Prof. dr. Jonas Jasaitis
Neįprastai gražus rudens rytas. Važiuojate į darbą. Radijas transliuoja žinias. Po to pasipila kažkokio renginio reklama: „Jee, pavarom, bliamba, chebra… Patinka?“ Išjungiate, nes tikrai nepatinka. Bet štai universiteto vestibiulyje jus pasitinka keistos dekoracijos: visur ištampytos iš šiukšlių maišų ir kitokių juodo plastiko draiskanų sudurstytos užuolaidos ir pertvaros, aplink mėtosi purvini vaikų žaislai, aplūžęs klozetas, riogso kušetė, ant kurios guli… „lavonas“ su nupjauta galva. Kiek tolėliau tyso kitas, su „amputuotomis“ kojomis, apvyniotomis kruvinais skudurais ir į pilvą įremtu diskiniu pjūklu. Kampe – greitkelio imitacija, o šalia jos dar vienas „lavonas“ su iki pat kriaunų į nugarą įsmeigtu peiliu.
Kas tai? Iliustracija apie košmarišku smurtu užlietus Artimuosius Rytus? Priminimas, kad tai, kas vyksta ten, netrukus gali pasikartoti ir Europoje? Juo labiau kad televizijos reportažuose kasdien matome nežaboto įsiūčio purtomas žmogystas, kurios, sunkvežimiu sutraiškiusios stotelėje autobuso laukusius keleivius, iššoka iš kabinos ir peilių smūgiais juos pribaigia. Matome milžiniškas minias plūstančių į senąjį žemyną, tarp kurių netrūksta ir anaiptol neišbadėjusių, bet kažkodėl niekaip nenorinčių atskleisti savo tapatybės. Visa tai priverčia krūpčioti ir galvoti, kad taiki aplinka, kurioje užaugome, staiga gali per kelias akimirkas išnykti, o jos vietą užtvindyti kruvinas chaosas, kai jau nebeaišku, kas auka, o kas budelis, kas žudynių užsakovas, o kas vykdytojas. Nežinia, kas gali nutraukti pamišėlišką siautėjimą.
Ne, karinių avantiūrų draskomi Artimieji Rytai – dar ne Lietuvoje. Bent kol kas… Tai, ką matėte koridoriuje, yra tik… meninė studentiška „kūryba“ – savotiškai suprasta „helovyno“ versija. Pavakary, kai visos paskaitos jau bus pasibaigusios, čia bus parodyta ir vokalinė instrumentinė programėlė, vėliau vyks… šokiai ir žaidimai, kur bernai tryps „repą“ ir karaokė stiliumi bliaus „bumčikus“. Lyg pirmykštės bendruomenės ir šiuolaikinių moderniųjų hipių ar pankų pasilinksminimų mišrainė.
Buities ir kūrybos kontrastai visada mus lydėjo. Ir dabar vienas portretą lipdo iš mėsos faršo, kitas prie Neries pakerėplina surūdijusį vamzdį ir net apsiputodamas rėkia, kad tai – naujasis menas, o visi kiti, kuriems tai paprasčiausiai šlykštu, nieko neišmano apie kultūros inovacijas. (Matyt, kaip tik todėl to „vamzdžio“ jokia Vilniaus savivaldybės taryba ar kuri nors kita institucija vis nesiryžta pašalinti.)
Žinoma, galima palyginti, kad taip yra ir gamtoje: juk greta lakštingalos ir vieversio girdisi ir griežlė ar perkūno oželis, čia pat kranksi ir varna, kudakuoja višta. Kai Zubovams priklausiusiame Dabikinės dvare (Akmenės r.) buvo rengiami muzikos vakarai, į juos susirinkdavo ne tik vietos inteligentija, bet ir nedaug mokslų ragavę valstiečiai. Ne vieną šie vakarai paskatino susimąstyti ir nesitenkinti vien varganos kasdienybės rutina. Iš jų išaugo sekusieji Daukanto pėdomis. Bet, žinoma, buvo ir tų, kurie į tokius vakarus niekada neateidavo, kuriems pakako karčemos dūmų ir blevyzgų. Tegu, juk svarbiausia, kuris srautas nusvers visuomenės raidą – kultūros ar „chaltūros“, šviesos ar primityvizmo ir chamizmo.
Kai girdime „proletkultininkų“ stiliumi rėžiamus pamokymus apie tai, kad Lietuvoje „priviso“ per daug universitetų, kad pretenduoti į tokio lygio išsilavinimą gali tik tie, kurie jau vidurinėje bendrojo lavinimo mokykloje surinko aukščiausius balus, susimąstome ne tik apie tai, kodėl prie Vėlinių įsibrovė „helovynas“, o prie Vasario 16-osios – „valentinas“. Nieko bloga, kad ne tik jaunimas nori pašėlioti. Bet purvynas nepasitenkina egzistavimu greta švaros. Chamizmui žūtbūtinai reikia pirmauti ir užgožti viską: buitį, verslą, politiką.
Kai svarstome apie tai, ko iš mūsų reikalauja besiformuojanti žinių ir kūrybos visuomenė, lemianti mokslo pažangą ir aukštesnę gyvenimo kokybę, visada atsigręžiame į švietimo ir kultūros institucijas. Dar praeito šimtmečio pabaigoje buvo aiškiai suprasta, kad aukštasis išsilavinimas tampa būtinu vis platesniems visuomenės sluoksniams. Nejaugi ir šiandien kažkam reikia įrodinėti, kad žmogaus ateities profesinė veikla neatsiejama nuo kūrybos, nuo gilaus išradybos, konstravimo ir panašių sričių pažinimo, kad ne tik viduriniosios grandies specialistams, bet ir netolimos ateities darbininkams reikės daug gilesnio bendrojo ir specialiojo pasirengimo. Audringa robotizacijos plėtra rodo, kaip mechanines funkcijas sparčiai perima automatiniu režimu veikiantys įrenginiai.
Negalima spręsti apie žmogaus galimybes siekti aukštesnio išsilavinimo tik iš to, kaip jis mokėsi vidurinėje mokykloje. Žymiųjų asmenybių biografijos jau seniai paneigė mitą, kad jie išaugo tik iš absoliučių „dešimtukininkų“ (pagal dabartinę mokymosi rezultatų vertinimo metodiką). Daugybė faktų rodo, kad iš vienodai gerai („puikiai“) visus dalykus besimokančiųjų dažnai susiformuoja diletantiškos vidutinybės. Iš tokių atsiranda net labai pavojingų visuomenės raidai individų – apsišaukėlių „visažinių lyderių“, įtikėjusių, kad jų paskirtis – tik vadovauti, bet nesugebančių suprasti ir įvertinti to, ko nėra aprašyta vadovėliuose ir negalima rasti interneto šaltiniuose.
Daugybė pavyzdžių liudija apie asmenybės sudėtingumą, gyvenimo patirties įtaką pažiūroms ir sprendimams. Nuoširdžiausios pagarbos verti žmonės, kurie atėjo į magistrantūrą, jau įgiję didelę profesinės veiklos patirtį ir gerai žinantys, ko jie sieks universitete. Kai į Lietuvą prieš keletą metų atvyko Nebraskos universiteto magistrantų grupė, nemažai juos pasitikusių stebėjosi, kad tarp jų yra ir perkopusių keturiasdešimtmetį ar net penkiasdešimtmetį. Kai susiformuoja studentų grupės regionuose, labai dažnai pastebime jų stiprią motyvaciją, siekį giliai išanalizuoti naujausią informaciją ir stiprų atsakomybės jausmą. Ne kartą kalbantis su jais išryškėjo, kad kažkada vidurinėje mokykloje jie anaiptol nebuvo tarp „klasės pirmūnų“, tačiau dabar vadovauja savo įmonėms, sėkmingai įžengusioms į rinką.
Analizuojant į mokslo rangą pretenduojančių publikacijų srautą, galima pamatyti, kad vis labiau didėja kompiliacinių publikacijų skaičius ir apimtis. Gausybės citatų turinys liudija, kad autorius susipainiojo tarp esminių aspektų ir menkaverčių aplinkybių, o ne gilią literatūros šaltinių analizę. Formaliai sudurstyti, neva nauji ir originalūs terminai anaiptol neliudija apie naujas idėjas. Ar nekyla jokių abejonių, išvydus tokias sąvokas, kaip „naujoji vadyba“, „naujasis viešasis valdymas“, „geras valdymas“ ir pan.? Ar tikrai čia yra mokslas, o ne žongliravimas modifikuotomis, bet jokiu naujumu nepasižyminčiomis konstrukcijomis? Gal jau tikrai laikas prabilti ne apie kai kurių socialinių mokslų sričių blizgesį, bet apie tikrą skurdą? Vis labiau ryškėja atotrūkis tarp valdančiųjų ir visuomenės, o pastarųjų sričių autoritetai, deja, neturi ko pasiūlyti politikams. Todėl ir nereikia stebėtis, kad, formuojant sprendimus, nuolat painiojamos priežastys su pasekmėmis, kad imama kovoti su pasekmėmis, nesigilinant į jas nulėmusias priežastis, nors pastarosios – akivaizdžios ir reikalauja neatidėliotino dėmesio.