Prof. habil. dr. Antanas Svirskis
Gamta nepripažįsta pokštų, ji visada teisinga, visada rimta, visada griežta, ji visada teisi. Apsirinka ir klysta tiktai žmogus. Johanas Volfgangas Gėtė
Gamta yra žiauri, bet teisinga. Eugenija Šimkūnaitė
Žemės ūkio gamyba yra viena iš glaudžiausią ryšį su gamta turinčių žmogaus veiklos sričių. Jokia kita ūkio šaka neapima tiek daug jautrių mūsų Žemės ekosistemų. Šiuo metu agrarinės problemos peržengia žemės ūkio gamybos ribas, maisto ir kai kurių techninių žaliavų poreikio tenkinimą. Intensyvinant žemės ūkį, vis labiau gilėja prieštaravimai tarp priemonių, nukreiptų žemės ūkio produktyvumui didinti, ir veiksmų, siekiančių palaikyti aplinkos kokybę ir kraštovaizdžio stabilumą. Agrarinės problemos iš buvusių lokalių perauga į regionines, net globalines, tokias kaip dirvožemio degradacija, vis didėjanti jo erozija, dirbamos žemės plotų mažėjimas, dykumėjimas, žemės ūkyje naudojamų medžiagų sklidimas į aplinką, maisto produktų tarša, o iš kitos pusės – bado grėsmės daliai žmonijos didėjimas.
Daugelio ekologų nuomone, žemės ūkis pasaulyje sukelia apie pusę visų ekologinių problemų. Vis daugiau žmonių supranta, kad efektyviausia priemonė kovai su šiomis problemomis yra žemės ūkio ekologizavimas. Tai jau praėjusio amžiaus pirmoje pusėje suprato Rudolfas Štaineris, Vydūnas ir kiti Europos šviesuoliai, pradėję organizuoti biodinaminę žemdirbystę. Kitų alternatyvios žemdirbystės sistemų atsiradimas ir biodinaminės žemdirbystės sistemos vystymasis siejamas su praėjusio amžiaus šeštuoju dešimtmečiu, t. y. su tuo laikotarpiu, kai buvo pradėta plačiai chemizuoti žemės ūkį. Dabar pasaulyje ir ES šalyse ekologinė (sinonimas – organinė) žemdirbystė sudaro beveik 6 proc. viso žemės ūkio ploto, Austrijoje ir Šveicarijoje – jau beveik penktadalį visų ūkių ploto.
Ekologinė žemdirbystė, palyginti su intensyviąja, kai naudojamos dirbtinės cheminės trąšos ir sintetiniai pesticidai, reikalauja daug daugiau pastangų, žinių ir sąžiningumo. Tai žmogaus ryšio su gamta atstatymas. Tai ūkininkavimas, remiantis mūsų senolių patirtimi ir naujaisiais žemės ūkio ir gamtos mokslų pasiekimais, darnaus vystymosi principų diegimas žemės ūkyje. Tai galingas ir ko gero paskutinis barjeras, padedantis apriboti besaikį cheminių trąšų ir pesticidų naudojimą. Ekologinė žemdirbystė nesuderinama ir su genetiškai modifikuotų organizmų invazija į žmonių ir gyvulių mitybą bei visą ekosistemą.
Ekologinis žemės ūkis užtikrina pagrindinių darnaus vystymosi principų diegimą: ekologinį – žemės ūkio skleidžiamos aplinkos taršos sumažinimą, biologinės įvairovės išsaugojimą, saugių maisto produktų ir žaliavų išauginimą; ekonominį – vietinių išteklių panaudojimą, energijos sąnaudų sumažinimą, palankesnį ūkių ekonominių problemų sprendimą; socialinį – darbo vietų kaime išsaugojimą ir naujų sukūrimą, nedidelių, ypač šeimos, ūkių išsaugojimą; kultūrinį – dvasinės žemdirbio ir viso kaimo kultūros ugdymą, lietuviškosios etnokultūros puoselėjimą. Tarpukario Lietuvos kaimas buvo labai arti ekologinės žemdirbystės tradicijų. Tik okupacija ir visuotinė kolektyvizacija tas tradicijas sunaikino.
Lietuvos ekologinės žemdirbystės raida
Atgimimo pradžioje, žemdirbiams atgavus nuosavybę, atsirado galimybė įsitraukti į daugelyje Europos šalių prasidėjusį ekologinės žemdirbystės kūrimą. Į steigiamąjį Lietuvos organinės-biologinės (šis pavadinimas kito, iš pradžių pavadinta Ekologinės, vėliau – Lietuvos ekologinės žemdirbystės asociacija, sutrumpintai – LEŽA) žemdirbystės bendrijos, pasivadinusios „Gaja“ susirinkimą 1990 m. gruodžio 15 d. to meto Žemės ūkio akademijos (dabar universiteto) aktų salėje susirinko nemažas būrys entuziastų – mokslininkų, ūkininkų ir studentų: prof. D. Brazauskienė, prof. P. Lazauskas, dr. A. Svirskis, dr. V. Žekonienė, pirmieji ekologinės žemdirbystės ūkininkai Samauskai, Grajauskai ir kt. Buvo išrinkta Taryba ir pradėti kurti įstatai.
Susirinkimo metu buvo eksponuojama tada dar negausios literatūros ekologine tematika parodėlė. Tarp jos eksponatų didelį susidomėjimą sukėlė beveik pogrindžio sąlygomis 1990 m. parašyta ir 720 egz. tiražu išleista šio straipsnio autoriaus knygelė „Alternatyvi žemdirbystė“. Tai pirmoji tokio pobūdžio knygelė lietuvių kalba. Ją parašyti paskatino ir išleidimą organizavo žinoma šviesaus atminimo teisininkė, gamtosaugininkė ir Kovo 11-osios akto signatarė dr. R. Gajauskaitė, kuri tą knygelę išdalino ir savo kolegoms – Atkuriamojo Seimo bei tuometinės Vyriausybė nariams. Ačiū jai. Labai gaila, kad nemažai knygelėje išdėstytų samprotavimų, pasiūlymų ir idėjų iki šiol neįgyvendintos, nors jos neprarado aktualumo ir dabar.
Įsteigtos bendrijos darbo pradžia buvo nelengva. Trūko to meto Vyriausybės supratimo ir palaikymo, taip pat ir visuomenės pasitikėjimo. Tačiau ekologiškai ūkininkaujančių gretos pamažu augo ir tvirtėjo. 1991 m. „Gaja“ tapo Tarptautinės organinės žemdirbystės judėjimų federacijos (IFOAM) nare. Man teko garbė daug metų atstovauti „Gajai“ IFOAM ES grupėje. Labai gaila, kad pastaraisiais metais tas atstovavimas dėl bendrijos finansinių problemų beveik nutrūko ir iki šiol informaciją gaunu tik internetu. Grupėje reguliuojami ir tobulinami ekologinės žemdirbystės įstatai, rengiamos įvairios konferencijos, dalijamasi patirtimi ir palaikomi glaudūs ryšiai bei lobizmas su Europos Parlamentu ir Komisija. Sprendžiant įvairias problemas, yra svarbus kiekvienos valstybės balsas.
Ekologinės žemdirbystės plėtrai Šiaurės Lietuvos karstiniame regione reikšmingas buvo 1993 m. rugsėjo 17 d. priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl priemonių Šiaurės Lietuvos karstinio regiono būklei gerinti“. Į JAV išvykus prof. P. Lazauskui, man teko vadovauti ekologinės žemdirbystės plėtojimo šiame regione programos rengimui, pavaduotoja buvo paskirta prof. D. Brazauskienė. Rengiant programą, dalyvavo Lietuvos žemdirbystės instituto mokslininkai dr. A. Magyla ir dr. V. Mašauskas, ŽŪM darbuotojas A. Gutkauskas, geologai dr. V. Narbutas ir dr. A. Linčius, Biržų savivaldybės darbuotojas V. Zurba ir kt. Prie programos kūrimo organizavimo daug prisidėjo biržietė Kovo 11-osios akto signatarė Birutė Valionytė. Buvo įsteigtas fondas „Tatula“, 1997 m. perorganizuotas į VšĮ „Tatulos programa“, kuriai daug metų sėkmingai vadovavo A. Gutkauskas.
Nepaisant įvairiausių problemų, Lietuvos ekologinės žemdirbystės asociacija, kuriai daug metų vadovauja prof. Vanda Žekonienė, atliko didelį darbą ekologizuojant atgimstantį Lietuvos žemės ūkį. Per 25-erius metus buvo suorganizuota daugybė seminarų, konferencijų, lauko dienų, ekskursijų, konsultacijų, parašyta keliolika knygų, daug straipsnių. Aktyviausi asociacijos nariai turėjo galimybę apsilankyti ar net stažuotis Lenkijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Švedijoje, Čekijoje ir Olandijoje, kur susipažino su organinės žemdirbystės pasiekimais ir problemomis šiose valstybėse. Aktyviai dalyvavo kuriant sertifikavimo tarnybą „Ekoagros“. Visa tai prisidėjo prie ekologinės žemdirbystės plėtros šalyje.
Pagal mūsų valstybės ekonominės raidos strategiją ekologinė žemdirbystė paskelbta prioritetine žemės ūkio šaka ir artimiausiais metais turėtų apimti apie 10–15 proc. visų žemės ūkio naudmenų. Deja, pastaraisiais metais dėl įvairių priežasčių ekologinės žemdirbystės plėtra Lietuvoje smarkiai sulėtėjo. Dabar Lietuvoje yra apie 2500 ekologinių ūkių, kurių žemės ūkio naudmenų plotas viršija 160 tūkst. ha. Vieša paslaptis, kad nemaža dalis, ypač nedidelių ekologinių ūkių, verčiasi gana sunkiai. Jei ne išmokos, kurios gali baigtis po 2020-ųjų, kai kurie iš jų gali bankrutuoti arba vėl grįžti prie chemizuoto ūkininkavimo. Vien entuziazmo nepakanka. Būtina visokeriopai juos remti ir padėti. Nuo to didele dalimi priklausys visų mūsų egzistencija.
Reikia pasidžiaugti, kad turime visą būrį sąžiningai, sumaniai ir sėkmingai ūkininkaujančių žemdirbių, kurie galėtų būti pavyzdys ne tik Lietuvos, bet ir užsienio žemdirbiams. Tai Vaitelių, Samauskų, Grajauskų, Stankevičių, Zurbų, Mykolaičių, Misevičių, Mačių, Žiogų, Genių, Daniulių ir daug kitų šeimų, kurių ekologiniai ūkiai galėtų ir turėtų tapti pavyzdiniais parodomaisiais ūkiais. Juose ekologinio ūkininkavimo patirties galėtų semtis ne tik pradedantieji žemdirbiai, bet ir mokslininkai bei valdininkai. Norėtųsi, kad tokių darbštuolių Lietuvoje būtų bent dešimt kartų daugiau.
Pagrindinės klaidos, nepadaryti darbai ir ateities uždaviniai
Per visus 25 metus plėtojant ekologinę žemdirbystę nebuvo glaudžios koordinacijos tarp ministerijų ir žemės ūkio mokslo įstaigų. Galbūt todėl mūsų pasiekimai, plėtojant ekologinę žemdirbystę, gerokai kuklesni nei, pavyzdžiui, Estijoje ar net Latvijoje. Didžiausią indėlį, plėtojant ekologinę žemdirbystę Lietuvoje, įnešė Žemės ūkio ministerija. Tokių ministerijų, kaip Aplinkos apsaugos, Sveikatos apsaugos, Švietimo ir mokslo ministerijų indėlis, švelniai tariant, buvo labai kuklus. Žinoma, kad sveikata daugiausia priklauso nuo maisto ir aplinkos kokybės bei gyvenimo būdo, todėl tos ministerijos turėjo ir turėtų būti labiausiai suinteresuotos ne tik darniu ūkininkavimu, bet ir sveika aplinka, saugiu maistu, gera žmonių ir gyvūnų sveikata. Daug kas nesupranta, kodėl žemės ūkio mokslą kuruoja Švietimo ir mokslo, o ne Žemės ūkio ministerija.
prof. V. Žekonienė, prof. D. Brazauskienė, prof. A. Svirskis. Doc. A. Gavenausko nuotrauka
Žemės ūkio mokslas ir Konsultavimo tarnyba kaip tarnavo, taip ir tebetarnauja stambiems chemizuotiems ūkiams bei agrochemijos firmoms, kurių tikslas – maksimaliai didinti augalų derlių ir gyvulininkystės produkciją, t. y. gamybos intensyvinimas. Didžiuojamasi dideliais grūdų derliais ir gyvulininkystės produkcija, susiduriama net su grūdų eksporto problemomis. Tačiau visa tai pasiekta didelėmis gamybos sąnaudomis ir produkcijos kokybės sąskaita. Nieko nebestebina, kai į hektarą supilama tona gana brangių mineralinių trąšų. Lietuvos žemės ūkyje dar niekada nebuvo naudojama tiek daug mineralinių trąšų ir pesticidų.
2015 m. šalyje buvo registruota daugiau kaip 400 pavadinimų įvairiausių pesticidų. Vieša paslaptis, kad kai kurie žemdirbiai dar naudoja ir nemažai kontrabandinių, neaiškios kilmės, bet pigesnių pesticidų. Jau tapo norma daugkartinis pesticidų ir jų mišinių panaudojimas per vegetacijos periodą. Kiek reikėtų lėšų, aparatūros ir metodikų tų pesticidų likučiams nustatyti – niekam nė motais. Pasitikima įmonių reklama, kad įrodymų, jog tie pesticidai kenksmingi žmogaus, gyvūnų sveikatai ir gamtai, nėra. Lietuvoje kasmet tiriama po keliasdešimt naujausių įvairių įmonių pesticidų, bet šis tyrimas apsiriboja nustatymu, kiek tas ar kitas pesticidas sumažino ligų, kenkėjų ar piktžolių žalą derliui. Pesticidų likučiai ir jų žala beveik netiriama. Trūksta patikimos aparatūros, metodikų, specialistų, net noro, nes kai kam už pesticidų paviršutinišką tyrimą ir registravimą nubyra dideli papildomi pinigai. Kasmet peržiūrimas registruotų pesticidų sąrašas ir po keliolika jų išbraukiama dėl mažo efektyvumo ar paaiškėjusios jų žalos. Iš naujai tiriamų pesticidų šalyje neregistruojami tik vienetai, o tai labai tenkina pesticidų gamintojus ir šie kasmet didina užsakymus „tyrimams“. Tik vienas pavyzdys: Lietuvoje dabar registruoti net 39 pavadinimų plačiai naudojami herbicidai (tarp jų ir visiems žinomas raundapas), kurių veiklioji medžiaga – glifosatas. Šiais nuodingais gamtai ir žmogui herbicidais masiškai purškiami javai net prieš pat derliaus nuėmimą. Raundapuoti grūdai naudojami maistui ir pašarams. Šių herbicidų likučiams nustatyti reikalinga aparatūra, mano žiniomis, yra tik Agrocheminiame centre Kaune. Analizės – brangios ir sudėtingos. Kad glifosatai užmuša sėklų daigumą, žinoma jau seniai, o kaip jie veikia žmonių ir gyvūnų organizmus, Lietuvoje kol kas netiriama. Naujausi tyrimai, atlikti užsienio šalyse, rodo, kad jie sukelia net krūtų vėžį.
Jau turime kenkėjų ir ligų sukėlėjų bei piktžolių, atsparių kai kuriems pesticidams. Todėl reikia vis didesnių dozių, kad juos sunaikintų. Taigi intensyvus žemės ūkio chemizavimas veda į natūralaus dirvožemio derlingumo degradavimą, bičių ir kitų naudingų vabzdžių nykimą, gaunamos produkcijos užterštumą, savikainos didėjimą, o didelė dalis lėšų iškeliauja vadinamiesiems užsienio agrochemijos rykliams. Visa tai atspindi ir labai suprastėjusi mūsų valstybės žmonių sveikata. Nerimą kelia vis garsiau skelbiami duomenys, kad intensyviai pagaminti grūdų produktai, mėsa, pienas, net daržovės tampa pavojingi naudoti ne tik maistui, bet ir pašarui. Naujausiais duomenimis, 53 proc. šalies gyventojų, vyresnių nei 15 metų, serga vienokiomis ar kitokiomis ligomis ir skundžiasi įvairiais negalavimais. Kas gali paneigti, kad ir dėl to daug žmonių, ypač garbaus amžiaus, vaistams išleidžia daugiau pinigų nei maistui? Baisiausia, kad prastėja vaikų sveikata. Todėl bent vaikų mitybai turėtume priauginti pakankamai maisto produktų be pesticidų ir genetiškai modifikuotų pašarų.
Maloniai nuteikė šiemet Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro ataskaitiniame susirinkime pateikta dr. Virginijaus Feizos ataskaita, kurioje konstatuojama, kad Lietuvos agroklimato sąlygomis optimalus javų derlius turėtų būti ne didesnis kaip 1 tona 10-čiai dirvožemio derlingumo balų. Tai jau seniai žinoma Skandinavijos šalių žemdirbiams. Gal ir mes darysime išvadas ir nebeprievartausime žemės?
Augalininkystės pagrindas – vietos agroklimato sąlygoms tinkamos veislės. Veislė, jeigu nevykdoma jos sėklininkystė, yra bevertė. Lietuvoje net chemizuotam ūkininkavimui skirtos sėklininkystės būklė yra prasta. Dauguma Lietuvoje auginamų augalų veislių yra užsienietiškos, brangi sėkla taip pat dažniausiai ten dauginama. Ekologinei žemdirbystei turi būti skirtos specialios veislės, kurios gerai prisitaikiusios prie vietos sąlygų, turi stiprią šaknų sistemą, atsparios ligoms, kenkėjams ir gerai stelbia piktžoles. Lietuvoje augalų veislių selekcija, skirta ekologinei žemdirbystei, nevykdoma, o sėklininkyste užsiima vienintelis K. Mykolaičio ūkis. Tai bene didžiausias ekologinės žemdirbystės plėtros ir sėkmės stabdis. Sumanesni ir turtingesni ūkininkai bando brangių ekologiškų sėklų įsigyti užsienyje arba naudoja intensyviai žemdirbystei skirtas veisles, tačiau jos dažnai nepatenkina lūkesčių.
Kita bėda – augalų maisto medžiagų stygius. Idealiausia trąša ekologinėje žemdirbystėje – organinės trąšos. Gero mėšlo ar komposto šalyje labai trūksta, o alternatyvių cheminėms trąšų, gana plačiai naudojamų kai kuriose Europos šalyse, mūsų šalies prekyboje atsirado tik pastaraisiais metais. Tačiau jos yra labai brangios, o jų efektyvumas – negarantuotas. Lengviausiai ši problema sprendžiama mišriuose augalininkystės ir gyvulininkystės ūkiuose. Geriausias pavyzdys yra F. Vaitelio ir jo sūnų ūkiai Kėdainių rajone. Jų patyrimu turėtų pasinaudoti ir kiti ekologinės žemdirbystės entuziastai.
Tvari, ypač šeimos ūkių, žemdirbystė neįmanoma be kooperacijos. Tuo įsitikinau lankydamasis ir stažuodamasis įvairiose šalyse. Neteko matyti nė vieno ūkio, kuris vienaip ar kitaip nebūtų susijęs su kooperacija. Kooperacijos įvairovė – nenusakoma. Tai pirmiausia agroservisai, nes smulkiam ūkiui per brangu ir neracionalu pirkti brangią techniką. Pavyzdžiui, Švedijoje jie yra privatūs, kooperatiniai ir valstybiniai bei ekonomiškai prieinami visiems žemdirbiams.
Olandijoje yra dažni giminių, kaimynų ar net visos gyvenvietės kooperatyvai. Pavyzdžiui, vienas brolis ar kaimynas augina javus, pašarinius augalus ir jais aprūpina savo giminaitį ar kaimyną. Iš jų gauna mėšlą ir pinigus už pašarus bei kitas paslaugas. Kitas pavyzdys: du ar keli kaimynai augina javus, daržoves ir kitas augalų rūšis. Vienas iš jų turi techniką ir padargus javams auginti, ja įdirba, prižiūri ir doroja derlių savo ir kaimyno laukuose. Kitas gi turi visą reikalingą techniką bulviams, runkeliams ar kitiems augalams auginti ir tuo atsilygina kaimynui už jo pagalbą ir t. t.
Dar dažnas pavyzdys, kai vienas ar keli kaimo ar miestelio gyventojai beveik nieko neaugina, o savaitgalį surenka iš kaimynų išaugintą derlių ir veža į didesnių miestų turgų. Grįždami vėl užsuka pas juos, grąžina tarą ir surinktus pinigus. Lietuvoje tai gana sėkmingai daro patyrę ūkininkai M. Čekavičius, J. Grajauskas ir dar keletas kitų ekologinės žemdirbystės entuziastų, tačiau tai – lašas jūroje. Specializacija turėtų tapti įprasta praktika, o augintojai, negaišdami brangaus laiko turguose, galėtų našiau ir lengviau ūkininkauti.
Daug tikėjomis, kad kooperacija, pradėta karstiniame regione, paplis po visą šalį. Deja, taip neatsitiko. Nearti veiklos „dirvonai“ – išaugintos sveikos produkcijos perdirbimas ir prekyba be tarpininkų. Dabar, kai prekyvietės užverstos neaiškios kilmės ir sudėties maisto produktais, net nebežinome, ką valgome. Tai labai aktualu ne tik vartotojams, bet ir sąžiningiems žemdirbiams, kurie, nenaudodami genetiškai modifikuotų pašarų, hormonų, antibiotikų ir kitokių stimuliatorių, bet gamindami saugius maisto produktus, patiria nelygiavertę konkurenciją su įvairiausiais „saugaus“ maisto gamintojais ir perpardavinėtojais. Tai stabdo ekologinės žemdirbystės, nors ir paskelbtos prestižine, plėtrą.
Kooperacijos plėtra žemės ūkyje nesuinteresuotos žemės ūkio bendrovės ir kai kurie stambių ūkių savininkai bei valdininkai, besinaudojantys ES fondais. Graudu klausytis, kai rimtas, atsakingas valdininkas porina, kad su kooperacija, ypač agroservisu, „nieko neišeis“, nes prieš kiek tai metų prancūzai bandė įkurti Plungės rajone agroservisą, kuris po poros metų bankrutavo. Tai gal neapsimoka Lietuvoje ir šeimų kurti, nes esą kas antra santuoka išyra…
Kooperuotis tikrai nelengva. Vėluojame bent 20 metų. Dalis žemdirbių galvoja, kad tai būtų grįžimas į kolūkius. Kai kurie mokslo veikėjai net gąsdina, kad tai – grįžimas į baudžiavą. Baudžiava visiškai atgims, kai po kokių dešimties metų šalyje liks tik keli šimtai latifundininkų… Nors žiniasklaidoje vis dažniau pasigirsta verkšlenimų, kad, leidus parduoti žemę užsieniečiams, pastarieji nepuola masiškai supirkinėti ją, nerimą turėtų kelti daugybė Lietuvos piliečių ir įmonių paraiškų pirkti žemę. Gausu net tokių skelbimų, kad „brangiai superkame žemę, miškus, sodybas visoje Lietuvoje. Žemė gali būti apleista, su bendrasavininkiais, neatidalinta nuo bendros nuosavybės. Tinka įvairūs plotai. Padedame sutvarkyti dokumentus, paveldėjimus, panaikinti areštus, skolas, atsiskaitome grynaisiais ir t. t.“. Pateikiami adresai, telefonų numeriai.
Iš kur tokie norai, pinigai ir įžūlumas? Atrodo, kad žemių supirkėjams ir spekuliantams nėra jokių apribojimų, kliūčių, ir niekam nerūpi, už kokius pinigus jie tai daro? Kur dingo mūsų teisėsauga ir valstybinis požiūris? Kooperacija galėtų gerokai pristabdyti besaikį žemių parceliavimą. Jai turėtų būti skiriamas kur kas didesnis dėmesys ir galbūt paskutinioji ES parama mūsų žemės ūkiui. Kitaip išnyks smulkūs ir šeimos ūkiai ir Lietuvos kaimas, kaip toks. Net nebežinosime, kieno mūsų žemė. Esame paskutinėje kryžkelėje, todėl susimąstykime ir veikime.
Apgailėtina, kad per 25 metus neįkūrėme nė vieno parodomojo ekologinio ūkio. Tokie ūkiai turėjo būti įkurti visuose Lietuvos regionuose ar net didesniuose rajonuose, kaip tai yra, pavyzdžiui, Vokietijoje. Tokiuose ūkiuose diegiamos įvairios naujovės, konsultantai ir mokslininkai atlieka įvairius bandymus, vykdoma įvairių augalų ir gyvūnų veislių demonstracija ir atranka, sėklininkystė ir veislininkystė, organizuojamos lauko dienos ir k
t. Užsienio šalyse paplitusi didelė ekologinių ūkių diversifikacija ir specializacija.
Labai patiko Šveicarijoje aplankyti priemiestiniai ekologiniai ūkiai, užsiimantys švietėjiška veikla suaugusiesiems ir vaikams. Lankėmės šalia Ciuricho esančiame biodinaminiame daugiašakiame ūkyje. Čia sudarytos geros sąlygos už nedidelį mokestį apsilankyti tiek pavieniams lankytojams, tiek pagal sudarytas sutartis ir grafikus ištisoms klasėms ar grupėms, susipažinti su įvairiais augalais ir gyvūnais, atliekamais darbais ir įrengimais. Sudarytos sąlygos pasigaminti iš ūkyje auginamos produkcijos pietus ar vakarienę, nusipirkti įvairių ekologiškų maisto produktų, pasisemti iš šulinio vandens, net pernakvoti stoginėse ant šiaudų ryšulių. Tikslas – kad lankytojai negalvotų, jog duona auga ant medžių, o pienas, kaip vanduo, teka iš čiaupo… Pasak ūkio savininko, nauda iš to jam nedidelė, bet abipusis pasitenkinimas – nenusakomas. Kartą apsilankę, vaikai dažnai savaitgaliais vėl atvažiuoja su tėvais ar seneliais. Toje pat Šveicarijoje, ypač biodinaminiuose ūkiuose, net įdarbinami žmonės su psichine ar fizine negalia. Čia atlieka reabilitaciją asmenys, paleisti iš laisvės atėmimo įstaigų. Kodėl to nedarome mes?
Įkūrėme skaitlingą, dirbančią pagal IFOAM taisykles, sertifikavimo organizaciją EKOAGROS, tačiau nesukūrėme ekologinės žemdirbystės dalyvių mokymo ir konsultavimo sistemos. Tai dažniausiai atlieka aktyvesni specialistai visuomeniniais pagrindais arba net abejotino išprusimo saviveiklininkai. Taigi, arklys kartais eina paskui vežimą…
Puiku, kad buriasi biodinaminės ir gamtinės žemdirbystės entuziastai ir puoselėtojai. Lietuvoje didelę patirtį ir galimybes turi kolektyvinių sodų šeimininkai, kurie sau, draugams ir giminėms išaugina daug kokybiškų vaisių ir daržovių. Taigi, labai svarbiai veiklai – žemės ūkio ekologizavimui ir sveiko maisto gamybai – turime tam tikros patirties ir galimybių. Aktyvesni turėtų būti ir vartotojai. Tą veiklą būtina koordinuotai ir sutelktai skatinti ir plėsti. Žemės ūkio mokslas, finansuojamas iš mūsų visų mokesčių, privalo tarnauti tik žemės ūkio ekologizavimui. Taip yra daugelyje šalių. Užsakomuosius tyrimus intensyviai žemdirbystei turėtų finansuoti įvairiausios turtingos bendrovės ir patys ūkininkai. Linkiu sau ir visiems, kas neabejingi gamtai ir žmonių sveikatai, Lietuvos ateičiai, kad ekologinė ir kitos darnios žemdirbystės sistemos ir judėjimai, ypač mokslas, valdininkai ir vartotojai, suvienytų jėgas ir kitą jubiliejų sutiktume žalesnėje, blaivesnėje, sveikesnėje ir pasiturinčioje Lietuvoje.
Autorius yra Lietuvos ekologinės žemdirbystės asociacijos (LEŽA) Tarybos narys