Viename iš neseniai paskelbtų straipsnių, kuriuose nagrinėjamos šiuolaikinės mokslo vadybos problemos, gerai žinomas profesorius su karčia ironija pastebėjo: „Universitetas su vadyba, bet be idėjų.“ Lietuvos mokslo ir studijų sistemoje vadybai iš tikrųjų skiriama labai daug dėmesio. Turime Švietimo ir mokslo ministeriją, o daugelyje kitų ministerijų – mokslo raida turinčius pasirūpinti padalinius. Turime Lietuvos mokslo tarybą. Ne taip seniai atsirado MOSTA ir MITA. Taigi, turime pakankamai planuotojų, projektų vertintojų, lėšų skirstytojų, premijų atrankos komitetų ir pan. Steigiami nauji mokslo centrai ir institutai, plečiami „slėniai“, kuriami klasteriai, konsorciumai bei kiti tarpinstituciniai ir tarptautiniai dariniai. Visais atvejais pabrėžiama, kad naujieji centrai turės galimybę naudotis puikia, gal net geriausia pasaulyje įranga, kad tyrėjams sudarytos patogios veiklos sąlygos, o kai kur – net ir atlyginimai trupučiuką padidėjo. Neatsilieka ir visuomenininkai: viešojoje erdvėje energingai veikia žinių ekonomikos ir kiti forumai, pasisako įvairios šakinės ir tarpšakinės asociacijos bei draugijos.
„Brauno dalelių judėjimas stiklinėje“ – akivaizdus. Kalbant su studentais, tuoj pat išryškėja, kad ir jų dauguma nori tik planuoti, vadovauti, skirstyti, megzti ryšius, plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą. Tokių, kurie norėtų palinkti laboratorijose prie monitorių, apsiauti ilgaauliais neperšlampamais batais ir iškeliauti į ekspedicijas, atsidurti tose socialinėse grupėse, kurias būtina tyrinėti – daug mažiau. Čia, kaip ir ūkio sferoje, visi nori prekiauti, tik mažai kas – gaminti.
Investicijos į mokslo infrastruktūrą išaugo, nors visada norisi, kad jos būtų dar didesnės. Dėmesys mokslui ir jo rezultatų komercinės grąžos skatinimui deklaruojamas įvairiausio lygmens pasitarimuose. Tačiau, jei palygini finansavimą, kuris skiriamas mokslo administravimui, įvairiausiems tikrinimams ir vertinimams, su tuo, kuris atitenka tiesiogiai tyrimams, apninka sunkios abejonės. Susumavus, kiek laiko sugaištama įvairiausioms „savianalizėms“, ruošiantis sutikti tarptautinio audito komisijas (kitokių dabar jau ir nebūna, tik tarptautinės), planavimui ir ataskaitoms, svarstymams ir ekspertizėms, tenka gerokai nustebti. Palyginkite vadybininkų, planuotojų ir tikrintojų, dirbančių tik griežtai fiksuotą darbo laiką – „nuo 8 iki 17-tos“ – atlyginimus su tyrėjų, triūsiančių laboratorijose ir dalyvaujančių ekspedicijose bei analizuojančių tų ekspedicijų rezultatus, darbo užmokestį. Paaiškės, kad dar M. Weber išryškinti klasikinės biurokratijos bruožai ne tik niekur nedingo, bet net labai ryškiai suvešėjo. Ypač sustiprėjo biurokratijos polinkis augti ir plėstis. Ir jokios „saulėlydžio komisijos“ negelbsti.
Pabandykite suabejoti kurios nors administracinės struktūros būtinybe, kai pasigirs toks klyksmas, kad teks ausis užsikimšti. Esą jie net ir naktimis tik mumis, tyrėjais, rūpinasi: fondus analizuoja, naujus kvietimus ir reglamentus, aprašus ir taisykles rengia, paraudusiomis iš nuovargio akimis tūkstančius paraiškų ir ataskaitų vertina. Tai kaipgi be jų apsieitumėte? Jūsų paraišką atmetė… dar „administracinės patikros“ etape, bet nebūkite naivūs ir nesitikėkite, kad visagaliai tikrintojai teiksis paaiškinti, koks netikslumas ten išryškėjo. Dar daugiau naivūs pasirodytumėte, jei bandytumėte įrodinėti, kad dėl aptikto, bet taip jums ir nepaaiškinto, netikslumo nereikėjo visos labai aktualaus tyrimo idėjos atmesti.
Jei bandysite išsiaiškinti, kur vis dėlto jūs tariamai apsirikote, jums parašys tokį atsakymą, kad nieko nesuprasite, o jei dar paskambinsite ir raštą pasirašiusio pareigūno nuolankiai paprašysite pasidalinti savo įžvalgomis, išgirsite kažką panašaus: „Skaitykite nuostatus (taisykles, aprašus, reglamentus).“ Jei pabandysite kreiptis į „aukščiau sėdinčius“, t. y. tų vertintojų viršininkus, jums kietai ir šaltai paaiškins, kad viršininkai tokių smulkmenų nenagrinėja, nes institucijoje viskas griežtai paskirstyta pagal pareigybes ir funkcijas. Be to, viršininkas šiuo metu yra ypač svarbioje, žinoma, tarptautinėje, komandiruotėje (konferencijoje, pasitarime…). Taigi, vadyba, o ne idėja – svarbiau. Jei dar bandysite aiškintis, greitai pajusite, kad ilgam esate įtrauktas į „juoduosius sąrašus“, t. y. jus įsidėmės kaip nepageidautiną, įkyrų triukšmadarį.
Bet gal vis dėlto naujųjų informacinių technologijų laikais paraiškų pildymas ir jų administracinis vertinimas gali būti visiškai kompiuterizuotas, kad automatinė projekto aprašo pildymo programa iškart parodytų netiksliai įrašytą standartizuotą punktą. Tada visą paraišką liktų tikrinti tiems, kurie suvokia siūlomos idėjos esmę. Kilus neaiškumui, būtų organizuota dalykiška, o ne formali diskusija, kurioje neliktų vietos abejotinoms interpretacijoms, kur būtų net pripažįstama tyrėjo teisė klysti, o suklydus išbandyti kitus sprendimus.
Štai dar vienas pavyzdys, apie kurį papasakojo mūsų skaitytojas. Gana prieštaringai vertinamoje, į desperatišką situaciją patekusioje institucijoje buvo pasirinkta kieta strategija, tariamai turinti išspręsti per dešimtmetį susikaupusias problemas. Ši strategija telpa į vieną raktinį žodį – taupyti. Bet šiuolaikinėje studijų vadyboje tai reiškia: sumažinti, panaikinti, sujungti, parduoti, perduoti ir pan. Įdomiausia, kad nieko institucijai nekainuojanti (jokių etatų neturinti, tačiau institucijai net pajamas teikusi ir jos įvaizdį gerinusi) pačių tyrėjų visuomeniškai sukurta struktūra buvo panaikinta pirmiausia. Vietoje jos dabar kuriamas jokios tyrimų idėjos neturintis griozdas, kuriame bus ir etatai, ir pavaldumas, ir atskaitomybė pagal neva tarptautinius standartus. Visos kitos, „iš apačios“ kylančios, iniciatyvos atmetamos, jų net nesvarsčius, nes tai netelpa į „vadybinio mąstymo“ šablonus. Taigi, bus struktūra, o joje – jokiai aukštesnei valiai niekada neprieštaraujantys padalinių vadovai, bus planai ir ataskaitos. Kita tvarka bus susodinti skirtingas temas nagrinėję ir skirtingą patirtį turintys darbuotojai. Ar tai neprimena kažkada Ivano Krylovo parašytos pasakėčios „Kvartetas“, kai muziką bandyta kurti, persodinant neva turėjusius groti asmenis. Išvada, deja, buvo liūdnoka: „O jūs vis tiek, kaip sėsit, bet muzikais nesugebėsit…“
Švietimo, mokslo ir studijų sistemose labai dažnai girdime apie su tariamu taupymu susijusias metodikas, dažniausiai apibrėžiamas kaip „optimizavimas“. Jau „optimizavo“ (paprasčiau pasakius, uždarė) per tūkstantį mokyklų, nes mokinio išlaikymas jose esą per brangiai kainavo. Šio lygio vadybininkai raportuoja, kad sutaupė biudžeto lėšų, kurias bus galima optimaliai panaudoti kitoms reikmėms. Riogso užkaltais langais buvusių tyrimo institucijų pastatai, nes jų niekam nebereikia. Nenoriai pripažįstama, kad viena iš tokio taupymo pasekmių – 800 tūkst. sumažėjęs valstybės nuolatinių gyventojų skaičius, ištuštėjusios užmiesčio gyvenvietės, miesteliai ir net atokesnių rajonų centrai.
„Nėra žmogaus, nėra ir problemos“ – toks posakis priskiriamas vienam iš žiauriausių diktatorių. Bet Valstybės kontrolė ir specialiųjų tyrimų tarnybos turėtų pasidomėti, kiek mūsų valstybė prarado pastatų, fizinės infrastruktūros objektų ir įrangos, už kokią sumą dalis jų parduota arba išnuomota, o kuri dalis paprasčiausiai sunyko, palikta be priežiūros. Nejaugi per dabar planuojamus naujus taupymus – optimizavimus – ilgus metus į pasaulį pro užkaltus arba išdaužytus langus žvelgs ir „optimizuoti“ universitetų auditorijų korpusai, į kurių rekonstrukciją dar prieš dešimtmetį buvo investuotos milžiniškos valstybės biudžeto lėšos. Ir pagaliau, kas liks atsakingas, kai valstybės gyventojų skaičius vėl sparčiai ims augti? Iš kur tada paimsime lėšų suniokotam valstybės turtui atkurti? Ir svarbiausia – kaip atkursime piliečių pasitikėjimą savo pačių valstybe?