Prof. dr. Jonas Jasaitis
Antrojo pasaulinio karo ir pokario pirmojo dešimtmečio metais užsienyje atsidūrusių Lietuvos piliečių karta, kurios daugumą sudarė karo pabėgėliai, dėl vadinamojo „politinio korektiškumo“ pavadinti „išvietintaisiais asmenimis“, jau baigia pasitraukti į istoriją. Jei, pavyzdžiui, 1950-aisiais kažkam iš jų būtų tik trisdešimt, tai dabar, likimui palankiai susiklosčius, jis minėtų savo 95-ąjį gimtadienį. Kai neseniai susitikęs su Trečiojo amžiaus universiteto klausytojais išgirdau, kodėl, girdi, tie patriotiški išeiviai negrįžta į dabartinę Lietuvą, atsakydamas galėjau pasiūlyti… pakartoti aritmetiką.
Tos emigrantų bangos laikotarpį dabar primena tik jų vaikai, kuriuos tada atsivedė ar net atsinešė ant rankų, ir vaikaičiai. Jų žinios apie tėvų ar senelių gimtinę dažniausiai yra gana fragmentiškos, nesusietos tarpusavyje, susimaišiusios su iš nepatikimų šaltinių gauta informacija. Neretas jų, vieną kitą kartą apsilankęs Lietuvoje ir susitikęs su pirmą kartą matomais giminaičiais, tarp kurių vis dar pasitaiko labiausiai besidominčių atvykusiojo lagaminais („amerikonas atvažiavo, tai tegu greičiau dovanas dalina…“), sugrįžta į namus, kupinas labai prieštaringų įspūdžių. Jei kažkuriam iš jų pavyksta ilgiau paviešėti, lydint išprususiam ir svečio lagaminais nesidominčiam tautiečiui, Lietuvos įvaizdis būna daug objektyvesnis. Lietuviškų šaknų turinčius amerikiečius ar australus maloniai nustebina atnaujinti keliai, modernūs prekybos centrai, išsilavinę, kelias kalbas mokantys žmonės. Tada gali atsirasti ir noras pažinti mūsų kraštą giliau, užmegzti ne tik pastovius asmeninius, bet ir dalykinius (verslo, mokslo) ryšius.
Pirmosios išeivių bangos atstovai Jungtinėse Amerikos Valstijose siekė įsikurti netoli vienas kito. Tėvynės ilgesys, silpnoka anglų kalba, noras jausti tautiečių gyvenimo pulsą ir, esant reikalui, tikėtis jų paramos vertė kurti lietuviškus telkinius. Pensilvanijos, Ilinojaus, Ohajo ir kitose valstijose iki šių dienų yra išlikusios lietuviškos gyvenvietės, apie kurias liudija ir tautiškos kapinės, savo rankomis ir už nelengvai surinktas aukas pastatytos bažnyčios bei Lietuvių namai.
1917 m. išleistoje knygoje „Clevelando Lietuvių Draugysčių Istoriška Peržvalga“ rašoma, kad pirmasis lietuvis, apsigyvenęs šiame mieste, „atkeliavo iš Lietuvos 1871 metuose“. 1887 m. liepos 1 d. dar negausus tautiečių būrelis įkūrė pirmąją, Šventojo Jurgio vardu pavadintą, lietuvių draugiją, kurios uždaviniai – „šelpti ligonius, našles ir našlaičius, laidoti mirusius su katalikiškomis apeigomis, teikti paramą tautiškai veiklai, skleisti apšvietą ir dorą…“ Tačiau jų skaičius greitai augo. Rengiant minėtą knygą, Klivlande jau gyveno beveik 10 tūkst. lietuvių, buvo įsteigtos naujos draugijos, įkurtas jų susivienijimas. Netrukus buvo įkurtas lietuviškas choras, pora orkestrų, teatro mėgėjų būrelis. Įsteigtas lietuviškas bankas, nupirktas pastatas tautiečių susibūrimams. Dar 1908 m. viena iš čia veikusių draugijų ėmėsi leisti Vinco Kudirkos raštus. 1914 m. paminėtas lietuviškos spaudos atgavimo dešimtmetis ir istoriko, rašytojo Simono Daukanto mirties 50-metis.
Po Antrojo pasaulinio karo atvykusi lietuvių karta Amerikoje pasklido daug plačiau. Didžioji dalis vadinamųjų antrabangių buvo išsilavinę žmonės: aukštąjį universitetinį išsilavinimą įgiję ir profesinės veiklos patirtį turintys specialistai, mokslininkai ir kultūros veikėjai. Jų išprusimo lygį bene geriausiai atskleidžia 37 tomus turinti Lietuvių enciklopedija, kapitaliniai atskirų mokslo sričių veikalai. Nors ir jų kelias į profesinę veiklą stipriausioje pasaulio valstybėje buvo labai nelengvas, tačiau dalis tos kartos atstovų po kurio laiko atsirado Amerikos universitetuose ir mokslo centruose, tapo strategiškai svarbių institucijų darbuotojais ar net vadovais. Bet šiuo metu jų ten nebėra: greita laiko tėkmė aktyvią jų veiklą nutraukė.
Jų vaikai ir vaikaičiai baigė JAV mokyklas ir universitetus, sukūrė mišrias šeimas, įsiliejo į JAV visuomeninį gyvenimą, tačiau apie tėvų ir senelių profesinę ir visuomeninę veiklą dauguma iš jų gerai žino. Domėjimasis savo giminės šaknimis, artimųjų likimo vingiais ir valstybe, iš kurios buvo atvykusi dabar jau į amžinybę išėjusi karta, yra natūralus ir gilus. Norint sukurti, šiuolaikišką nuolatinio bendradarbiavimo sistemą, apie išeivijos gyvenimą reikia gerai žinoti. Nepaisant ilgo ir skaudaus išsiskyrimo su Lietuva, matomas ryškus išeivijos indėlis į į tautos kultūros lobyną ir pasaulinio mokslo aukso fondą. Bet ar pakankamai apie tai žinoma Lietuvoje? Gal tik vienas kitas yra išsamiau pasidomėjęs prof. Algirdo Avižienio moksline veikla, prof. Romualdo Kašubos ir dr. Antano Bankaičio tyrimais, atliktais NASA agentūroje. Gal tik nedaugeliui teko įdėmiau panagrinėti Vacio Kavaliūno monografiją „Gimtosios žemės giesmė“ apie iki pat antrojo Lietuvos valstybės atkūrimo gyvavusį lietuvių tautinio meno ansamblį „Čiurlionis“, perskaityti nepriekaištingai parengtas knygas apie dainų ir tautinių šokių šventes, susipažinti su išeivijoje sukauptais archyvais, išsamiau panagrinėti gausią periodiką, Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumų patirtį (nuo pat jų organizavimo pradžios), išeivijoje suformuotas savitas lietuviškosios veiklos tradicijas.
Kad tokio bendradarbiavimo poreikis atsirastų, būtina daug stipresnė ir mūsų pačių iniciatyva. Tačiau ji susiformuos tik gerai vieniems kitus pažinus. Pažinimo kelyje pirmiausia reikės įveikti gana daug mitų, sklandančių tiek Lietuvoje, tiek ir išeivijoje. Ne mažiau stebina ir asmenų, pabuvojusių, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose vos pora savaičių, naivūs, bet pretenzingi aiškinimai apie tai, kaip ten, už Atlanto, funkcionuoja ne tik automobilių transporto, bet ir viešojo administravimo, švietimo ar sveikatos apsaugos sistemos. Iš tikrųjų profesionaliai nagrinėti šių sričių pokyčius nelengva net dešimtmetį išgyvenus Jungtinėse Amerikos Valstijose. Norinčiam išsilaikyti svarbiausių įvykių sūkuryje tenka išmokti prisitaikyti prie pokyčių tempo.
Vadovauti tiek JAV lietuvių, tiek ir Pasaulio lietuvių bendruomenei atėjo nauja karta. Tarp jų matome ir vadinamuosius „trečiabangius“, kurių dalis jau sukaupė darbo Vakarų universitetuose patirtį. Nors, kaip ir anksčiau, mūsų dėmesys dažniausiai krypsta į Jungtines Amerikos Valstijas, tačiau masinė emigracija sukūrė naujus lietuviškus telkinius daugelyje Europos valstybių, Azijoje ir Lotynų Amerikoje. Informacijos apie tai yra pakankamai, bet kartais pritrūksta noro ją išsamiai studijuoti. Juk niekada nebus taip, kad sužinoję apie mūsų pirmąjį susidomėjimą vakarietiška patirtimi, atvyks atitinkamo mokslo centro atstovai, patys tą naujovę įdiegs ir dar mus pamokys, kaip ja pasinaudoti.