Prof. Petras Punys
Lietaus šalies vardo nebepateisiname. Nukenčia ir gamta, ir ekonomika. Tarsi iš inercijos vis dar esame įpratę Lietuvą vadinti lietaus šalimi, tačiau klimatologai perspėja, kad artimiausiu metu toks įprotis taps vis sunkiau suprantamas. Rekordinės sausros, nusekę ar visiškai išdžiūvę vandens telkiniai ir gamtai daroma žala mokslininkus skatina ieškoti naujų sprendimų.
Jau keletą metų dėl vasaros sausrų Lietuva susiduria ne tik su realiais masinių miško gaisrų pavojais, bet ir su labai stipriai nusekusiais vandens telkiniais, džiūstančiais gruntiniais vandenimis. Šių metų rugpjūčio viduryje buvo išdžiūvę daug mažesnių šalies upelių. Kritinė situacija vandens telkiniuose išliko ir rudens pradžioje. Gamtininkai perspėja dėl tokių sausrų poveikio ekosistemoms, atskiroms augalų ir gyvūnų rūšims. Teigiama, kad į prastą situaciją šiemet gali papulti ir brakonierių taikiniu tapti lašišinės žuvys. Lietuvos ūkininkai teigia, kad dėl sausros daržovių derlius menkesnis, o vartotojams, perkantiems populiariausias daržoves, teks plačiau nei įprasta atverti pinigines.
Tačiau, kol klimatologai ir gamtininkai gūžčioja pečiais, sakydami, kad lietaus neužsakysi, mokslininkų teigimu, egzistuoja reali alternatyva sausrų nustekentoms upėms. Žemos patvankos hidroelektrinės iš tiesų galėtų tapti vienu iš būdų užtikrinti minimalų būtiną vandens lygį Lietuvos upėse net ir ekstremalių sausrų laikotarpiu. Tai galioja ir potvynių daromai žalai, kurią būtų galima taip valdyti. Tačiau bet kokia su hidroelektrinėmis susijusi alternatyva Lietuvoje ne tik apipinta seniai atgyvenusiais mitais, bet ir nepagrįstai apribota įstatymais.
Įrengus ar atnaujinus žemos patvankos hidroelektrines, atsirastų galimybė ne tik užtikrinti minimalų vandentakio vandens debitą, reikalingą minimalioms ekosistemų gyvavimo sąlygoms, bet ir nuosekliau įgyvendinti Lietuvos įsipareigojimus atsinaujinančios energetikos srityje, didinti energetinę nepriklausomybę, gaminti pigią ir tvarią energiją.
Sklando daug mitų tiek dėl poveikio aplinkai, tiek dėl pačios technologijos. Esą hidroenergetika – neefektyvus, nykstantis energijos išgavimo būdas, kurio Vakaruose niekas nebeplėtoja. Lietuvai jis neva netinkamas, nes nėra kalnų. Tačiau faktai rodo visai ką kitą. Kiekviena ES šalis privalėjo parengti atsinaujinančios energijos išteklių (AEI) plėtros veiksmų planą iki 2020 m. Pagal šiuos planus, kai kuriose valstybėse procentinis hidroelektrinių (HE) galios augimas ypač įspūdingas. Pavyzdžiui, Olandijoje, kuri yra daug lėkštesnis kraštas nei Lietuva, – beveik dvigubai (nuo 37 iki 68 MW), Portugalijoje – 100 proc. Kitose valstybėse (Austrijoje, Italijoje, Ispanijoje, Graikijoje, Prancūzijoje, Rumunijoje, Slovėnijoje, net Liuksemburge) jis siekia 12–50 proc.
Kai kuriose valstybėse, pvz., Suomijoje, Čekijoje, Belgijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Švedijoje, augimas mažesnis – 2–6 proc. Tačiau daugelyje šalių hidroenergetika dominuoja atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje, todėl net ir kelių procentų padidėjimas absoliučiais dydžiais reiškia šimtus megavatų. O Lietuvoje užblokuota bet kokia šio sektoriaus plėtra. Todėl nukenčia ir laivyba Nemunu – per sekli upė kroviniams gabenti. Saikingo aukščio patvankos būtų optimalus sprendinys reikiamam vandens gyliui užtikrinti, kartu generuojant pajamas iš elektros gamybos. Ir svarbiausia – be mokesčių mokėtojų pinigų.
Kauno miesto gyventojų teigimu, upių tėvas Nemunas šiame mieste tapo bala. Sausmečiu jo vaga galima drąsiai važinėti keturračiais ar net plėtoti žemdirbystę. Dėl Nemuno vagos dugno išplovimo ir kartu vandens lygio pažemėjimo 1–2 m atsidengė miesto tiltų atramos. Tai kelia pavojų jų saugumui. Tik žemos, lengvos konstrukcijos patvankos padėtų atstatyti istorinį vandens lygį, pagerintų upės estetinį vaizdą, sudarytų palankią infrastruktūrą pakrančių rekreacijai plėtoti, o miestas priartėtų prie upės.
Lietuva gražėja: atnaujinami apleisti istoriniai vandens malūnai, puoselėjamas paveldas, tvarkomos upės pakrantės. Deja, ne visiems leidžiama atvesti upės vandenį sukti turbinoms, kurių gaminama elektra padengtų jų išlaikymą. Malūnas be užtvankos – ne malūnas. Bet keli oponentai akademikai aiškina, kad šios patvankos užlietų dešimtis tūkstančių hektarų svarbių Lietuvai teritorijų. Jie siūlo „draugiškesnius“ Nemuno upei būdus – dar labiau gilinti upės vagą arba laivybą derinti prie esamų hidrologinių sąlygų.
Svarbiausia, kad, statant mažas užtvankas, nauda būtų įvairialypė. Tai ne tik reguliuojamas vandens lygis, pigesnės ir tvaresnės energijos gamyba, bet ir naujos turistinės bei rekreacinės galimybės, laivybos atgaivinimas didžiosiose Lietuvos upėse. Tai ekonominis pagyvėjimas regionuose, kuriuose dabar labai trūksta darbo. Būtina matyti platesnį paveikslą, atsižvelgti į atsiveriančias galimybes, o ne inertiškai kartoti visagalius draudimus.
Bendro sprendimo, kaip, kokios ir kur užtvankos galėtų atsirasti Lietuvos upėse, dar nėra, tačiau, pasak ekspertų, pats tokio klausimo svarstymas, jo įtraukimas į savivaldybių darbotvarkes teiktų vilties, kad netrukus galima bus atverti naują, progresyvų atsinaujinančios energetikos ir upės daugiatikslio naudojimo istorijos puslapį.
Autorius yra Aleksandro Stulginskio universiteto Vandens išteklių inžinerijos instituto profesorius