LR Seimas plenariniame posėdyje pradėjo svarstyti naująjį socialinį modelį, kuris apima 7 pagrindinius ir 27 lydimuosius teisės aktų projektus, susijusius su užimtumo didinimu, darbo santykių reglamentavimo tobulinimu ir socialinio draudimo tvarumu. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė parlamentui pristatė Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo projektą ir lydimųjų teisės aktų pakeitimus. Tai yra vienas iš septynių naujojo socialinio modelio sukūrimo paketų, kuriuo numatoma tobulinti darbo santykių reglamentavimą.
Teikiamais projektais, pasak iniciatorių, siekiama pakeisti darbo santykių reglamentavimą, juos liberalizuoti ir atsisakyti perteklinių normų, kurios praktikoje arba nenaudojamos, arba jų naudojimas darbdaviams sukelia papildomų tiek laiko, tiek finansų sąnaudų. Naujomis nuostatomis būtų supaprastintas darbo sutarčių sudarymas, jų keitimas, nutraukimas, įtvirtinta daugiau darbo sutarčių rūšių. Atsirastų galimybė lanksčiai nustatyti darbo laiko režimą, nepažeidžiant darbo valandų normos, pasikeistų kasmetinių atostogų skaičiavimas, būtų patobulintas tikslinių atostogų institutas, įtvirtintas atleidimo iš darbo teisinio reguliavimo liberalizavimas, darbo ginčų instituto tobulinimas. Atsirastų kolektyvinių sutarčių taikymo tik profesinių sąjungų nariams galimybė, kuri paskatintų jungtis į profesines sąjungas, galimybės darbuotojų atstovams dalyvauti darbdaviui priimant sprendimus. Taip pat siekiama įtvirtinti galimybes geriau derinti darbo ir šeimos įsipareigojimus, kelti kvalifikaciją ir taip lanksčiai prisitaikyti prie besikeičiančių darbo rinkos sąlygų ir kt.
Projektu siūloma išplėsti darbo sutarčių rūšių sąrašą: būtų įtvirtintos laikinosios darbo sutartys, projektinio darbo sutartys, darbo vietos dalijimosi darbo sutartys, pameistrystės darbo sutartys, darbo keliems darbdaviams sutartys ir kt. „Toks siūlomas darbo sutarčių rūšių išplėtimas siejamas su šiandien pasikeitusiu darbo santykių poreikiu. Taip pat taip būtų mažinamas nelegalus darbas, kadangi darbdavys iš plataus darbo sutarčių rūšių sąrašo galėtų išsirinkti jo poreikius labiausiai atitinkančią darbo sutarties rūšį. Toks darbo sutarčių sąrašo išplėtimas būtų naudingas ne tik darbdaviams, bet ir patiems darbuotojams“, – teigiama dokumento aiškinamajame rašte. Trumpalaikės ir sezoninės darbo sutartys būtų panaikintos. Teikiamomis nuostatomis taip pat numatoma įteisinti darbo ne visą darbo dieną ir nuotolinio darbo, kaip laikino ar nuolatinio darbo, organizavimo būdą.
Pakeitimais numatomas terminuotų darbo sutarčių liberalizavimas, t. y. būtų leidžiama sudaryti sutartis ir nuolatinio pobūdžio darbams, tačiau ribojant jų trukmę. Maksimali terminuotos darbo sutarties trukmė, taip pat paeiliui einančių sutarčių, sudarytų su tuo pačiu darbuotoju tai pačiai darbo funkcijai atlikti, būtų dveji metai. Sutartis, sudaryta su tuo pačiu darbuotoju, tačiau skirtingoms darbo funkcijoms atlikti, negalėtų būti ilgesnė nei penkeri metai. Išimtis numatyta renkamiems darbuotojams, kolegialių renkamųjų organų skiriamiems darbuotojams, kūrybinių profesijų, pedagoginiams ir mokslo darbuotojams ar kitiems darbuotojams, nes darbo sutartys su jais galėtų būti pratęstos neribotą skaičių kartų įstatyme nustatytu pagrindu.
Projekte numatyta, kad darbo sutartis taptų neterminuota, jeigu darbo santykiai faktiškai tęstųsi ne mažiau kaip penkias darbo dienas po jos termino pasibaigimo. Projekte numatyta naujovė, kad darbdavys privalėtų įspėti darbuotoją apie terminuotos darbo sutarties pasibaigimą. Jeigu darbo santykiai tęstųsi ilgiau kaip vienerius metus, darbdavys turėtų pareigą darbuotoją įspėti prieš 5 darbo dienas, jeigu darbo santykiai tęstųsi ilgiau negu trejus metus – ne vėliau kaip prieš 10 darbo dienų. Jeigu darbdavys pažeistų šią pareigą, jis privalėtų sumokėti darbuotojui darbo užmokestį už kiekvieną termino pažeidimo dieną, bet ne daugiau kaip atitinkamai už 5 ar 10 darbo dienų.
Pataisomis siekiama įtvirtinti darbo laiko normos sąvoką, t. y. laiko trukmę, kurią darbuotojas vidutiniškai per tam tikrą laikotarpį turi dirbti darbdaviui, kad atliktų pareigas pagal darbo sutartį. Įtvirtinama įprastinė darbo laiko norma – 40 valandų per savaitę (nebent darbo teisės normos darbuotojui nustato sutrumpintą darbo laiką arba šalys yra susitarusios dėl ne viso darbo laiko).
Projektas numato dar vieną naujovę – darbo laiko režimo sampratą, t. y. darbo laiko normos faktinį pasiskirstymą per darbo dieną ar pamainą, savaitę, mėnesį ar kitą apskaitinį laikotarpį, kuris visais atvejais negalėtų būti ilgesnis nei trys paeiliui einantys mėnesiai. Įprastai darbo laiko režimą darbuotojams nustatytų darbdavys, kuris patvirtintų nekintančią darbo dienos (pamainos) trukmę, suminę darbo laiko apskaitą, lankstų darbo grafiką ar individualų darbo laiko režimą. Dėl kitokių atvejų būtų paliekama galimybė susitarti kolektyvinėje sutartyje ar darbdavio ir darbuotojų atstovų susitarime. Projektas įtvirtintų vidutinio darbo laiko sampratą, kuris, įskaitant viršvalandžius, tačiau neįskaitant darbo pagal susitarimą dėl papildomo darbo laiko, negalėtų būti ilgesnis negu 48 valandos per kiekvieną 7 dienų laikotarpį.
Naujomis Darbo kodekso nuostatomis siūloma atostogų trukmę skaičiuoti ne kalendorinėmis dienomis, kaip yra dabar, bet darbo dienomis. Projekte siekiama įtvirtinti, kad darbuotojams turėtų būti suteikiamos ne mažesnės kaip 20 darbo dienų (jei dirbama 5 darbo dienas per savaitę) arba ne mažesnės kaip 24 darbo dienų (jei dirbama 6 darbo dienas per savaitę) kasmetinės atostogos. Ilgesnė atostogų trukmė, kitokių atostogų rūšys ar kitos papildomos lengvatos galėtų būti numatytos kolektyvinėse sutartyse. „Taip siekiama skatinti aktyvesnį kolektyvinių sutarčių sudarymą, kad jose darbuotojai ir darbdaviai galėtų susitarti dėl geresnių darbo sąlygų ar didesnių lengvatų“, – tvirtinama aiškinamajame rašte.
Projekte siūloma trumpinti įspėjimo terminus ir sumažinti išeitines išmokas, kai darbuotojas atleidžiamas darbdavio iniciatyva, nesant jo kaltės, siekiant pritraukti užsienio investuotojus ir paskatinti darbdavius kurti naujas darbo vietas. Įspėjimo terminas būtų sutrumpintas iki vieno mėnesio, o jeigu darbo santykiai tęstųsi trumpiau negu vienerius metus – iki dviejų savaičių.
Numatoma garantija priešpensinio amžiaus darbuotojams – jeigu iki valstybinio socialinio draudimo senatvės pensinio amžiaus jiems būtų likę mažiau kaip penkeri metai, ir darbuotojams, kurie augintų vaiką iki 6 metų amžiaus ar vieni augintų vaiką iki 12 metų amžiaus. Tokiu atveju įspėjimo terminai apie darbo sutarties nutraukimą būtų dvigubinami ir trigubinami darbuotojams, kuriems iki senatvės pensinio amžiaus būtų likę mažiau kaip dveji metai, ir neįgaliems darbuotojams.
Teisės aktų pakeitimais siūloma išeitinės išmokos dydį suvienodinti visoms darbuotojų kategorijoms ir išmoką sumažinti iki 2 mėnesių darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio, jei darbo santykiai tęsiasi ilgiau kaip vienerius metus, arba iki pusės darbuotojo mėnesinio vidutinio darbo užmokesčio, jeigu darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu 12 mėnesių. Darbo kodekso projekte toks išeitinės išmokos dydis numatytas nutraukiant darbo sutartį darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės, nutraukiant darbo sutartį nesant sutarties šalių valios ar įmonės bankroto atveju.
Projekte įvirtinama dar viena naujovė – kai terminuota darbo sutartis tęsiasi ilgiau kaip dvejus metus ir darbo sutartis pasibaigia suėjus jos terminui, tokiam darbuotojui išmokama jo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. „Įgyvendinus šiuos projekte numatytus pakeitimus, darbdavys nebijos ekonomiškai nukentėti dėl darbuotojo atleidimo ir išeitinės išmokos sumokėjimo, o visa tai skatins darbdavius kurti naujas darbo vietas ir samdyti naujus darbuotojus“, – rašoma aiškinamajame rašte.
Pritarus projektams po pateikimo, toliau jie bus svarstomi Seimo komitetuose. Prie šio klausimo svarstymo Seimo posėdyje planuojama grįžti lapkričio 24 d.
Parengta pagal LR Seimo 2015 m. spalio 15 d. pranešimą