Metų metais vykdoma Lietuvos aukštojo mokslo kokybės saviplaka ar nuolatinis jos plakimas ir niekinimas (savinieka) jau duoda konkrečių vaisių – kasmet vis daugiau ir daugiau Lietuvos abiturientų kelia sparnus ir užpildo vakuojančias Didžiosios Britanijos, Skandinavijos ir kitų valstybių universitetų vietas.
Tačiau tik vienetai lietuvių, kaip ir kitų šalių studentų, gali pakliūti į prestižinius ar pasaulinių reitingų pirmuosiuose šimtukuose esančius universitetus. Dažniausiai studijuojama tokio pat lygio, kokie yra Lietuvoje, ar net ir prastesniuose universitetuose. Išvykstama dažniausiai ne dėl blogos studijų kokybės Lietuvos universitetuose, kaip teigiama norinčių gauti kuo daugiau rinkėjų balsų politikų pareiškimuose, kurių gausybė mirga žiniasklaidos puslapiuose, o dėl įvairiausių kitokių priežasčių: palankios studijų kreditavimo sistemos ar visai nemokamų studijų, noro pamatyti pasaulį, paragauti savarankiško gyvenimo toliau nuo tėvų namų, geriau išmokti anglų ar kitą užsienio kalbą, pasipuikuoti užsienyje įgytu diplomu ir kt.
Drąsesniam jaunuoliui šiais laikais parankiau rinktis studijas užsienyje, nei rizikuoti stoti į kurį nors Lietuvos universitetą (išskyrus galbūt Vilniaus universitetą), kadangi nesibaigiančios ateinančių, nueinančių ar esančių politikų diskusijos dėl universitetų skaičiaus Lietuvoje, jų išlikimo ar neišlikimo sukelia baisią sumaištį ir nežinią tiek būsimųjų studentų, tiek ir jų tėvų galvose. Į tai neseniai atkreipė dėmesį ir Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas Alfonsas Daniūnas savo parengtame, tačiau kažkodėl kitų rektorių nepalaikytame pareiškime pabrėžęs, kad „Lietuvos universitetai neturi jokios informacijos, kuri rodytų, kad Lietuvoje suteikiamo aukštojo išsilavinimo kokybė labai atsiliktų nuo tarptautinių kokybės standartų“. Pastaraisiais metais atlikti tyrimai rodo, kad Lietuvos studentų profesinio pasirengimo kokybė atitinka EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos) šalių vidurkį. Šiame pareiškime taip pat pabrėžiama, kad lietuvių, ką tik baigusių aukštąsias mokyklas, ypač universitetus, įsidarbinamumas yra išskirtinai aukštas, o gaunamas atlyginimas – daug didesnis nei kito išsilavinimo socialinių grupių.
Panašią nuomonę yra išsakiusi ir 2010–2014 m. už švietimą, kultūrą, daugiakalbystę ir jaunimą buvusi atsakinga Europos Komisijos narė Androulla Vassiliou. Jos nuomone, Europai verkiant reikia didinti jaunų žmonių galimybes siekti aukštojo mokslo. Dėl aukštojo išsilavinimo ne tik labai padidėja jų galimybė gauti gerą darbą, bet ir stiprėja visos Europos ekonomika, kuriai ypač reikia talentingų absolventų inovacijų, jų kūrybingumo. Apie aukštojo išsilavinimo svarbą, lemiančią ne tik mokslo pažangą ir aukštesnę gyvenimo kokybę, bet ir bendrą visuomenės kultūros lygį, rašyta ir spalio 29 d. „Mokslo Lietuvos“ Redaktoriaus skiltyje.
Tačiau ar dažnai girdime ir skaitome tokią informaciją? Jau įpratome ir beveik nebesipriešiname priešingai teigiantiems, Nors puikiai suvokiame, kad tai ir nėra tiesa. Dėl gausybės įvairiausio lygio neigiamos informacijos dozių ir tvyrančios nežinios mūsų regioniniai universitetai, ypač Šiaulių netenka daug potencialių studentų. Ir kokių tik etikečių ar epitetų jam neklijuojama! Tačiau ar etikečių lipdytojai bent kada nors susimąstė, koks svarbus vaidmuo tenka regioniniam Lietuvos universitetui?
Jeigu esi kritiškas, tai visur, taip pat ir visose aukštojo mokslo institucijose, rasi kritikuotinų dalykų. Ir ministerijoje, ir universitetuose, ir kolegijose. Yra jų ir Šiaulių universitete. Pavyzdžiui, šiuo metu čia buvo siūloma per daug bakalauro ir magistrantūros studijų programų. Tačiau tik visai nesuvokiantis studijų specifikos gali teigti, kad mažas studentų skaičius turi neigiamos įtakos studijų kokybei. Juk yra priešingai! 10 studentų pratyboms privalo rengtis daug kruopščiau nei 20 studentų grupė, kadangi kaskart turi galimybę ne po vieną kartą pasisakyti ir visi yra dėstytojo akiratyje. Aišku, kad mažas studentų skaičius padidina studijų išlaidas, bet ar tai gali tapti vieninteliu motyvu prijungti ar uždaryti? Ateinančiais mokslo metais programų skaičius sumažės. O keturių universitetų, tarp jų ir Šiaulių, 2015 m. lapkričio 3 d. pasirašytas memorandumas ir kuriamo klasterio sutartis padės universitetams sutelkti jėgas, reguliuoti šiuose universitetuose vykdomas panašias studijų programas ir jas pasirinkusių studentų skaičių.
Tačiau yra daug dalykų, kuriais Šiaulių universitetas gali didžiuotis. Pirmiausia tai – pedagoginio ir inžinerinio profilio studijų programos, kurias rengiant naudojamasi dešimtmečiais kaupta patirtimi. Veržlios yra kai kurios vadybos, viešojo administravimo ir menų studijų programos. Gerų savo srities specialistų turi humanitarinių studijų programos. Palyginti nedidelis, kelių tūkstančių studentų skaičius nesudaro per didelės konkurencijos norintiems išvykti studijuoti į užsienio universitetus pagal ERASMUS studijų programas. Kaip pripažįsta patys studentai, Šiaulių universitete vyrauja šilta atmosfera tarp dėstytojų ir studentų, yra puiki biblioteka su nuolat čia vykstančiais renginiais, jaukios ir moderniomis techninėmis priemonėmis aprūpintos auditorijos ir kt.
Taip jau likimas lėmė, kad nesu Šiaulių universiteto absolventė, tačiau nuo pirmosios Vilniaus universiteto baigimo dienos dirbu čia. Kad ir labai stengdamasi, nematau kokios nors neperžengiamos prarajos, kokias mato kritikai, dažnai ignoruojantys teigiamus Šiaulių universiteto veiklos rodiklius, bent jau studijų organizavimo procese tarp Šiaulių universiteto ir Vilniaus universiteto, VDU ar LEU, kur gana dažnai tenka nuvykti pirmininkauti baigiamųjų darbų gynimo komisijoms, oponuoti daktaro disertacijas ar pan.
Teko keletą metų dirbti Prancūzijoje, Paryžius-3 (Paris-3) universitete, jau aštuoneri metai esu Slovakijos Matejaus Belo universiteto profesorė-garantė, gana aktyvi dėstytojų mainų programos ERASMUS dalyvė, todėl turiu galimybę ne tiek teoriškai, bet ir praktiškai palyginti kitų Europos Sąjungos šalių universitetų situaciją. Pavyzdžiui, Prancūzijos universitetuose gali studijuoti kiekvienas abiturientas, ten vadinamas bakalaurantu, be amžiaus cenzo, net iki pat pensijos, sumokėjęs gana simbolinį studijų mokestį. Vienu metu jis gali mokytis net trijuose universitetuose, kadangi aktyvios studijos skirtinguose universitetuose ten dažniausiai vyksta dvi dienas per savaitę, skirtingomis savaitės dienomis.
Slovakija, palyginti nedidelė valstybė, maloniai stebina gana dideliu aukštųjų mokyklų skaičiumi ne sostinėje Bratislavoje, o po visą Slovakijos teritoriją išsibarsčiusiuose miestuose – net 12 šios šalies miestų gali būti vadinami universitetiniais. Visos aukštojo mokslo institucijos Slovakijoje yra skirstomos į viešąsias aukštąsias mokyklas, valstybines aukštojo mokslo institucijas, privačias aukštąsias mokyklas ir užsienio aukštąsias mokyklas. Viešąsias aukštąsias mokyklas daugiausia finansuoja valstybė, jos turi savivaldos teises. Šiuo metu Slovakijoje yra 20 viešųjų aukštųjų mokyklų, kurias sudaro 9 tradiciniai universitetai, 5 technologijos universitetai, 3 meno ir muzikos akademijos, po vieną ekonomikos, veterinarijos ir žemės ūkio universitetą. 3 valstybinės aukštojo mokslo institucijos – karo, policijos akademijos ir medicinos universitetas – yra pavaldžios atitinkamoms šios šalies ministerijoms. Privačios aukštosios mokyklos (jų yra 10), vadinamos kolegijomis arba koledžais, įkurtos ir finansuojamos nevalstybinių institucijų ir jų steigėjų. Daugumos Slovakijos universitetų bakalauro studijų trukmė – treji, o magistrantūros – dveji metai.
Šiais keliais pavyzdžiais tik norėjau parodyti, kad Lietuva su nemažu universitetų skaičiumi nėra kokia nors europinis unikumas – yra ir gana nemažai tokių šalių. Ir jos, kaip ir mes, kartais išgyvena įvairiausias krizes, pakilimus ir nuosmukius, tačiau nei krepšelių sistema, nei kitomis panašiomis priemonėmis niekas varu nevaro ir nespraudžia savo šalies abiturientų į įvairiomis politinėmis nuostatomis grindžiamas Prokrusto lovas. Autorė yra humanitarinių mokslų daktarė (HP), Šiaulių universiteto senato pirmininkė