„Daugelis vis dar mano, kad politiniai sprendimai gali būti priimami tik nacionaliniu lygmeniu. Tačiau nė viena valstybė nebegali veikti atskirai, izoliavusi save nuo globalios aplinkos. Nacionalinės vyriausybės nebegali išpildyti žmonėms duotų pažadų“, – tokią didžiausią Europos Sąjungos valdymo sektoriaus problemą įvardijo tyrėjas Caspar van den Berg iš Leideno universiteto (Olandijos), praėjusių metų gruodį viešėjęs Kauno technologijos universiteto Viešosios politikos ir administravimo institute. Pasak eksperto, ES valstybių piliečiai vis dar renka valdžią, tikėdamiesi to, ko ji negali suteikti. Vienintelis būdas to išvengti – domėtis politine sistema, kurios dalimi esame. „Pagrindinė demokratinės valstybės piliečių užduotis yra stengtis patiems formuoti geresnės visuomenės ir valstybės modelį“, – sakė C. van den Berg. Paskaitoje „Kintanti Europa: nacionalinės biurokratijos pertvarka daugialypio valdymo sistemoje“ jis supažindino klausytojus su viešojo sektoriaus problemomis, jų sprendimo būdais ir išbandymais, su kuriais teks susidurti būsimiesiems specialistams.
Tyrėjui pateikėme keletą klausimų.
– Studentams kalbėjote apie daugialypio valdymo sistemą. Kas tai yra?
– Daugialypio valdymo sistema yra sąvoka, kurią vartojame, norėdami apibūdinti šiuolaikinę valdymo sistemą Europoje. Joje bendradarbiauja skirtingi valdymo sektoriai: europinis, nacionalinis, regioninis ir vietinis. Tai yra vadinamoji vertikalioji valdymo dimensija. Nė vienas iš šių valdžios lygmenų negali dirbti atskirai, vienas be kito. Bendradarbiavimas būtinas, norint siekti visiems naudingų rezultatų ir plėtoti demokratinę tvarką.
Egzistuoja ir horizontalioji valdymo dimensija. Ji reiškia, kad valstybiniai sektoriai nėra vieninteliai, atsakingi už šalies valdymą, nes turime ir privataus verslo sektorių, piliečius bei jų asociacijas. Jie visi prisideda prie valstybės valdymo ir įstatymų kūrimo. Todėl, kai kalbame apie daugialypę valdymo sistemą, turime omenyje visą kompleksą, susidedantį iš skirtingų institucijų ir sektorių vaidmenų, veikiančių tuo pat metu.
– Su kokias iššūkiais tenka susidurti norint, kad šie sektoriai sistemingai dirbtų drauge?
– Iššūkių yra ne vienas. Kai prie valdymo prisiliečia tiek daug skirtingų sektorių, būna sunku suderinti visiems palankias sąlygas. Vyriausybei labiausiai tinkamas valdymo modelis būtų toks, kuriame žmonės turi savo atstovus – parlamentą, ir valdančiuosius – vyriausybę, iš kurių ir susidėtų visa valdymo sistema. Komunikacija tarp visuomenės balsų ir valdančiųjų yra daug skaidresnė, nei sistemoje, kur visi dirba bendrai ir išvien. Taip daug sunkiau įvertinti veikiančių institucijų atsakomybę ir teisėtumą. Šios priežastys lemia neretai išreiškiamą piliečių nepasitenkinimą demokratine ES valdymo sistema.
Piliečiai dažnai mano, kad jų šalies problemos tokios yra vienintelės. Tačiau, peržengę savo valstybės sieną, galime pamatyti, kad visų šalių politinės problemos labai panašios ir kitur tikrai nėra tik geriau arba tik blogiau. Norėjau akcentuoti faktą, kad, jeigu palygintume valdymo sistemas, suprastume, kad, pavyzdžiui, Olandijos politika labai panaši į Suomijos ir Ispanijos. Būsimieji specialistai turi matyti plačiau ir galvoti ne tik apie sprendimus, daromus savoje valstybėje. Paskaitoje taip pat norėjau pabrėžti, kad reikėtų kritiškai vertinti teiginį, esą ES integracija lemia, kad daugelis valstybių artėja prie vieno viešojo administravo modelio. Manau, tai – netiesa. Sutinku, kad skirtumai akivaizdžiai nyksta arba mažėja, tačiau jų vis tiek yra. Individuali istorija, kultūra ir politinė sistema skiria ES nares ir neleidžia joms supanašėti.
– Kodėl šiuolaikiniams studentams svarbu susipažinti su daugialype valdymo sistema? Ar galima teigti, kad būsimieji viešojo administravimo ekspertai dirbs naudodamiesi kitokiu valdymo modeliu?
– Valstybės tarnautojų kvalifikacija ir kompetencija gana greitai ir stipriai keičiasi. Jų darbo specifika sparčiai modernėja ir darosi vis įdomesnė. Jiems reikia išmokti prisitaikyti ir dirbti vis sudėtingesnėje, kompleksinėje visuomenėje. Būsimieji specialistai turi mokėti vesti derybas su visuomeninėmis šalies organizacijomis. Jie turi mokėti tinkamai atstovauti savo valstybei Europos lygmeniu. Šie darbuotojai turi būti pasiruošę reformoms ir privalo sugebėti jas kurti patys. Itin svarbu, kad studentai suprastų, jog, norint gerai dirbti tokį darbą, reikia remtis ne tik esamais duomenimis, bet ir nuolat patiems atlikti tyrimus bei analizuoti.
universitete
– Kokios, jūsų nuomone, didžiausios viešojo administravimo problemos Europos Sąjungoje?
– Šiuo metu didžiausia problema – daugelis vis dar mano, kad politiniai sprendimai gali būti priimami nacionaliniu lygmeniu. Tačiau, kaip jau minėjau, nė viena valstybė nebegali veikti atskirai, izoliavusi save nuo globalios aplinkos. Kiekviena valstybė yra priklausoma nuo centrinių ES institucijų veiksmų, tarptautinės ekonominės situacijos ir kitokių kiekvienos valstybės vidaus galimybių. Todėl nacionalinėms vyriausybėms dabar daug sunkiau dirbti. Viena didžiausių viešojo administravimo problemų Europoje ta, kad žmonės renka valdžią tikėdamiesi to, ko ji negali suteikti.
– Kaip būtų galima spręsti šią problemą?
– Pirmiausia, nacionalinė vyriausybė turėtų daug atviriau išsakyti, ką ji gali ir ko negali duoti savo rinkėjams. Piliečiams turėtų būti suteikiami daug realesni lūkesčiai, kad šie galėtų adekvačiai įvertinti savo pasirinkimų pasekmes ir galimybes. Siūlyčiau ir patiems piliečiams daugiau domėtis politine sistema, kurios dalimi jie yra. Supratimas, kad daugelis kasdienių politinių sprendimų priimami ES lygmeniu, padėtų pajusti didesnį pasitikėjimą savo valstybės valdžia ir mažintų nepasitenkinimą esama padėtimi. Pagrindinė demokratinės valstybės piliečių užduotis – skirti daugiau dėmesio savo pačių pareigoms, formuojant geresnės visuomenės ir valstybės modelį.
– Valstybės tarnautojai dažnai vadinami darbuotojais, kurie neturi ambicijų ir tikslų. Esą jiems svarbu tik pastovus atlyginimas, socialinės garantijos ir saugi darbo vieta. Ką apie tai manote?
– Mano nuomone, tai – tik stereotipas, kuris itin plačiai paplitęs pasaulyje. Žinoma, sutinku su tuo, kad viešajame sektoriuje yra dalykų, kurie gali traukti tokius žmones, kuriuos apibūdinote. Tačiau kai analizuoju ministerijų veiklą, matau daugybę labai ambicingų žmonių, kurie nori dirbti savo valstybės labui. Matau žmones, kurie nuolatos stengiasi tobulėti ir siekti vis aukštesnių tikslų. Yra ypač motyvuotų darbuotojų, siekiančių padaryti savo valstybę geresne vieta gyventi. Nacionalinės vyriausybės turėtų stengtis sukurti tokią motyvacinę sistemą, kuri skatintų valstybės tarnautojus mėgti savo darbą, suteiktų galimybių jiems kilti karjeros laiptais, atitinkamai skatintų juos už iniciatyvas ir pasiekimus. Jokia įstaiga nepritrauks dirbti kūrybingų žmonių, jeigu nesuteiks galimybių jiems atsiskleisti ir tobulėti.