mikrobiologijos, augalų vystymosi biologijos kursus botanikos, augalų fiziologijos ir ekonomikos specialybių studentams. Pokario metais pedagogų trūko, todėl nuo 1945 iki 1956 m. A. P. Bluzmanas dėstė augalų fiziologijos kursą ir vadovavo šio dalyko praktiniams darbams Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas). Negailėdamas jėgų, stengėsi rasti finansavimo šaltinių ir nuvežti studentus į pavyzdinius botanikos sodus bei medelynus, o diplomantus išsiųsti į geriausius tuometinės Sovietų Sąjungos mokslinius centrus.
Didelį ir labai reikšmingą darbą A. P. Bluzmanas atliko, rengdamas studentų mokymo priemones ir populiarindamas biologijos mokslą. Jis vienas ir su bendraautoriais parengė vadovėlius: „Mikrobiologinė technika” (1970), „Augalų fiziologija” (1974, 1991), „Mikrobiologija su virusologijos pagrindais” (1987). Tarp mokslo populiarinimo knygų paminėtinos: „Kaip vykdomi lauko bandymai?” (1955), „Mikrobų vaidmuo rauginant daržoves ir silosuojant pašarus” (1956), „Augalų mityba ir derlius” (1961), „Gyvybė visatoje” (1973), „Molekulės ir gyvybė” (1977), „Mikroorganizmai ir žmogus” (1990). Kartu su Greifsvaldo universiteto profesoriumi J. Miuleriu parašė mokomąją knygą „Augalų stebėjimų ir bandymų metodika – metodinės rekomendacijos mokytojams” (1994).
P. Bluzmanas buvo aktyvus visuomenininkas, dalyvavo Lietuvos biochemikų, botanikų, mikrobiologų ir augalų fiziologų draugijų veikloje. 1966–1970 m. jis buvo Lietuvos biochemikų draugijos pirmininku. Nesvetima jam buvo ir gamtos paminklų apsaugos tema, daug dėmesio ir net asmeninių lėšų skyrė seniausiojo Europoje Stelmužės ąžuolo globai.
Profesorius mirė 2000 m. kovo 28 d. Palaidotas Stelmužėje (Zarasų r.)
Daugiau nei penkiasdešimt metų profesoriaus A. P. Bluzmano plėtoti augalų fiziologijos mokslo darbai užima garbingą vietą Lietuvos mokslo istorijoje. Nuoširdžiai ir šiltai jį prisimena buvę kolegos ir mokiniai.
Aurika Ričkienė yra Gamtos tyrimų centro mokslo darbuotoja bei Lietuvos augalų fiziologų draugijos sekretorė. Leonida Novickienė yra Lietuvos augalų fiziologų draugijos narė