Prof. dr. Libertas Klimka
2015-ieji Lietuvos edukologijos universitetui (LEU) – jubiliejiniai metai. Šiemet sukanka 240 metų nuo pirmosios mokytojų seminarijos Vilniuje ir 80 metų nuo LEU – tuometinio respublikos pedagoginio instituto Klaipėdoje įsteigimo.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pradines mokyklas steigdavo parapijos, pasamdydamos „bakalaurą“ – žmogų, įgijusį išsilavinimą kolegijoje. Tokio mokslo cenzo visiškai pakakdavo tapti mokytoju visoms pradinėms klasėms. Aukštesniųjų apygardinių ir poapygardinių mokyklų mokytojai buvo vienuoliai, išsilavinimą dažniausiai įgiję senajame Vilniaus universitete.
Apšvietos laikotarpio idėjos XVIII a. viduryje paskatino švietimo reformas, laužančias viduramžių mokymo metodų rėmus, atveriančias duris gamtos mokslų pasiekimams ir jų praktiniams taikymams. Ši iniciatyva priklausė vienuolių pijorų ordinui, pasišventusiam švietimo darbui. Tačiau tik 1773 m. susiklostė sąlygos reformuoti krašto mokyklų sistemą ir mokymo turinį iš esmės. Tais metais buvo panaikintas jėzuitų ordinas, o jo turtai, sukaupti Abiejų Tautų Respublikoje, perduoti įkurtai Edukacinei komisijai. Ši reforma buvo išskirtinė net Europos kontekste, nes Edukacinė komisija gautais įgaliojimais prilygo būsimų švietimo ministerijų funkcijoms. Tokios pertvarkos iniciatyva kilo būtent mūsų krašto šviesuomenei. Jos radikalumą neabejotinai nulėmė Lietuvos nepriklausomybės praradimo grėsmė. Švietimo reforma buvo tikimasi sustiprinti valstybės ekonominę padėtį, kartu ir gynybinį pajėgumą.
Naujajai švietimo koncepcijai įgyvendinti buvo sukurta dviejų universitetų (Vilniaus ir Krokuvos, tuomet vadinamų vyriausiomis mokyklomis), 26 apygardinių, 52 poapygardinių ir 2 500 parapijinių mokyklų piramidinė struktūra. Buvo būtinas kitas žingsnis – parengti mokytojus, gebančius dirbti mokyklose, formuojamose pagal naujus principus.
1774 m. gruodžio 24 d. Edukacinei komisijai buvo įteiktas projektas Vilniuje įkurti mokytojų seminariją. Sumanymo autorius – Edukacinės komisijos pirmininkas Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis (1726–1794). Pirmiausia reikėjo mokytojų pradinėms mokykloms, kurios buvo numatytos steigti kas trečioje krašto parapijoje. Įdomu tai, kad seminarijoje greta tikybos, rašto, skaičiavimo turėjo būti dėstomi ir būtiniausi ūkiniai dalykai: žemės matavimas, agronomijos ir veterinarijos pradmenys, daržininkystė ir vaistažolininkystė. Projekte taip pat buvo numatyta įvesti choralinio giedojimo ir grojimo klavikordu pamokas, kad įgiję muzikinį išsilavinimą mokytojai galėtų būti ir parapijos vargonininkais. Mokslas pirmojoje mokytojų seminarijoje truko dvejus metus. Šios įstaigos steigimo sumanymas visai atitiko Apšvietos epochos ideologiją. Turėjo prasidėti visuotinis patriarchalinio Lietuvos kaimo raštingumo ugdymas.
Buvo nelengva rasti patalpas būsimai seminarijai. Iš pradžių norėta ją įkurdinti Vyriausioje Lietuvos mokykloje, bet šis planas pasirodė nerealus. Tada nutarta patalpų ieškoti užmiestyje. Juk mokytojai bus rengiami kaimo mokykloms, o šalia teorinių dalykų numatyti ir praktiniai, kurių įgūdžiams ugdyti reikės žemės ūkio praktikos. Tinkama vieta buvo rasta Vingio parke, tuomet vadintame Zakretu, buvusiuose jėzuitų poilsio rūmuose. Tačiau Edukacinė komisija šį sprendimą priėmė tik kaip laikiną, kol bus pastatytos specialiai seminarijai skirtos patalpos. Darbai nebuvo atidėliojami. Garsus Vilniaus architektas Martynas Knakfusas (1740–1821) suprojektavo trijų aukštų seminarijos rūmus. Pirmame aukšte buvo regenso butas, seminaristų valgykla, virtuvė, viralinė ir butai tarnautojams, antrame – klasės, dvi mokyklos salės, direktorių butai, trečiame – mokinių miegamieji. Apskaičiuota, kad statyba kainuos 27 992 auksinus. Darbai buvo pradėti dar tais pačiais 1775 m. Iš vyskupo I. Masalskio ataskaitos matyti, kad per pirmuosius metus medžiagoms ir jų transportavimui išleista 15 000 auksinų. Taip pat buvo įsigyti klavikordai ir vargonų pozityvai už 2 000 auksinų, seminaristams išlaikyti buvo skirta 11 766 auksinai ir 27 grašiai.
Pedagoginio personalo komplektavimas buvo nė kiek ne lengvesnė užduotis nei seminarijos patalpos. 1775 m. sausio 9 d. Edukacinės komisijos sekretoriui Gintautui Drevialtovskiui I. Masalskis rašė: „Visas sunkumas su mokytojais, bet ir čia Komisijos „apvaizda“ viską padarė.“ Seminarijos vadovu buvo paskirtas Borevičius iš Kurliandijos, pasak vyskupo, geras administratorius. Jo pavaduotoju tapo Jokūbas Sievrukas, kapelionu – kunigas Godickis, mokytoju – Poletylė. Muzikai ir dainavimui dėstyti paskirtas Račinskis. Be šių žmonių, seminarijoje dar darbavosi du direktoriai-korepetitoriai.
Mokytojų seminarija pradėjo veikti 1775 m. balandžio 1 d. Pradžia buvo kukli, studijuoti susirinko negausus, vos 16 auklėtinių būrelis. Tačiau per mokslo metus jų skaičius augo, todėl pirmoji seminaristų laida buvo 25 jaunuoliai. 1777 m. liepos 4 d. sąraše, kurį kunigas Tocilovskis įteikė vizitatoriui Juozapui Vibickiui, įrašyta jau 30 seminaristų iš įvairių Vilniaus vyskupijos apskričių. Auklėtinių amžius įvairavo nuo 12 iki 26 metų. Vertindamas šią mokslo įstaigą, vizitatorius gražių žodžių negailėjo: „Iki šiol Lenkija neturėjo tos išganingos ir kraštui laimę nešančios įstaigos. Didžiai nusipelnė šviesioji Komisija, ją įsteigdama, o kunigaikštis Vilniaus vyskupas užsitarnavo amžiną garbę jai vadovaudamas.“ J. Vibickio pranešime pažymėta, kad visi seminaristai skaitė labai gerai, rašė labai gražiai, uždavinius sprendė labai lengvai. Kai kurie mokiniai nustebino vizitatorių puikiu grojimu klavikordu, o ir visi gebėjo dainuoti bei giedoti. Vizitatorius seminaristus dar pagyrė už padarytą pažangą mokantis geometrijos, piešimo, taip pat ir daržininkystės, medelių skiepijimo. Pasidžiaugė ir jų pavyzdingu, kukliu elgesiu.
Nepaisant gero vizitatoriaus atsiliepimo, vertinant pirmuosius seminarijos žingsnius, 1777 m. vasarą tolesni statybos darbai buvo sustabdyti ir atidėti vėlesniam laikui. Valstybė neįstengė skirti numatytos 25 000 auksinų sumos seminarijai išlaikyti. Tačiau bene svarbiausia iškilusių sunkumų priežastis – seminarijos globėjo vyskupo I. Masalskio nesutarimai su Edukacinės komisijos vadovybe, reziduojančia Varšuvoje. Jų slaptąja priežastimi tikriausiai buvo visiškai savarankiškas vyskupas. 1781 m. seminarija buvo priversta nutraukti savo veiklą, per savo neilgą gyvavimo laikotarpį parengusi apie 150 pradinių mokyklų mokytojų. Vyskupas ir toliau nenuleido rankų, pasiųsdamas į Krokuvą grupelę jaunuolių rengtis mokytojų profesijai. 1783 m. labai reikalingų Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei pedagogų rengimas buvo pratęstas, įsteigus mokytojų seminariją Vyriausioje mokykloje Vilniuje. Šių dviejų mokymo įstaigų veikloje ir glūdi LEU ištakos.