Šių metų spalio 15–24 d. Nankino žemės ūkio universiteto kvietimu teko lankytis Kinijos Liaudies Respublikoje. Vizito pradžioje (spalio 16–18 d.) teko dalyvauti septintojoje metinėje žurnalo „Kinijos agrarinės ekonomikos apžvalga“ (angl. „China Agricultural Economic Review“) ir Tarptautinio maisto politikos tyrimų instituto (IFPRI) organizuotoje konferencijoje, vykusioje Lin‘an mieste, Džedziango žemės ūkio ir miškininkystės universitete. Joje dalyvavo per šimtą atstovų iš įvairių valstybių. Daugiausia dėmesio skirta maisto saugumo, jo kokybės ir mitybos klausimams Kinijoje. Šie klausimai ypač svarbūs valstybei, kurioje sutelkta per 20 proc. pasaulio gyventojų ir tik 8 proc. – žemės išteklių. Savo pranešime analizavau grūdinių kultūrų gamybos produktyvumo kaitą ir technologinius nuokrypius. Šių reiškinių tyrimas aktualus dėl pastaraisiais metais ypač spartėjančios žemės ūkio mechanizacijos.
Konferencijos pranešimuose apžvelgta privataus ir trečiųjų šalių maisto produktų sertifikavimo svarba. Dažnai tokių sertifikavimo sistemų įgyvendinimo mastas yra ribotas, todėl reikalingos daugiakriterinio vertinimo sistemos, kurios leidžia nustatyti svarbiausius maisto kokybės rizikos šaltinius. Siūloma atsižvelgti ne tik į rizikos analizėje dažniausiai nagrinėjamą jos komponentą – įtaką visuomenės sveikatai, bet ir į poveikį maisto produktų rinkoms, vartotojų nuomonę, socialinį jautrumą.
Nagrinėjant maisto saugumo klausimus, atkreiptas dėmesys, kad Kinijoje jau pagerėjo apsirūpinimas maistu: iki 2010 m. daugumai maisto produktų pastarasis rodiklis viršijo 97 proc. Nuo 2007 m. maisto produktų importo apimtys viršija eksportą. Tačiau ir šiuo metu apsirūpinimas soja, cukrumi ir pienu siekia mažiau nei 90 proc. šių produktų poreikio. Dėl didėjančių žemės ir darbo sąnaudų kyla pagrindinių žemės ūkio produktų gamybos kainos.
Kinijoje nustatytos ryžių, kviečių ir kitų produktų minimalios supirkimo kainos, viršijančios atitinkamas pasaulines kainas. Todėl didėja taip remiamų produktų atsargos. Vis dėlto, nepaisant aukštų vidutinių (statistinių) apsirūpinimo maistu rodiklių, apsirūpinimo maistu problema išlieka aktuali: nustatyta, kad apie 15 mln. kinų nuolat pakankamai neprivalgo, t. y. negali patenkinti maisto medžiagų poreikio. Šios problemos aktualumas labai priklauso ir nuo regiono: įvairiuose regionuose galimybės apsirūpinti maistu labai skiriasi. Apžvelgus ūkių valdų apklausų rezultatus, kaupiamus nuo 1921 m., nustatyta, kad Engelio indeksas, t. y. pajamų dalis, skiriama maistui, Kinijoje reikšmingai nekito iki 1990 m., o ryškesnis pagerėjimas stebimas tik nuo 1995 m.
Maisto saugumo Kinijoje problematikos analizę apsunkina ir tam tikri metodiniai iššūkiai. Nors šioje valstybėje ir kaupiami duomenys apie gamybą ir importą, tačiau sunku apskaičiuoti maisto produktų paklausos apimtį, nes trūksta duomenų apie maisto atsargų kaupimą ir nuostolius. Kita svarbi maisto vartojimo statistikos problema yra susijusi su tuo, kad netiksliai apskaičiuojami migruojantys darbuotojai. Miesto vietovėse dirbantys, tačiau čia gyvenamosios vietos įsigyti ir jos išlaikyti negalintys kaimo vietovių gyventojai kasdien keliauja į darbo vietas. Tai yra santykinai jauna ir daugiau maisto suvartojanti populiacijos dalis. Apskaičiuota, kad apie 270 mln. Kinijos gyventojų gali būti klaidingai priskirti miesto gyventojams, todėl sunku tiksliai nustatyti maisto suvartojimo rodiklius.
Pastebėta, kad sparčiai kintanti ūkių struktūra Kinijoje lemia nevienareikšmiškai traktuojamus padarinius. Nors didesniuose ūkiuose auga darbo našumas, tačiau kitų gamybos veiksnių įtaka reikšmingai nedidėja. Taigi, didesniuose ūkiuose ne visada pasiekiamas didesnis pelningumas. Šiuo metu pastebimas gana reikšmingas neatitikimas tarp užimtumo ir bendrosios pridėtinės vertės struktūros: santykinai neproduktyviame sektoriuje užimta didesnė darbo jėgos dalis nesukuria didesnės bendrosios pridėtinės vertės dalies. Dėl to per artimiausius dešimtmečius planuojama ne tik sparčiai mechanizuoti Kinijos agrarinį sektorių, bet ir jį automatizuoti. Automatizavimas yra itin susijęs su ypač didelio masto ūkininkavimu.
Nankino žemės ūkio universitetas yra vienas svarbiausių žemės ūkio ekonomikos tyrimo centrų Kinijoje. Jame dirba apytiksliai 2 680 mokslininkų ir studijuoja per 32 tūkst. studentų. Šio universiteto dėstytojams ir studentams spalio 22 d. skaičiau viešą paskaitą „Anglies dvideginio emisija Europos Sąjungoje: pokyčių veiksniai ir mažinimo galimybės“. Paskaitoje buvo pristatyti kiekybinės analizės metodai (indeksinis išskaidymas, duomenų apgaubties analizė ir kt.), pademonstruotos jų taikymo galimybės, tiriant žemės ūkio sektoriaus veiklą. Taikant pasiūlytą metodiką, buvo nustatyti pagrindiniai su energijos vartojimu susijusios emisijos veiksniai skirtingose Europos Sąjungos valstybėse ir įvertintos jų mažinimo sąnaudos.
Po paskaitos įvykusiame susitikime su šio universiteto Ekonomikos ir vadybos kolegijos dekane prof. Jing Zhu buvo aptartos mokslinio ir pedagoginio bendradarbiavimo tarp Nankino universiteto ir Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto perspektyvos.
Autorius yra Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas