Juozas Brazauskas
Simboliška, kad apie dr. Vladą Voverį tenka rašyti penktųjų jo mirties metinių proga (2015 m. lapkričio 15 d.). Šių metų lapkritį skaitytojus pasiekė prof. Onos Voverienės, žymaus pedagogo, mokslininko žmonos ir gyvenimo draugės, sudaryta knyga „Pašaukimo keliu”.
Pirmajame knygos skyriuje pateikiama dr. Vlado Voverio biografija, parašyta kolegos ir bičiulio prof. Antano Kiverio. Pats didžiausias skyrius apima dr. V. Voverio kūrybinį palikimą – darbus, nepraradusius aktualumo ir šiandien. Trečiąjį skyrių sudaro dvi dalys. Pirmoje pateikiami jo mokslo darbų vertinimai, antroje – kolegų, draugų ir artimųjų atsiminimai apie mokslininko veiklą ir asmenybę, parašyti, deja, jau In Memoriam.
Tardamas žodį kaip pedagogas praktikas, istorijos mokytojas ekspertas, didžiausią dėmesį skiriu antrajam knygos skyriui – dr. V. Voverio kūrybiniam palikimui. Čia randame jo pirmą metodinę knygą „Originaliosios mokymo literatūros parengimo klausimai”. Man didžiausią įspūdį dar nuo studijų laikų darė jo kūriniai: „Pedagogo profesija”, „Žymieji pedagogai”, monografija „Pedagogas – mūsų viltis ir nerimas”, davusi pradžią pedagogų biografijų mokslinei krypčiai. Šiame skyriuje skaitytojas ras ir daktaro disertacijos mokslinį pranešimą „Būsimųjų pedagogų atranka, rengimas studijoms”.
Man vienam pirmųjų, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, teko rengti Lietuvos istorijos vadovėlius. Taigi, originaliosios mokymo literatūros rengimo klausimai buvo aktualūs. V. Voverio darbuose būsimieji vadovėlių autoriai rado ir dabar turėtų rasti metodinių patarimų, kaip parengti vadovėlio planą – prospektą. Rankraštis turi būti rengiamas, autoriui glaudžiai bendradarbiaujant su leidykla ir išleidimą organizavusia žinyba.
Nors turime Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintą bendrojo ugdymo dalykų vadovėlių ir mokymo priemonių atitikties teisės aktams įvertinimo ir aprūpinimo jais tvarkos aprašą, bet iki šiol dar diskutuojama apie jų rengimą ir turinio kokybę. Pirmuose vadovėlio sampratos projektuose (1992, 1995 m.) buvo apibrėžtas vadovėlio teorinis modelis, kurį vėliau patikslino ir papildė, tačiau esminės nuostatos išliko iki šiol. Pabrėžiama vadovėlio svarba, įgyvendinant reformuotą ugdymo turinį, tačiau jo vaidmuo ugdymo procese nesuabsoliutinamas. Jis įvardijamas kaip pagrindinė, bet ne vienintelė, mokymosi priemone. Vadovėlio medžiaga ir jame siūlomos dalyko mokymo(si) idėjos turėtų būti išplėtotos kitose papildančiose priemonėse: mokytojo knygose, pratybų sąsiuviniuose.
Voverienės archyvo
Pirmą kartą po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įteisintoje (2003) vadovėlio sampratoje ir reikalavimuose jo turiniui atsispindėjo pagrindinės ankstesnių tyrimų nuostatos. Vadovėlio sampratoje pabrėžiama, kad labai svarbu jame pateiktą medžiagą, metodinę struktūra ir informacinę sistemą pritaikyti savarankiškam mokymuisi. Vadovėlis turi padėti kurti mokinių vertybinių nuostatų sistemą, plėtoti gebėjimus, organizuoti mokymą(si) ir ugdymą(si) bei teikti būtiną mokytis medžiagą. Atsisakoma reikalavimo, kad būtų rengiami ir vertinami vadovėlių komplektai. Vadovėlyje pateiktą medžiagą siūloma vertinti keliais aspektais: dalykiniu, pedagoginiu ir psichologiniu.
2008 m. atnaujinus pradinio ir pagrindinio ugdymo Bendrąsias programas, buvo koreguojama ir vadovėlio bei kitų mokymosi priemonių samprata. Vadovėlio paskirtis, funkcijos ir reikalavimai turiniui siejami su kompetencijų ugdymu. Jis apibrėžiamas kaip priemonė, kuri turi padėti mokiniams siekti bendrosiose programose apibrėžtų esminių dalykinių ir bendrųjų kompetencijų. Vertinant vadovėlių ir jų komplektų turinį, didžiausias dėmesys turi būti skiriamas pritaikymui mokytis.
2012 m. parengtose metodinėse rekomendacijose vadovėlių autoriams plėtojamos idėjos apie vadovėlį kaip priemonę, kuri, spausdinta ar skaitmeninė, turi būti pritaikyta mokiniams individualiai ar su kitais kurti savo žinojimą, ugdytis gebėjimus ir vertybines nuostatas. Mokymasis aprėpia ir sujungia iš įvairių šaltinių gautą informaciją. Dr. V. Voveris pažymi, kad šiandien niekas neabejoja, jog vadovėlio paskirtis – būti ne tik žinių, mokėjimų ir įgūdžių „davikliu”. Šią mintį kėlė dar K. Ušinskis: „Mokslinis ir pedagoginis mokslo išdėstymas – du skirtingi dalykai, ir visų šalių pedagogai stropiai dirba, mokslines sistemas perdirbdami į pedagogines.” Šis mokslinių sistemų „perdirbimas” labiau liečia ne formą, bet esmę – mokslinį ir metodinį turinį. Ugdymo turinį sudaro ne tik žinių, mokėjimų ir įgūdžių sistema. Žinios nebus balastas tik tada, kai žmogus įvaldys pažinimo ir praktinės veiklos būdus.
Mokslininkas V. Voveris pažymi, kad „jeigu vadovėlyje pateikiami tik pažinimo ir praktinių uždavinių sprendimo būdai, mokinys neišmoks savarankiškai rasti būdų naujoms problemoms spręsti”. Todėl labai svarbu pateikti medžiagą taip, kad ji skatintų savarankiškai rasti pažinimo kelius. Tik tada vadovėlis taps moksline–pedagogine knyga, kurioje išdėstyti mokslo pagrindai ir kuri padeda įsisavinti privalomas žinias bei ugdyti kūrybinę pažintinę veiklą.
Nepaprastai aktualu šiandien suprasti, kas yra pedagoginis darbas, kokių savybių reikia, kad galėtum tapti pedagogu. Profesinės veiklos specifika reikalauja tam tikrų pedagogo savybių. Jas apibrėžia pedagoginės veiklos struktūra, kurios pagrindines sudedamąsias dalis V. Voveris ir išskiria: komunikacinė, organizacinė ir kūrybinė pedagogo veikla.
Dažnai sakoma, kad viena svarbiausių pedagogo savybių yra meilė vaikams. Tačiau renkantis pedagogo profesiją, šiuo kriterijumi vadovautis nėra lengva. Meilė vaikams – labai sudėtingas emocijų ir jausmų kompleksas, todėl nelengva nustatyti jo turinį, juo labiau stiprumą, intensyvumą. Mokytojo meilė vaikui skiriasi nuo tėvų meilės savo vaikams. Ji glaudžiai siejasi su meile žmogui apskritai, su pagarba darbui, kūrybai, su mokėjimu žavėtis kiekvienu doru žmogaus poelgiu. Tokios meilės pagrindu mokytojas turėtų projektuoti visą savo veiklą, ugdyti būsimąją asmenybę. Kaip tik tokia meilė vaikams ir yra pedagogo komunikacinės veiklos pagrindas. Mokytojui tenka mokyti bei auklėti ir kolektyvą, ir atskirus mokinius, jam tenka bendrauti su kitais mokytojais, mokinių tėvais, artimaisiais – su visais, galinčiais turėti įtakos mokiniui. Tad pirmoji pedagogo sėkmės sąlyga – savo veiklos organizavimas. Organizacinės, kaip ir komunikacinės, pedagogo veiklos sėkmę lemia tos pačios savybės, pirmiausia – reiklumas sau. Mokytojo darbo kūrybiškumą, jo metodinį išradingumą lemia žinios, įgytos studijų metais ir toliau keliant kvalifikaciją. Šios veiklos pagrindas – gebėjimas planuoti ir derinti ugdymo medžiagą. Ypač svarbus perspektyvinis veiklos planavimas, dėmesio centre turint visapusišką mokinio asmenybės ugdymą, pasirengimą profesinei karjerai. Visa tai skamba aktualiai ir šiandien.
Taigi, turime po ranka vertingą pedagoginį palikimą, kurį būtina perimti ateinančioms po mūsų pedagogų kartoms. Kiekvienas turime savo gyvenimo kelią. Pedagogo gyvenimo kelias yra pašaukimo kelias. Kažkada M. K. Čiurlionis rašė: „…reikia turėti šviesą su savimi, iš savęs, kad šviestum tamsybėje visiems, ant kelio stovintiems, kad jie išvydę patys rastų šviesos savyje ir eitų savo keliu…” Autorius yra istorijos mokytojas ekspertas (nuo 1993 m.), nusipelnęs mokslo srityje panevėžietis (1998)