Mokytojo, poeto, tremtinio Pauliaus Drevinio (1919–1990) 25-osioms mirties metinėms
Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė
Aš gyvenimą visą turėjau liepsnoti,
Nors niekas nekurstė, o daug kas gesino.
P. Drevinis
Laiko upė šių metų lapkritį akimirkai stabtelėjo Biržų rajono Daumėnų kapinėse, kur, praėjęs „kryžkeles kelių plačių“, mokytojas Paulius Drevinis ilsisi užbaigęs savo „sunkią kelionę“. Kas jį atmins, kai į praeitį jau nuplaukė dvidešimt penkeri? Nedaug belikę artimųjų, išretėjusios buvusių mokinių gretos. Kažin, ar kas paskaito perregimo skaidrumo eilėraščius (išleisti šeši rinkiniai), nes juos baigia užgožti kita tematika ir daugybė naujų pavardžių.
Pauliaus Drevinio likimą, kūrybą, net įsikomponavimą į lietuvių literatūrinę drobę lėmė sudėtingas istorinis laikotarpis. Biržų krašto Gulbinų kaimo vaikinukas, perėjęs Biržų, Tauragės ir Panevėžio gimnazijų slenksčius, 1944 m. atsidūrė Vilniuje, įstojo į Valstybinio universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, pasirinkdamas lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Pragyvenimui prisidurdavo dirbdamas mokyklose.
Iš prigimties jautrus ir veiklus Paulius įsitraukė į sostinės kultūrinį ir literatūrinį gyvenimą. Buvo daug trokštantis ir visais pasitikintis. Negalėjo tuomet numanyti, kad artimas bičiulis, poetas Kostas Kubilinskas, su kuriuo net paskutinę duonos riekę laužė per pusę, apie jį ataskaitą rašė… Teko priimti pirmąjį likimo smūgį. 1946 m. kovo 14 d. nutarime areštuoti rašoma: „Drevinis, būdamas tikru tarybų valdžios priešu, Vilniaus universitete iš studentų, buvusių katalikiškojo jaunimo organizacijos „Ateitininkų sąjungos“ narių, sukūrė antisovietinę grupę, kurios tikslas – auklėti besimokantį jaunimą antisovietine nacionalistine dvasia. Savo aplinkoje vykdo antisovietinę agitaciją, skleisdamas šmeižikiškus prasimanymus apie sovietinę veiklą.“ (Drevinis P. Bylos Nr. 7484. P. 1. Lietuvos ypatingasis archyvas).
Mažutėje tvankioje kameroje Paulius praleido keletą mėnesių. Archyvo dokumentai liudija: „1946 m. rugpjūčio 3 d. nutarimas <…> Atlikus tyrimą, nustatyta, kad Drevinis vokiečių laikraščiuose spausdino keletą savo eilėraščių, neturinčių antisovietinio turinio. Drevinio autorystė, rašant aukščiau išvardintus antisovietinius straipsnius, neįrodyta. <…> Todėl, vadovaudamasis RTFSR BPK 204 straipsnio p „b“, nutariau Drevinio Pauliaus, Jurgio, baudžiamąjį persekiojimą nutraukti, kaltinamąjį išlaisvinti.“
Paulius, tarsi norėdamas susigrąžinti prarastą laiką, dar rimčiau kibo į mokslus. Buvo jau penktakursis, atrodė, kad išsvajotasis diplomas ranka pasiekiamas. Tačiau gyvenimas dar kartą parodė savo nagus: 1948 m. gegužės 22 d. jis buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Buvusiam studentui teko tiesti geležinkelį. Virto galingi kedrai, riaumojo buldozeriai. Nepratęs prie tokio darbo, Paulius greitai pavargdavo, slėgė nežinomybė, vargino nepritekliai. Neatsitiktinai 1948 m. rugsėjo 25 d. savo bičiulei Elenai jis rašė: „Rusijos lygumos, upių motina Volga, Uralo kalnų dantytos viršūnės ir rausva vakarinė žara virš jų, Sibiro taiga, Obė, Jenisėjus, Krasnojarskas, Sajano kalnų papėdėje – dauba, kurioje yra mažytis Orešnos miestelis, pilnas purvo, srutų, blakių, nevykusių namiūkščių ir tokių pat žmonių. Čia dabar gyvenu.“
1950 m. liepos mėnesį Pauliui Dreviniui buvo leista persikelti pas motiną ir brolį į Irkutsko sritį, Golumieto rajoną, Ingos apylinkę, Novostroikos gyvenvietę. Ir čia supo atšiauri Sibiro gamta, skambėjo svetima kalba. Paulius pajuto didžiulę atsakomybę už brolio šeimos atžalas ir pradėjo mergaites mokyti lietuvių kalbos. Iš pradžių buvo tik Irutė ir Aldutė, paskui dar prisidėjo keturi kaimynų vaikai. Kiekvieną sekmadienį Paulius nusimesdavo benzinu permirkusius rūbus, švariai apsirengdavo, pasitempdavo, kaip kadaise eidamas į klasę, ir pradėdavo lietuvių kalbos pamokas. Siaučiant žiemos pūgai, Sajanų priekalniuose veikė savotiška sekmadieninė lietuvių mokyklėlė. Mokytojas neturėjo jokių vadovėlių, bet puikiai prisiminė visas taisykles.
Aldona Drevinskaitė-Stirbienė išsaugojo du pusstorius sąsiuvinius. Pirmasis – savotiškas lietuvių kalbos vadovėlis: kalbos ir sakinio dalys, rašybos ir skyrybos taisyklės bei kt. Antrasis – „Lietuvių literatūros užrašai“. Pirmajame puslapyje – „Vincas Kudirka. Lietuvių tautinis himnas“. Verčiu pageltusius puslapius: Maironis „Kur bėga Šešupė“, Vytė Nemunėlis „Lopšinė“, Antanas Baranauskas „Anykščių šilelis“ ir t. t.
O kokie nuostabūs diktantai! Vaikai mokėsi ne tik rašyti, jie sužinojo apie Kalėdų ir Velykų šventes gimtinėje, susipažino su savo tautos istorija. Prarastą tėviškę atgaivino dėdės mokytojo kruopščiai, su meile ir ilgesiu parašytas diktantas „Tėviškė“: „Paukštis turi gimtąjį lizdą, žvėris – gimtąjį urvą, žmogus – gimtuosius namus. Mano gimtinė yra Aukštaitijoje, Biržų rajone, Pabiržės valsčiuje, Gulbinų kaime. Vadinasi, aš esu lietuvaitė, aukštaitė, biržietė, gulbinietė. <….> Šalimais kaimo teka upė, Upyte vadinama. Netoliese apskritas ežeras su skraidančiomis margomis žuvėdromis, mažyčiais laiveliais, pakrantėse šnarančiais meldais ir saulėje džiūstančiais žuvims gaudyti tinklais. Sako, kad tame ežere atskrisdavusios maudytis gulbės, nuo to kilęs ežero ir kaimo vardas Gulbinai.“
Paulius Drevinis, likimo nublokštas toli nuo gimtinės, sugebėjo sėti tautiškumo sėklą jaunose širdyse. Toje beribėje taigoje vaikai išgirdo iš jo lūpų lietuvių rašytojų kūrinius. Tuometinėje sovietinėje Lietuvoje, mokiniai jau nežinojo V. Kudirkos „Tautiškos giesmės“, vadovėliuose nebuvo ir Bernardo Brazdžionio-Vytės Nemunėlio…
1956 m. rudenį grįžo į išsapnuotąją Lietuvą. Kaip visus tremtinius, taip ir P. Drevinį, Tėvynė sutiko nesvetingai. Atsitiktinai pavyko gauti darbą atkampioje Dzūkijos vietoje – dirbti Naniškių vidurinės mokyklos tuometinio Eišiškių rajono (dabar – Varėnos r.) direktoriumi. Mokykla buvo išsimėčiusi trijuose pastatuose, todėl buvo nuspręsta statyti naująją, o statybomis rūpintis teko jaunajam direktoriui. Ir žinoma, greitai iškilo graži mūrinė mokykla. Tačiau didelių darbų sūkuryje P. Dreviniui svarbiausias dalykas buvo pamoka ir popamokinė mokinių veikla. Džiaugiuosi, kad 1998–1999 metais pavyko rasti ir pakalbinti keletą P. Drevinio mokinių, kurių veiduose ir širdyse jau buvo likę laiko randai, tačiau jie tarsi atjaunėdavo, kai su pasididžiavimu ištardavo: „Aš buvau Pauliaus Drevinio mokinys.“ Buvusių mokinių mintys priartina nematomąjį mokytoją.
Grasilda Marcinkonytė-Ramonienė baigė VPI (Vilniaus pedagoginį institutą), kuriame studijavo lietuvių kalbą. Mokytojavo, dirbo Druskininkuose lopšelyje-darželyje: „Paulius Drevinis mums buvo kaip tėvas. Visus žavėjo savo žmogiškumu ir rūpestingumu. Labai dažnai tai vienam, tai kitam paduodavo sąsiuvinį, pieštuką, parkerį, netgi batus.“
Ona Kaziukonytė-Urbelionienė baigė VPI lietuvių kalbą, buvo ilgametė Varėnos rajono Čebatorių pagrindinės mokyklos direktorė: „Visą gyvenimą stengiausi daryti taip, kaip darė direktorius Paulius Drevinis.“
Jadvyga Balkytė-Bernatavičienė baigė VPI chemiją-biologiją, dirbo mokytoja Alytuje: „Paulius Drevinis buvo ir liko idealaus mokytojo pavyzdys.“
Aldona Drevinskaitė-Stirbienė tuometiniame Vilniaus valstybiniame universitete (VVU) baigė ekonomiką: „Kai baigusi mokyklą, parašydavau dėdei laišką, tai gaudavau ne tik atsakymą, bet ir savo ištaisytą laišką ir dar su recenzija, pavyzdžiui: „Stilius geras, darai gramatinių klaidų. Pakartok (nurodydavo taisykles). Aš rausdavau iš gėdos ir labai stengdavausi nedaryti klaidų. Dabar manau, kad tai buvo tarsi jo pamokų tąsa, didžiulis noras išmokyti lietuvių kalbos. Juk aš buvau jo neoficiali mokinė Sibire ir oficiali – Naniškėse.“
Genovaitė Adomonytė-Bernotienė VVU baigė chemiją, tapo gamtos mokslų daktare: „Paulius Drevinis vaikams atidavė ir savo sielą, ir materialinius išteklius. Mes sugebėjome pavažinėti po Lietuvą, nors jo batai buvo suplyšę.“
Ona Verbaitytė-Verseckienė baigė VPI biologiją: „Paulius Drevinis pirmasis mums parodė, kas yra žmogus. Jis didelis ne savo turtais, o dvasia. Jis pervedė mus protėvių keliais. Baigdami mokyklą, mes žinojome savo kelią ir savo paskirtį gyvenime.“
„P. Drevinio sumanaus ir nuoširdaus vadovavimo ugdymo procesui dėka Dzūkijos užkampio vaikai tuomet buvo taip gerai parengti, kad beveik visi įstojo į aukštąsias mokyklas. Savo žiniomis nustebindavo net aukštųjų mokyklų dėstytojus. Pirmosios laidos šeši abiturientai pasirinko mokytojo kelią.“ (E. Biliūtė-Aleknavičienė. Meilės giesmė. – K., 1999, p. 269–270).
Po penkerių darbo metų P. Drevinis turėjo palikti išpuoselėtą mokyklą, joje įdiegtas tradicijas, nes rajono valdžiai ir „partkomui“ netiko jo puoselėjamos vertybės. Nenoromis atvykęs, nenoromis išvažiavo kuo toliau – į Klaipėdą. Niekas ir čia nelaukė Pauliaus išskėstomis rankomis, bet jis buvo įpratęs grumtis su gyvenimo negandomis. Ir uostamiesčio moksleivius mokė gimtosios kalbos, stengėsi juos suburti į literatų būrelį. Pagaliau išsipildė didžioji svajonė, artėdamas prie penkiasdešimtmečio, išvydo savo pirmąjį eilėraščių rinkinį „Kryžkelė kelių plačių“, kuris, žinoma, nesudrebino tuometinio literatūrinio gyvenimo. Pamažu Paulius Drevinis įsitraukė į miesto literatūrinį gyvenimą. Įtemptas pedagoginis darbas neužgožė poeto talento – pasirodė dar penki poezijos rinkiniai.
Visoje P. Drevinio lyrikoje gyvi tradiciniai lietuvių poezijos bruožai: stiprus žemės jausmas, valstietiškos patirties suformuota pasaulėjauta, gamtinė įvaizdžių sistema. Gimtasis kraštas davė niekur neužrašytus esminius priesakus, kurie glūdėjo jo pasąmonėje. Ir ėmė kalbėti gimtinė jo posmuose kiekvienu grumstu, kiekvienu žiedu, senais ir vis naujais žodžiais. Nors buvo nelepinamas kritikos ir literatūros mokslininkų dėmesiu, vis dėlto poetas savo kūryba gražiai papildo ir praturtina savojo laikotarpio literatūrinę drobę.
Paulius Drevinis šioje žemėje patyrė meilę, kančią, gyvenimo negandas, per kurias ėjo aukštai pakelta galva. Ir liko išdidus, taurus, dvasia nepalūžęs, likimo neįveiktas, „aru netapęs, bet ir skruzdėle nenorėjęs būti“.