Romualdas Vytautas RIMŠA
(Tęsinys. Pradžia – 2015 m. Nr. 22)
Įvedus į Lietuvą TSRS okupacinę kariuomenę, šalyje buvo pakeista vyriausybė, sutrikdytas valstybės įstaigų darbas, pradėtas tautiškai nusiteikusių žmonių, ypač inteligentų, persekiojimas, suėmimai ir trėmimai. V. Soblys, pajutęs pavojų, skubiai paliko Kauną ir, persikėlęs į provinciją, dažnai keitė savo gyvenamąją vietą, darbovietes ir pareigas. 1940 m. pabaigoje jis dirbo Utenos vidurinėje mokykloje jaunesniuoju lietuvių ir prancūzų kalbų mokytoju.
Dautaras „Mokslo Lietuvos“ redakcijoje
Po metų apsigyveno kaime netoli Šiaulių ir gavo šiek tiek lietuvių kalbos pamokų Šiaulių II gimnazijoje. Tik 1944 m. rudenį V. Soblys grįžo į Kauną – buvo pakviestas vadovauti Valstybinio taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto Kalbų ir literatūros katedrai, kurioje iki 1950 m. birželio dėstė ir prancūzų kalbą.
Pokario metais, Lietuvoje trūkstant kvalifikuotų specialistų, V. Soblį prisiminė ir kitos aukštosios mokyklos. Pavyzdžiui, 1946 m. Kauno VDU vadovybė, gavusi net raštišką švietimo liaudies komisaro leidimą, paskyrė jį Svetimųjų kalbų katedros dėstytoju, o 1946 m. balandį – Rusų kalbos katedros docentu. Deja, po trijų mėnesių dėl „politinių-ideologinių motyvų“ iš dėstytojo pareigų, vykdant nurodymą iš aukščiau, kartu su kitais penkiais VDU darbuotojais, jis buvo atleistas. Dėl tos pačios priežasties 1950 m. buvo atleistas ir iš Kauno valstybinio taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto, kur dirbo dėstytoju valandininku.
Supratęs, kad kolaborantai jį laiko valdžiai nepatikimu asmeniu, V. Soblys buvo priverstas imtis atsitiktinių darbų. 1950–1954 m. jam teko dirbti „Kauno tiesos“ redakcijos korektoriumi, po to – leidėju ir galiausiai – techniniu redaktoriumi. Iš čia atleistas įsidarbino Kauno fabrike „Sanitas“ vyresniuoju ekonomistu, paskui – Lietuvos žemės ūkio akademijos Kalbų katedros dėstytoju.
Kad ir kur įsidarbintų, V. Soblys, kaip ir anksčiau, dirbo kruopščiai ir sąžiningai, tačiau niekada nesiliovė galvoti apie savo profesiją ir pašaukimą. Ilgėjosi pedagoginio darbo, svajojo grįžti prie mokslinės veiklos. Deja, tokio darbo tuo metu jis negavo, o iš einamų pareigų vis atleisdavo „pačiam prašant“. Pasak doc. dr. Jono Dautaro, tai buvo gana sunkus V. Soblio gyvenimo laikotarpis. Viena vertus, to meto valdžia į jį žiūrėjo labai įtariai, kaip ir į kitus specialistus, iki 1940 m. baigusius mokslus užsienyje. Antra vertus, okupacinės valdžios atstovams buvo gerai žinomos aukštos jo pareigos ir tarnybos, turėtos nepriklausomoje Lietuvoje. Tai skatino jų nepasitikėjimą ir baimę. Pagaliau, V. Soblį vargino ir kėlė nerimą „nekviestų svečių“ palikti pėdsakai namuose, kratos, nuolatinis persekiojimas, stebėjimas. Nemažą įtampą jam kėlė ir dažni bei nepagrįsti – pagal „nurodymą iš aukščiau“ – atleidimai iš darbo, visiška nežinia dėl rytojaus. Jis gerai suprato, kuo visa tai gali baigtis.
Prasidėjęs antrasis pokario dešimtmetis V. Sobliui atnešė rimtų permainų ir buvo daug geresnis bei ramesnis. Tai atsitiko, kai Kauno politechnikos instituto vadovu tapo prof. Kazimieras Baršauskas, itin aukštai vertinęs kadrų pareigingumą, profesionalumą ir net užsienyje įgytas žinias. Suderinęs su aukščiausia valdžia, jis įdarbino daug anksčiau iš universiteto atleistų dėstytojų. Beje, jis vertino, kaip gerą rekomendaciją, ir prieškariu eitas jų aukštas pareigas. Tai buvo itin retas atvejis to meto valstybės kadrų politikoje. Taip 1955 m. sausio 1 d. V. Soblys buvo priimtas į Kauno politechnikos instituto Svetimų kalbų katedrą vyresniuoju dėstytoju, tiesa, pusei etato. Nuo 1956 m. vidurio jam buvo paskirtas visas minėtas etatas, ir V. Soblys vėl ėmėsi mėgstamo darbo.
Kauno politechnikos institute radęs rektorių, deramai vertinantį jo profesinį pasirengimą, V. Soblys čia pasiliko ilgam. Baigėsi įkyrus visą dešimtmetį trukęs politinis jo persekiojimas, atsirado sąlygos profesinei saviraiškai. Todėl visomis išgalėmis jis pasinėrė į praktinį pedagoginį darbą. Kaip ir anksčiau, buvo nepaprastai darbštus. Šalia pagrindinio darbo institute, pagal sutartis ir specialias programas jis daug metų laisvalaikiu mokė anglų kalbos įmonių ir organizacijų specialistus Kauno audinių fabrike ir kitur. Už valandinį atlygį dirbo užsienio kalbų dėstytoju ugdymo institucijose: 1959–1966 m. ėjo antraeiles užsienio kalbų dėstytojo pareigas Vilniaus dailės instituto vakariniame skyriuje, o nuo 1966 m., kaip valandininkas, skaitė paskaitas Mokslų akademijos aspirantams ir ruošė juos užsienio kalbų kandidatinio minimumo egzaminams. Retsykiais skaitė pranešimus respublikinėse ir kitose pedagogų mokslinėse konferencijose. Įsteigus KPI Inžinerinės ekonomikos fakultetą, 1968 m. tapo jo mokslo personalo nariu.
Nepriklausomoje Lietuvoje V. Soblys buvo žinomas pedagogikos mokslininkas, vadybininkas ir visuomenės veikėjas. Baigęs studijas Tulūzos, Sorbonos ir Paryžiaus universitetuose, buvo gerai susipažinęs su Vakarų Europos šalių švietimo sistemomis. Lankėsi Paryžiuje, Ženevoje, Stokholme, Upsaloje ir kitur. Siekė Lietuvos švietimą priartinti prie Austrijos, Prancūzijos, Suomijos, Švedijos, Šveicarijos, Vokietijos ir kitų užsienio šalių lygio, skleidė Lietuvoje naujausias Vakarų Europos ir kitų užsienio šalių švietimo idėjas, diegė jų patirtį, psichologines ir filosofines visuomenės švietimo nuostatas. Skatino teorinius ir taikomuosius pedagogikos mokslinius tyrimus, rengė lietuvių tautinės mokyklos koncepciją, tobulino kvalifikuotų mokytojų rengimo sistemą, įkūrė Respublikos pedagoginį institutą, inicijavo aukštos kvalifikacijos pradžios mokyklų mokytojų rengimą. Skatindamas tarptautinį mokytojų bendradarbiavimą ir ryšius, garsindamas Lietuvos pedagogų darbus, V. Soblys 1925–1939 m. paskelbė daug mokslinių straipsnių Lietuvos, Prancūzijos ir kitų šalių spaudoje.
Anuo metu V. Soblys aktyviai dalyvavo ir Lietuvos visuomeniniame gyvenime. 1932–1936 m. buvo Lietuvių ir prancūzų draugijos narys (kurį laiką – pirmininkas), ilgametis „Žinijos“ draugijos lektorius, dirbo Lietuvos Raudonajame Kryžiuje, redagavo vaikų laikraštėlį „Žiburėlis“, 1924–1940 m. buvo Tautininkų sąjungos 12-osios apylinkės pirmininku.
Vytautas Soblys buvo tipiškas XX a. pirmosios pusės kylančios ir besiformuojančios Lietuvos inteligentijos atstovas. Kilęs iš dorų kaimo žmonių, šalyje ir užsienyje įgijęs gerą išsilavinimą, jis visus savo darbus ir profesinius sugebėjimus skyrė Lietuvai. Sunkiais pokario metais, būdamas ištikimas savo tautinės mokyklos idealams, V. Soblys, pasak doc. dr. J. Dautaro, „nepritarė sovietinei mokyklų reformai ir apie ją nieko nerašė“. Šiandien bibliotekose nedaug ką galime rasti iš jo darbų, parašytų sovietiniu laikotarpiu, tik vieną kitą straipsnį ir vienintelę tuo laikotarpiu jo parašytą knygą „Apie gražų elgesį viešumoje“ (1960). Patyręs daug nuoskaudų ir pažeminimo iš tuometinės valdžios pusės, jis nebeturėjo jėgų ir užsidegimo imtis rimtų mokslo darbų. Todėl liko neįgyvendinta daug jo kūrybinių sumanymų ir mokslinių planų: nebaigtas rengti spaudai prancūzų–lietuvių ir lietuvių–prancūzų kalbų žodynas, užsienio kalbų mokymo priemonės, kalbotyros klausimai. Po ilgos ir sunkios ligos V. Soblys mirė 1968 m. lapkričio 9 d.
Profesinė, mokslinė ir visuomeninė V. Soblio veikla savo metu susilaukė dėmesio ne vien Lietuvoje, bet ir užsienyje. 1939 m. Prancūzijos Respublikos Prezidentas už kultūrinių ryšių plėtojimą tarp Lietuvos ir Prancūzijos apdovanojo jį Garbės Legiono II laipsnio ordinu, o 1957 m. KPI direktoriaus įsakymu jam buvo pareikšta padėka „Už gerą ir stropų darbą, dalyvavimą visuomeninėje veikloje ir pažangumą moksle“. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ieškant optimalaus tautinės mokyklos modelio ir sprendžiant kitas švietimo sistemos problemas, Vytauto Soblio mokslinis palikimas palaipsniui ėmė grįžti į pedagogikos šaltinių lobyną.