Ugdymo dvasingumo samprata

(Popiežiaus Pranciškaus enciklikos LAUDATO SI‘ šviesoje)

Dr. Inga Balčiūnienė

Šiaulių Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje aptarta sudėtinga, neretai prieštaringai vertinama ugdymo dvasingumo samprata. Ji nagrinėta remiantis prof. Jono Kievišo parengtomis kolektyvinėmis monografijomis: „Dvasingumas žmogaus pasaulyje“ (2009), „Ugdymo dvasingumas“ (2012) ir „Ugdymo dvasingumo kontekstas“ (2014). Renginį, kurį inicijavo ir jo temą formulavo prof. J. Kievišas, moderavo prof. habil. dr. Vytenis Rimkus ir dr. Inesė Ratnikaitė

Monografijose dvasingumas nagrinėjamas kaip kultūros reiškinys ir ugdymo problema. Tai suvokti svarbu mokytojams, kultūros darbuotojams, įstaigų vadovams, politikams, ką savo sveikinime renginio dalyviams pažymėjo ir LR Seimo narė Rima Baškienė. Kalbėjusieji atskleidė įvairius požiūrius į monografijose išdėstytą dvasingumo sampratą ir keliamas ugdymo problemas. Be to, išsakytose mintyse galima įžvelgti sąsajas su popiežiaus Pranciškaus naujausioje enciklikoje (LAUDATO SI‘ – apie rūpinimąsi bendraisiais namais, 2015) išdėstytu požiūriu, kuris atspindi iš krikščioniško tikėjimo kylančią dvasingumo sampratą ir jos įtaką žmonių mąstysenai, jausenai, gyvensenai. Tai svarbu monografijose keliamas idėjas vertinant kultūros tradicijos ir šiuolaikinės dvasingumo sampratos kontekste, todėl šias sąsajas aktualu aptarti išsamiau.

 

Pradėdamas renginį, prof. V. Rimkus atkreipė dėmesį į visuomenėje egzistuojančią stereotipinę sampratą, kai dvasingumas dažnai siejamas išskirtinai su religija, ir pabrėžė monografijose išdėstytą platesnį požiūrį. Šiaulių vyskupijos kurijos kancleris E. Alūza taip pat pabrėžė, kad dvasingumo sąvoka yra daug platesnės apimties, nei jos tapatinimas tik su religine – tikėjimo, bažnyčios sfera. Jis dvasingumą siejo su pilietiškumo samprata, su pagarba žmogui, pabrėždamas šiandien kylančias patyčių problemas. Kancleris kvietė dvasingumą laikyti ne tik tikybos mokytojų ir pamokų dalyku, bet į jo puoselėjimą įtraukti ir visą bendruomenę. Šiaulių universiteto Edukologijos fakulteto dekanė doc. dr. E. Masiliauskienė atkreipė dėmesį, kad ir švietime dvasingumo samprata dažnai siejama išskirtinai su religiniais dalykais. „Manau, kad dvasingumas yra tam tikra labai ryški vertybinė nuostata“, – teigė dekanė.

Dvasingumo puoselėjimas

Kalbėdama apie dvasingumo puoselėjimą Šiaulių rajone, Ingrida Venciuvienė patvirtino, kad „dvasingumas – tai mūsų kasdienybė, mūsų darbai, mūsų siekiai, mūsų tikėjimas ir mūsų laukimas… Jis skleidžiasi kiekviename darbe, kurį tu darai su meile, su tikėjimu, viltimi ir stengiesi tai daryti gerai“. Tam apmąstyti rajone buvo skirtos ir konferencijos dvasingumo tema, kuriose pranešimus skaitė Vatikano apaštalinis nuncijus, teologijos mokslų daktaras arkivyskupas monsinjoras Luigi Bonazzi, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, LR Seimo narė Rima Baškienė, svečiai iš Austrijos, Lenkijos, Slovakijos, mokslininkai iš Lietuvos universitetų ir kolegijų. Taip pat buvo organizuoti mokslininkų ir dvasininkų susitikimai mokyklose, vyko renginiai, skirti populiarinti monografijų idėjas Kuršėnų miesto ir rajono visuomenei. Šių renginių reikšmę aptarė V. Jurešienė.

Vertinant kalbėjusiųjų dėmesį dvasingumui, apibūdintus darbus ir jų prasmę, aiškėja sąsajos su Popiežiaus enciklikoje išdėstytu požiūriu. Joje pabrėžiamas žmogaus veiklos įprasminimas, darbai ir veikimas, kuris susijęs su tuo, kas egzistuoja ir yra keičiama, su tokių pastangų paskirties vertinimu remiantis Pranciškaus Asyžiečio, šventosios Teresės Lizjietės, palaimintojo Šarlio de Fuko bei jo mokinių gyvenimų pavyzdžiais. Taip įtvirtinami krikščionybės skleidžiamos ir visuomenėje vienaip ar kitaip egzistuojančios dvasingumo sampratos ryšiai ir puoselėjama mūsų kultūros istorinė tradicija.

Asmenybė ir dvasinė aplinka

Renginyje kalbėta ir apie asmenybių gyvenimo bei veiklos prasmę. Apie poetą, mokytoją Stasį Anglickį, sunkiais sovietinės okupacijos laikais puoselėjusį tautos dvasingumą ir diegusį jį jaunajai kartai, kalbėjo L. Varkalienė. Doc. dr. Danės Šlapkauskaitės veiklos ir gyvenimo principus, darbais ir mintimis skatintą dvasingumo sklaidą pristatė doc. dr. J. V. Vaitkevičius. Įsimintinas jos gyvenimo kredo: „Oponentas tada nugalėtas, kai jis tampa draugu.“ Tokiais ir panašiais pavyzdžiais monografijose aprašyta, kaip šiais laikais žmogus įprasmina savo darbus, kaip tos prasmės tampa vertybe kitam ir kaip žmogaus pastangomis kuriami tam tikri santykiai ir dvasinė aplinka.

Tai išsamiai nagrinėjama ir Popiežiaus enciklikoje. Didelis dėmesys skiriamas trims tarp savęs artimai susijusiems santykiams: santykiui su Dievu, su artimu ir su aplinka. Pasak popiežiaus, daugelis šiandieninio pasaulio esminių problemų ir neigiamų reiškinių kyla būtent dėl šių trijų santykių praradimo arba susilpnėjimo. Pasekmė – sutraukomi socialinės bendrystės saitai. Todėl kurti dvasinę aplinką būtent kultūros tradicijos erdvėje yra mūsų visų priedermė.

Oraus gyvenimo aplinka

Aplinkos dvasingumo reikšmę žmogui akcentavo prof. D. Klumbytė, kalbėdama apie žmogiškąjį ir socialinį nuosmukį, atsispindintį šiuolaikinio gyvenimo neigiamose apraiškose, kurį lemia tarpasmeninių santykių krizė. Vertindama monografijose jos aprašytą tarpukario mokytojų elgseną, kalbėtoja parodė galimybes diegti meilę tautai. Jos asmeninė patirtis liudija aplinkos ir šeimos dvasingumo reikšmę išgyvenant tremties į Sibirą sunkumus. Tuo remdamasi, profesorė siūlė skirti didesnį dėmesį šeimos ir mokytojo vaidmeniui, ugdant asmenybę.

Tai susisieja ir su popiežiaus požiūriu į įvairias edukacines aplinkas: mokyklą, šeimą, bendravimo priemones, nes geras auklėjimas vaikystėje ir paauglystėje pasėja sėklų, galinčių turėti poveikį visą gyvenimą. Todėl enciklikoje popiežius itin akcentuoja šeimos, kaip visapusiško ugdymo vietos, kurioje skleidžiasi įvairūs, tarp savęs artimai susiję asmens brendimo aspektai, ugdomi pirmieji meilės ir rūpinimosi gyvybe įpročiai, kuriama pagarbos kitam ir aplinkai kultūra, svarbą. Net prisirišimo ir meilės savo šaliai stoka, pontifiko manymu, išplaukia iš artimų tarpasmeninių santykių deficito: „Jei yra rimti, šilti žmogiški santykiai, jei susikuria bendruomenė, jei aplinkos apribojimai kiekvieno asmens viduje kompensuojami priklausymo bendrystės tinklui jausmo, tada bet kuri vietovė nustoja būti pragaru ir tampa oraus gyvenimo aplinka.“ (p. 96)

Dvasingumo sklaidos orientyrai

Akivaizdu, kad aplinkos dvasingumas žmogui yra labai svarbus. Tačiau jo pokyčiai priklauso ir nuo ugdymo. Kuo remiantis visuomenės ir aplinkos dvasingumą galima transformuoti į ugdymo tikrovę? Dr. I. Ratnikaitė pristatė Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio indėlį rengiant minėtas monografijas. Visoms joms vyskupas parašė įžanginius žodžius. Ekscelencijos žodžiai svarbūs tuo, kad jie pasitarnavo išskiriant ugdymo dvasingumo sampratą ir jos gilinimo socialinio pobūdžio orientyrus. Remiantis jais, monografijose atskleista ugdymo dvasingumo sampratos esmė, kuri egzistuoja kaip istorinis paveldas ir yra nuolat praturtinama prasminga žmogaus kūryba.

Antra vertus, atskleisti sampratos esmę įmanoma reiškinį analizuojant apsibrėžtoje konkrečioje erdvėje. Ekscelencija tvirtina, kad dvasingumo srityje svarbi yra asmens laisve ir bendruomeniškumu apibrėžta erdvė. Ji apibrėžiama orientuojantis į dieviškąsias dorybes – Tikėjimą, Viltį ir Meilę. Kalbėtoja konkrečiomis citatomis patvirtino, kad šiems klausimams buvo skirtas dėmesys pristatant trilogiją Ukrainos nacionalinėje pedagogikos mokslų akademijoje praėjusių metų gruodžio 4 d. ir Lietuvos edukologijos universitete šių metų balandžio 9 d.

Dvasingumas ugdymo tikrovėje

Nagrinėdamas dvasingumą ugdymo tikrovėje, doc. dr. Z. Rinkevičius kvietė peržvelgti ugdymo koncepciją – nuo orientacijos į žinias, įgūdžius, gebėjimus pereiti prie dvasingumo sklaidos pagarbiame santykyje su mokiniu, tėvais, visu kitu. Jis klausė, koks turėtų būti rengiamas mokytojas – žinių transliuotojas ar ugdytojas? Deja, praktikoje dažnai lemia baimė atsilikti nuo vadinamųjų „laikmečio reikalavimų“. Tokiu atveju pirmenybė teikiama naujų žinių srautui net asmenybės ugdymo sąskaita.

Ugdymo dvasingumo sampratos aktualumą profesorius J. Kievišas patvirtino paralelėmis tarp monografijose ir popiežiaus Pranciškaus enciklikoje išdėstyto požiūrio į problemą. Dvasingumas monografijose atskleidžiamas kaip santykių raiškos ypatybė, panašiai kaip ir enciklikoje, kurioje kalbama apie dvasingumą žmogaus santykiuose. Monografijose kalbama apie dvasingumo raišką ugdymo aplinkoje, o enciklikoje – apie ekologinį dvasingumą ir krikščioniškąjį dvasingumą. Dvasingumas vertinamas kaip principas: monografijose kalbama apie dvasingumo sklaida grindžiamą ugdymą (priešybė formaliam žinių perteikimui), o enciklikoje dvasingumas atskleidžiamas kaip visuomenino gyvenimo bendras gėris.

Aptariant ugdymo dvasingumo sampratą, aiškėjo, kad gilintis į jos esmę šiandieniame pasaulyje yra nepaprastai svarbu. Kaip teigiama enciklikoje, „nenoras puoselėti ir palaikyti teisingą santykį su artimu, kuriuo privalau rūpintis ir kurį privalau saugoti, suardo mano vidinį santykį su pačiu savimi, su kitais, su Dievu, žeme. Kai tokie santykiai apleidžiami, kai teisingumo šalyje nebėra, iškyla pavojus, pasak Biblijos, visam gyvenimui“ (p. 46). Todėl ugdymo dvasingumo sampratą aktualu ne tik pagrįsti monografijose, aptarti tarpusavyje, bet ir ieškoti adresato, kuris ją įgyvendintų ugdymo tikrovėje ir puoselėtų šių laikų kultūroje.

Autorė yra Šiaulių universiteto Filosofijos ir antropologijos katedros lektorė