Prof. dr. Jonas Jasaitis
Žodžių junginio „Pasaulio lietuvių bendruomenė“ turinys daugeliui dabartinių Lietuvos gyventojų – kažkoks tolimas ir nelabai suprantamas. Retai susimąstoma, kas iš tikrųjų sudaro tokią bendruomenę, ar galima ją suvokti kaip tautą, juo labiau kaip pasaulyje pasklidusius, bet gimtosios kalbos, kultūros ir valstybingumo tikslų vienijamus žmones, turinčius sąsajų su tuo vieninteliu planetos gabalėliu, kuris vadinamas Lietuva.
Labiau apsiskaičiusieji susieja Pasaulio lietuvių bendruomenę su įvairiose užsienio valstybėse gyvenančiais lietuviais, lyg ir nejučia atskirdami juos nuo gyvenančių Lietuvoje. Štai taip: jeigu išvykai iš Lietuvos, bet nori palaikyti ryšius su kitais, iš jos išvykusiais, susirandi vietinę lietuvišką organizaciją ir lyg automatiškai tampi jos nariu, priklausančiu ir Pasaulio lietuvių bendruomenei. Važiuoji, pavyzdžiui, Detroito (JAV) gatve ir pastebi Vyčio ženklu pažymėtą automobilį. Nejučia imi šypsotis ir pamoji vairuotojui. Bet jei ant tavojo automobilio tokio atpažinimo ženklo dar nėra, greičiausiai atsako nebus. Bet jei Vyčiu jau pažymėti abu automobiliai, tai pirmai progai pasitaikius susipažinsite.
Kažkas nauja? Juk Lietuvoje kasdien sutikdavai dešimtis žmonių, gyvenančių toje pačioje gatvėje ar net to paties daugiabučio namo gretimoje laiptinėje, tačiau dažniausiai nebūdavo jokios paskatos su jais net pasisveikinti, juo labiau – visai neformaliai pasikalbėti, nuoširdžiai pasidomėti, kaip jiems sekasi. Bet štai svetimame krašte sutiktas lietuvis gali labai greitai tapti geru pažįstamu. Tikriausiai gana greitai abu lankysitės lietuviškuose renginiuose arba juos net organizuosite. Ir gimtoji kalba bus ta gija, kuri sujungs iki šiol vienas kito visai nepažinojusius: gyvenant svetimakalbėje aplinkoje galimybė pasikalbėti lietuviškai netikėtai įgaus vertę, apie kurią Lietuvoje net neįtarei, nes viskas atrodė savaime suprantama, todėl kartais net visai nevertinama. Netgi priešingai: pasižiūrėkime, su kokiu užsidegimu Lietuvoje šnekamės angliškai, net pabrėždami savo išskirtinumą iš „minios“.
Tiesa, per du pastaruosius dešimtmečius kai kuriose valstybėse susiformavo keistas, visiškai priešingas fenomenas: anksčiau čia apsigyvenę tave įspėja vengti viešumoje kalbėti lietuviškai, nes gali į didelį pavojų pakliūti ar net šiurpią nelaimę prisišaukti. Kartu su nedarbo, skurdo ar chamizmo iš Lietuvos išvarytais žmonėmis į svetimus kraštus atplūdo ir tokie, kurie ir čia nė nemano imtis darbo, todėl jau dirbantys ir uždirbantys tautiečiai jiems atrodo kaip lengviausias grobis. Iš Lietuvos atvykęs niekadėjas suvokia, kad bandydamas užpulti vietinį jis daug daugiau rizikuoja, nes pastarasis geriau orientuojasi vietovėje, žino, kur kreiptis pagalbos ir kaip izoliuoti nusikalsti linkusius asmenis. Kas kita atvykėlis, planuojantis čia prasigyventi ar net ir prasigyvenęs. Nusikaltėlis gali mikliai pasinaudoti tautiečio pasitikėjimu, kartais grindžiamu net gimtosios kalbos ilgesiu.
Ne vienas nuo pokario laikų užsienyje gyvenantis lietuvis jau yra nukentėjęs nuo niekšų, atvykusių iš gimtojo krašto. Sunku net įsivaizduoti, su kokia nuoskauda išeiviai kalba apie visiškai nelauktas, net baisias lietuviškai kalbančiųjų elgesio apraiškas. Ne kartą teko girdėti, kad pokario bangos imigrantui žodis „Lithuanian“ atverdavo gerai apmokamo darbo galimybę: lietuvius darbdaviai vertino kaip itin darbščius, pareigingus ir sąžiningus. Dabar jau kalbame apie iš Lietuvos atvykusių nusikaltėlių gaujas. Net ir susiradusieji darbą dažnai būna kitokie: vos ne kas antras žodis – šlykštus keiksmažodis, o laisvalaikis neatskiriamas nuo girtavimo. Kai prie Erie ežero prigludusiame mieste, kuriame jau daugiau kaip šimtas metų yra įsikūrusi lietuvių bendruomenė, prieš kurį laiką buvo pabandyta suburti neseniai atvykusius, jų susibūrimai, deja, ne kartą baigdavosi muštynėmis. Viena kitai už plaukų griebdavo ir „panelės“, dažniausiai net nesugebančios paaiškinti, ko jos nepasidalino.
Bet palikime kol kas nuošalyje tuos vengiančius imtis darbo ir jokių aukštesnių siekių neturinčius, nors ir lietuviams ar Lietuvos piliečiams priskiriamus asmenis. Priskiriamus tik todėl, kad šie nemoka kitos kalbos ir neturi kitokio paso. Tokių, kuriems visai nesvarbus nei tautos kultūros paveldas (iš tikrųjų, pastarieji praktiškai nieko iš to paveldo nepasiėmė), nei pasą jiems išdavusios valstybės likimas, tikriausiai yra ir buvo visose valstybėse. Panašių nuostatų besilaikančių sutinkame net gana svarbiose valstybės institucijose, nepaisant kokias pareigas jie šiuo metu eina. Tautai ir valstybei abejingi asmenys nebūtinai panašūs į valkatas.
Nusikaltėliškos pasaulėjautos asmuo gali būti ir kasdien dėvintis švarius marškinius, reguliariai valantis dantis, o viešumoje nesikeikiantis. „Betaučiai“ tarnaus bet kam ir eis ten, kur daugiau moka. Pasižiūrėkime į kai kuriuos iš Briuselio tribūnų rafinuotai kalbančius asmenis. Su kokia neapykanta jie užsipuola vertinančius tautinę tapatybę ir kokias tik etiketes bando pastariesiems priklijuoti. Sąvokos „kraštutiniai dešinieji“ arba „radikalieji nacionalistai“ – dar ne pačios baisiausios, kuriomis save moderniaisiais liberalais ir pasaulio piliečiais bevadinantys puola tuos, kuriems brangi gimtoji kalba, kuriems gimtinė ir tėviškė reiškia daug daugiau, nei konkreti geografinė vietovė.
Šiuolaikiniame judriame pasaulyje ypač svarbu suvokti tikrąją tautos ir „valstybės“ sąvokų prasmę. Priklausymą savajai tautai nuoširdžiai ir giliai vertinantis žmogus niekada nesikėsins į kitos tautos narių žemę ar gyvybę. Doras ir darbštus žmogus visada suvoks, kokia nepakeičiama vertybė yra jo gimtoji kalba ir per šimtmečius sukauptas tautinės kultūros paveldas. Gali būti daug kuo nepatenkintas savoje valstybėje, bet gerai žinai, kad kitos Lietuvos niekur nėra. Kur likimas tave benublokštų, jei nepraradai sąžinės, tai puikiausiai supranti, kad priklausai ir pasaulio lietuvių bendruomenei. Bet kur gyvenančių tautos narių likimas rūpi lygiai taip pat, kaip ir šalia gyvenančių. Ir kuo greičiau tai suprasime, tuo didesnės galimybės stiprinti savo valstybę – savo tautos pastoviuosius namus – atsivers mums visiems. Kai nebeskirstysime tautos į gyvenančius Lietuvoje ir išeivius, mūsų jėgos ir kūrybinės galios taps daug stipresnės.