Prof. habil. dr. Algirdas Juozas Motuzas
Visais laikais aukštojo mokslo studijos buvo vertinamos pagal tai, kiek jos tenkina pagrindinius proceso dalyvius ir dalininkus, ypač darbdavius, absolventus ir studentus. Studijų organizavimo ir vykdymo pagrindas yra studijų programos: jos kuriamos, vertinamos, tobulinamos ir uždaromos pagal visuomenės poreikius, dėstytojų kvalifikaciją ir studijų bazę. Joms būdinga nuolatinė raida ir vystymasis, pagrįstas naujausiomis mokslo žiniomis [1]. Tam reikia ir grįžtamuoju ryšiu išsiaiškinti ne tik savo, bet ir kitų aukštųjų mokyklų laiko patikrintą patirtį [2].
Pastaraisiais metais Aleksandro Stulginskio universiteto Agronomijos fakultete organizuojamos biomedicinos mokslų studijų srities agronomijos, želdininkystės, žemės ūkio technologijų ir vadybos bei maisto žaliavų kokybės ir saugos studijų programos. Jas baigę absolventai sėkmingai įsidarbina ir jų veikla daug lemia žemės ūkio intensyvumo lygį šalyje. Seniai brandinau mintį ieškoti apčiuopiamų duomenų apie agronomijos mokslų studijų pradžią Lietuvoje ir jų vietą tuometinėje Europoje.
Agronomijos studijų ištakos nepriklausomoje Lietuvoje yra Lietuvos universitete Kaune, Matematikos ir gamtos fakultete, 1923 m. atidarytame Agronomijos ir miškininkystės skyriuje. Lenkų okupuoto Vilniaus Stepono Batoro universiteto Matematikos ir gamtos fakultete 1924 m. buvo atidarytas Žemės ūkio skyrius, matyt, kaip atsvara tais metais Dotnuvoje pradėjusiam veikti Žemės ūkio akademijos Agronomijos skyriui. Kaune ir Dotnuvoje buvo sukurtos Agronomijos studijų, o Vilniuje – Žemės ūkio studijų programos.
1994–2004 m., vadovaudamas žemės ūkio studijų vystymo Lietuvoje tarptautinių TEMPUS-PHARE ir LEONARDO DA VINCI programų projektams, turėjau galimybių lankytis kaimyninių ir Vakarų šalių partnerių aukštosiose mokyklose. Estijos Tartu [3], Olandijos Vageningeno [4] ir Vokietijos Hohenheimo [5] universitetų archyvuose ir bibliotekose studijavau tarpukario metų Agronomijos studijų planus, norėdamas juos sugretinti su panašiais dokumentais Lietuvos universitete Kaune [6], Žemės ūkio akademijoje Dotnuvoje [7] ir Vilniaus Stepono Batoro universitete [8]. Šiame straipsnyje pateikiu atliktos studijų programų šiose aukštosiose mokyklose palyginamosios analizės rezultatus.
Pagal Lietuvos universiteto Matematikos ir gamtos fakulteto tarybos 1922 m. gegužės 30 d. patvirtintą Agronomijos ir miškininkystės skyriaus agronomijos ciklo studijų planą, liepos 6 d. buvo priimti 27 studentai pirmame ir antrame kursuose bendruosius dalykus lankė kartu su kitų gamtamokslinių skyrių klausytojais. Todėl neorganinės chemijos (8 val. teorijos ir 4 val. laboratorinių darbų), organinės chemijos (8–2), analizinės chemijos (2–10) ir fizikos (8–4) dalykų valandų skaičius per savaitę jiems prilygo ar buvo didesnis nei Tartu universitete ir Hohenheimo aukštojoje žemės ūkio mokykloje. Vilniaus Stepono Batoro universitete ir Vageningeno aukštojoje žemės ūkio mokykloje tenkintasi vienu bendrosios chemijos dalyku, tačiau dėstyta matematika. Dar daugiau, Vageningeno aukštojoje žemės ūkio mokykloje matematikos pagrindus siekta papildyti matematinės statistikos ir tikimybių teorijos žiniomis, o Vilniaus Stepono Batoro universiteto žemės ūkio programoje buvo bandymų metodika. Tie dalykai buvo labai vertingi studentams, ketinusiems pasukti mokslinių tyrimų link.
Prie Kauno neradus bazės atlikti privalomas žemdirbystės, gyvulininkystės ir kitas mokomąsias praktikas, po dvejų metų agronomijos studijos Lietuvos universitete nutrūko. Agronomijos ciklo klausytojams buvo sudarytos sąlygos III–IV kursų dalykus klausyti 1924 m. Dotnuvoje atidarytoje Žemės ūkio akademijoje. Naujos aukštosios mokyklos pirmųjų laidų agronomijos absolventai Lietuvos universitete įgijo tvirtus gamtos mokslų pagrindus, nes Dotnuvoje priimtiems pirmakursiams šių dalykų valandų skaičius per savaitę buvo mažesnis. Trumpai veikusias agronomijos studijas Lietuvos universitete galima sugretinti su parengiamuoju (propedeutiniu) kursu Vageningeno aukštojoje žemės ūkio mokykloje.
Visų aptariamų Europos žemės ūkio aukštųjų mokyklų agronomijos (žemės ūkio) studijų programose toliau galima išskirti dalykus, kurie dėjo pagrindus įsisavinti vėliau teikiamus pagrindinius specialybės mokslus. Tiesiogiai tam buvo skirtas įvado į agronomiją (žemės ūkį) dalykas, skaitytas Vilniaus Stepono Batoro universitete (2 val. teorijos) ir Hohenheimo aukštojoje žemės ūkio mokykloje (1 val. teorijos). Visose aukštosiose mokyklose buvo skaitomi meteorologijos ir klimatologijos, botanikos, zoologijos, mikrobiologijos, mineralogijos ir geologijos (išskyrus Tartu universitetą), dirvožemio mokslo (išskyrus Vageningeno ir Hohenheimo aukštąsias žemės ūkio mokyklas) dalykų kursai. Tačiau Vageningeno aukštojoje žemės ūkio mokykloje skaitytas tais laikais modernus agrogeologijos dalykas (2 val. teorijos). Botanikos ir zoologijos dalykams skirtas nevienodas dėmesys. Žemės ūkio akademijoje (Dotnuvoje) tenkintasi tik taikomosios botanikos ir taikomosios zoologijos dalykais. Vilniaus Stepono Batoro ir Tartu universitetuose Žemės ūkio skyrių (kartu su kitų gamtamokslinių skyrių klausytojais) bei Vageningeno ir Hohenheimo aukštųjų žemės ūkio mokyklų studentai šalia bendrosios botanikos papildomai klausė augalų anatomijos ir morfologijos ar augalų fiziologijos ir anatomijos, ar augalų fiziologijos, ar augalų sistematikos dalykų. Tartu universitete prieš taikomąją zoologiją studentai mokėsi bendrosios zoologijos, o Vageningeno ir Hohenheimo aukštosiose žemės ūkio mokyklose tenkintasi tik bendrosios zoologijos žiniomis. Vilniaus Stepono Batoro universitete Žemės ūkio skyriaus klausytojai kartu su kitų gamtamokslinių skyrių studentais klausė zoologijos ir gyvūnų anatomijos bei zoologijos ir entomologijos dalykų. Pastarojo dalyko turinys aiškiai atspindi gamtos mokslo pagrindų ryšį su specialybės mokslu – entomologija.
Entomologijos dalykas įrašytas pirmuoju agronomijos (žemės ūkio) specialybės studijų planuose. Jam ir fitopatologijai planuota panaši studijų apimtis (2–2) visose pristatomose aukštosiose mokyklose. Žinios apie agrochemijos ir augalų tręšimo studijų apimtis jose byloja, kad šie dalykai buvo skirtingai suprantami. Pagal Žemės ūkio akademijos Dotnuvoje studijų planą, į agrochemiją buvo įtrauktas ir mokymas apie augalų tręšimą. Visose kitose aukštosiose mokyklose augalų tręšimas jau tada buvo atskirtas nuo agrochemijos, mokymo apie cheminių medžiagų taikymą žemės ūkyje. Lietuvos žemės ūkio akademijoje, vėliau universitete, ilgai išliko Dotnuvos laikų supratimas apie agrochemiją. Tik dabar nuo jos atskirtas augalų tręšimo mokslas.
Žemdirbystės studijos labiausiai vertintos Vilniaus Stepono Batoro universitete. Jame buvo skaitomi trys dalykai: bendroji ir specialioji žemdirbystė (15-6), bendroji žemdirbystė (9–6) ir specialioji žemdirbystė (2–0). Tartu universitetas tenkinosi bendrąja ir specialiąja žemdirbyste. Žemės ūkio akademijoje Dotnuvoje, Vageningeno ir Hohenheimo aukštosiose žemės ūkio mokyklose mokytasi bendrosios žemdirbystės (bendrųjų žemės dirbimo dėsnių ir būdų) ir specialiosios žemdirbystės (žemės ūkio augalų auginimo technologijų). Šiose mokymo institucijose ir Tartu universitete skaitytas genetikos kursas (2–0). Augalų selekcija buvo atskirta nuo sėklininkystės. Pirmoji skaityta Žemės ūkio akademijoje Dotnuvoje, Tartu universitete ir Hohenheimo aukštojoje žemės ūkio mokykloje, antroji – Vilniaus Stepono Batoro universitete ir Hohenheimo aukštojoje žemės ūkio mokykloje. Tik Lietuvoje vertintas žolių ir želdinių ūkis: buvo dėstomi pievininkystės ir dekoratyvinių augalų dalykai. Mokyta sodininkystės, daržininkystės ir bitininkystės. Žemės ūkio akademijoje Dotnuvoje Agronomijos skyriaus studentai nesimokė miškininkystės, kadangi šalia veikė Miškininkystės skyrius. Miškininkystės dalyko klausėsi Vilniaus Stepono Batoro, Tartu universitetų ir Hohenheimo aukštosios žemės ūkio mokyklos studentai. Lietuvos ir Estijos aukštosiose mokyklose agronomijos studentams buvo dėstoma melioracija – mokymas reguliuoti drėgmės režimą dirvožemyje (6–4).
Gyvulininkystės studijos labiausiai vertintos Vilniaus Stepono Batoro universitete. Čia buvo skaitomi net šeši tos srities dalykai: gyvulių fiziologija, bendroji gyvulininkystė, specialioji gyvulininkystė, gyvulių šėrimas, zootechnika bei gyvulių higiena ir veterinarija. Vageningeno aukštojoje žemės ūkio mokykloje, vietoje bendrosios gyvulininkystės ir specialiosios gyvulininkystės, skaitytas galvijininkystės kursas. Tartu universitete nebuvo dėstomi gyvulių šėrimo ir zootechnikos dalykai, o Žemės ūkio akademijoje Dotnuvoje – gyvulių higiena ir veterinarija. Tartu universitete, Vageningeno ir Hohenhaimo aukštosiose žemės ūkio mokyklose, skirtingai nei Lietuvos, studentai atskirai klausė pienininkystės dalyko. Žuvininkystės mokyta Lietuvos ir Hohenheimo aukštosiose žemės ūkio mokyklose (3–0).
Visose aptariamose aukštosiose mokyklose agronomijos (žemės ūkio) specialybės studentai mokėsi žemės ūkio mašinų ir technologijos dalykų, Vageningeno aukštojoje žemės ūkio mokykloje – dar ir mechanikos bei žemės ūkio elektrifikacijos. Visose studijų institucijose, išskyrus Hohenheimo aukštąją žemės ūkio mokyklą, klausytas statybos dalykas.
Tačiau pastarojoje aukštojoje mokykloje buvo dėstomi bendrosios ekonomikos (3–3), žemės ūkio ekonomikos (4–2), ūkininkavimo (6–3) socialinių mokslų dalykai, išskyrus politinę ekonomiją. Visose studijų institucijose buvo skaitomi teisės pagrindai. Vageningeno aukštojoje žemės ūkio mokykloje neskaitytas žemės ūkio politikos, o Tartu universitete – žemės ūkio ekonomikos dalykas. Žemės ūkio akademijoje Dotnuvoje, Hohenheimo aukštojoje žemės ūkio mokykloje ir Tartu universitete skaitytas žemės ūkio kooperacijos dalykas. Minėtose pirmose dviejose studijų institucijose ir Vilniaus Stepono Batoro universitete buvo žemės ūkio sąskaitybos kursas. Verta atkreipti dėmesį, kad Tartu universitete, Vageningeno ir Hohenhaimo aukštosiose žemės ūkio mokyklose skaitytas žemės ūkio geografijos ir prekybos dalykas (2–0), o pastarojoje, vienintelėje iš aptariamų, dar ir tais laikais retas aplinkosaugos dalykas (2–0). Pastarųjų dalykų studijos byloja, kad buvo rūpinamasi gausios žemės ūkio produkcijos, eksportuotos iš Olandijos ir Vokietijos, kokybe.
Pabaigoje noriu atkreipti skaitytojo dėmesį į agronomijos (žemės ūkio) studijų apimtį pristatomose aukštosiose mokyklose. Tiek turinio, tiek specialybės viso studijų kurso apimties požiūriu labai panašūs studijų planai Lietuvos universitete Kaune ir Žemės ūkio akademijoje Dotnuvoje: Kaune – visas kursas 230 val. (65,2 proc. – teorija ir 34,8 proc. – laboratoriniai darbai ar praktika), Dotnuvoje atitinkamai – 235 val. (60,0 proc. – teorija ir 40,0 proc. – praktiniai darbai). Tai susieta su doc. J. Tonkūno pedagoginio darbo pradžia Lietuvos universitete ir jo tąsa Žemės ūkio akademijoje [9]. Panašios apimties agronomijos studijų kursas taikytas ir Tartu universitete (visas kursas – 212 val. (59,0 proc. – teorija ir 41,0 proc. – laboratoriniai darbai ar praktika). Didžiausios apimties žemės ūkio studijų kursas taikytas Vilniaus Stepono Batoro universitete: iš viso 396 val. (59,6 proc. – teorija ir 40,4 proc. – laboratoriniai darbai ar praktika). Vakarų Europos universitetuose žemės ūkio studijų apimtys buvo labai skirtingos: Hohenheimo aukštojoje žemės ūkio mokykloje visas kursas – 304 val. (68,4 proc. – teorija ir 31,6 proc. – laboratoriniai darbai ar praktika), o Vageningeno aukštojoje žemės ūkio mokykloje – tik 156 val. (80,8 proc. – teorija ir 19,2 proc. – praktiniai darbai). Be atskirų istorinių tyrimų, šių žemės ūkio studijų programų apimties skirtumo priežastis sunku įžvelgti, nes abi mokymo institucijos 1904 m. iš žemės ūkio mokyklų tapo žemės ūkio koledžais, o 1918 m. – Hohenheimo ir Vageningeno universitetais.
Galima apibendrinti, kad tarpukario metais agronomijos aukštojo mokslo studijos Lietuvoje prilygo tokioms studijoms Europos aukštosiose mokyklose. Žemės ūkio akademijoje Dotnuvoje diplomuotais agronomais tapo 11 Lietuvos žemės ūkio mokslui ir praktikai ypač nusipelniusių profesorių: Jonas Bulavas, Juozas Petraitis (diplominius darbus apgynė 1928 m.), Bronius Baginskas (1929), Bronius Povilaitis (1930), Pranas Svetika (1931), Jonas Vengris (1936), Kostas Bėčius (1937), Vladas Čaikauskas (1940), Petras Vasinauskas, Antanas Stancevičius (1943), Antanas Petkevičius (1944).
Literatūra:
- Čaplikas J. Studijos // Permainų, iššūkių ir ryžto vedini. ASU, 2014, p. 34–39.
- Hurt R. D., Hurt M. E. The History of Agricultural Science and Technology. New York-London, 1994. 435 P.
- Curriculum for the Faculty of Agriculture, Department of Agronomy, University of Tartu. 1928. 2 P.
- Tabellen van het aantal uren, bestemd voor voordrachten en practica, gerangschikt volgens de studierrichtingen. Nederlandsche landbouw. Landbouwhoogeschool te Wageningen, 1928. P. 21–23.
- Stundenplan für das Winterhalbjahr 1924/25; Stundenplan für das Sommerhalbjahr 1925. Württ. landwirtschaftliche Hochschule Hohenheim, 1924. 2 P.
- Agronomijos kurso studijų planas Lietuvos universitete. Žemės ūkio akademijos pirmojo dešimtmečio apyskaita 1924–1934. Kaunas, 1934. P. 19.
- Žemės ūkio akademijos metraštis 1928. Kaunas, 1929. P. 53–54.
- LCVA. F. 175. Ap. 7. B. 18. L. 19–20, 26–27.
- Motuzas A. Agronomijos mokslų raida Lietuvoje ir jos kūrėjai // Lietuvos žemės ūkio būklė XX a. antrojo dešimtmečio pradžioje ir Žemės ūkio akademijos įsteigimas agronomijos krypties specialistams rengti. Monografija. Kaunas-Akademija, LŽŪU, 1997, p. 50–65.
Autorius yra Aleksandro Stulginskio universiteto profesorius emeritas, habilituotas daktaras, Lietuvos MA tikrasis narys