Prof. dr. Jonas Jasaitis
- Kam skirtos užmiesčio teritorijos?
Jau vien tai, kad mūsų valstybė neteko daugiau kaip trečdalio darbingų gyventojų, turėtų paskatinti visas valdžios institucijas priversti kuo greičiau pakviesti visuomenę susitekti, išsiaiškinti, kokios priežastys lemia tokius praradimus, ir ramiai, dalykiškai, tačiau nebeatidėliojant imtis radikalių permainų. Šį kartą pasvarstykime, kaip reikia keisti užmiesčio teritorijų strateginį valdymą, nes būtent čia mūsų praradimai yra patys didžiausi ir skaudžiausi. Daug kur vaizdas toks, tarsi per šias vietoves būtų praūžęs ilgas niokojantis karas. Kiekviename atokesniame rajone – daugybė griuvėsių ir tuščių, apleistų, lyg niekam nebereikalingų pastatų. Daugybė žmonių neturi darbo, net motyvacijos jo ieškotis. Jie – socialinių pašalpų gavėjai, praradę norą ką nors keisti savo gyvenime. Nejaugi tai, kad pasaulyje pirmaujame trijose srityse – pagal alkoholinių gėrimų vartojimą, savižudybes ir emigraciją – neturėtų priversti susimąstyti daugelį savimi patenkintų ir bet kokį tikrovės jausmą praradusių vadovų? Bent jau reikėtų apsidairyti ir išsiaiškinti, ar tokias kraupias pasekmes nelemia jų visiškai pasenęs požiūris į valstybės valdymo strategiją, sustabarėję mąstymo stereotipai.
Šiuolaikinės užmiesčio teritorijų sampratos pokyčius lemia itin spartūs tinklaveikos visuomenės pokyčiai: naujosios informacinės ir gamybinės technologijos, verslo objektų nuosavybės formų kaita (moderniųjų kooperatyvų, holdingų, klasterių, tarptautinių verslo susivienijimų kūrimas) ir jų įtakos plėtra, sparčiai kintantys eksporto ir importo srautai, besiformuojantys nauji vartotojų poreikiai, visuotiniu reiškiniu tapęs darbo jėgos, kapitalo ir kitų judriųjų išteklių mobilumas.
Vadinamasis „tradicinis“, t. y. seniai atgyvenęs, tačiau vis dar giliai visuomenėje įsišaknijęs, šių teritorijų, kaip agrarinės paskirties erdvės, supratimas kuo toliau, tuo daugiau tampa didžiausia kliūtimi valstybės strateginiam valdymui. Tai veda prie neproporcingo, ekonomine logika nepateisinamo supermegapolių augimo, darbo jėgos ir finansinių pajėgumų koncentravimosi tik keliuose procentuose valstybės teritorijos, nedarnaus vietos išteklių naudojimo, net atskirų valstybių traktavimo kaip tariamai neperspektyvių, todėl ir iškrentančių iš sparčiai besivystančių regionų rato. Iš į tariamai neperspektyvių regionų kategoriją patekusių (ir taip traktuojamų viešojoje erdvėje) vietovių masiškai emigruoja labiausiai išsilavinę specialistai ir kūrybiškas, inovacijoms imlus jaunimas, t. y. prarandami jų žmogiškieji ištekliai.
Užuot gaminus vietoje (sukūrus naujas arba išlaikius esamas darbo vietas ir gavus daug didesnį pelną) iš neperspektyviais laikomų regionų nerealiai žemomis kainomis eksportuojamos žaliavos, o ne gatava produkcija. Neproporcingai naudojant iškastinį kurą ir kitus gelmių išteklius transportui, milžiniškais atstumais nuolat vežiojama produkcija, kuri gali būti realizuojama vietoje. Į juos atvežami gaminiai, kuriuos (beje, daug kokybiškesnius, nenaudojant konservantų, šaldymo arba terminio apdorojimo įrenginių) galima pasigaminti vietoje. Importuojamos žaliavos, kurių pakankamai yra vietoje, arba, priešingai, milžiniškais mastais eksportuojamos žaliavos arba medžiagos, kurių netrukus prireiks vietinei pramonei ir gyventojams. Neperspektyviais paskelbtuose regionuose apleidžiami ir suniokojami tiek fizinės, tiek ir socialinės infrastruktūros objektai. Nebenaudojami arba, priešingai, grobuoniškai eikvojami vietiniai gamtos, žemės ir jos gelmių ištekliai. Tokiuose regionuose susiformuoja itin pavojingi socialinės įtampos židiniai, daroma milžiniška žala gamtai, ypač biologinei įvairovei ir klimato kaitai, neracionaliai naudojami valstybės biudžeto ištekliai.
- Lietuva – retai apgyventa teritorija
Pagal šiuolaikinę teisinę reglamentaciją Europos Sąjungoje miestams priskiriamos tik visiškai užstatytos ir kompaktiškai apgyventos teritorijos, turinčios ne mažiau kaip 6 tūkst. gyventojų, kurių dauguma yra užimta pramonėje, statyboje, transporte ir pan., bet ne agrariniame sektoriuje. Užmiesčio teritorijoms priskiriamos nuo pagrindinių pramonės centrų nutolusios žemo urbanizacijos lygio arba neurbanizuotos vietovės. Lietuvoje jos užima per 97 proc. valstybės teritorijos. Net labiausiai išsivysčiusiose ES valstybėse tik miestams administraciniu požiūriu priskiriamos vietovės neužima daugiau kaip 10 proc. jų teritorijos. Naujausių teorinių šaltinių analizė rodo, kad užmiesčio vietovėms priskirtini ne tik viensėdžiai ir kaimai, bet ir visi miesteliai, beveik visi rajono centro statuso neturintys miestai ir atokesnių rajonų savivaldybių centrai. Pagal gyventojų skaičių viename kvadratiniame kilometre visa Lietuva, išskyrus tik Vilniaus apylinkes, priskiriama retai apgyventoms, t. y. kaimiškosioms teritorijoms.
Vis dar neįsisąmoninant, kad naujosios agrarinės technologijos leidžia apsieiti su keleriopai mažesniu darbuotojų skaičiumi, negu prieš tris–keturis dešimtmečius, neretai manoma, kad pagrindinė, kartais net ir vienintelė, ūkinė veikla, plėtojama užmiesčio teritorijose, yra žemės ūkis: laukininkystė, gyvulininkystė, daržininkystė, sodininkystė, miškininkystė, vidaus telkinių žuvininkystė ir pan. Todėl jose beveik jokio dėmesio neskiriama neagrarinių gamybinių sektorių plėtrai, t. y. pramonės, statybos ir transporto įmonių kūrimui arba jų renovacijai.
Dabartinių strateginių plėtros planų analizė rodo, kad neįsivaizduojamu dalyku laikomas mokslo, studijų ir kultūros institucijų ar bent jų filialų steigimas užmiesčiuose. Pavyzdžiui, rajonuose, kuriuose plėtojama kalnakasyba, statybinių ar kitų medžiagų (pavyzdžiui, durpių) gavyba, iki šiol nėra specializuotų, t. y. šios veiklos pažangos perspektyvas analizuojančių, mokslinio tyrimo institucijų filialų ar bent vietoje dirbančių tyrėjų grupių. Visi tyrimai planuojami tik institucijoms, įsikūrusioms didžiuosiuose miestuose, nutolusiose nuo tyrimo objektų per kelis šimtus kilometrų.
Išimtį sudaro tik kelios iki šiol dar veikiančios agrarinį sektorių aptarnaujančios mokslinio tyrimo institucijos, tačiau ir jų skaičius per pastaruosius du dešimtmečius drastiškai sumažėjo. Kai kuriuose filialuose liko tik po keletą darbuotojų. Liko tušti buvę šių institucijų pastatai. Laboratorijų įranga nebeatnaujinama, o dauguma specialistų yra įdarbinti tik etato dalimi. Todėl nėra galimybės tikėtis, kad į jas dirbti ateis jaunieji mokslininkai. Net kraštotyros, tarmių ir tautosakos, etnografinio ir dorovinio paveldo pokyčių tyrinėjimu užsiima mokslininkai, jau seniai nebeturintys gyvojo ryšio su tiriamosiomis vietovėmis, tik epizodiškai užklystantys vis rečiau rengiamų ekspedicijų ar studentų stažuočių metu.
(Tęsinys – kitame numeryje)