Anonimiškumo epidemija
Kai vertiname mokslines ar mokslo populiarinimo publikacijas, visada pirmiausia stengiamės įsitikinti, ar skelbiama informacija yra patikima. Recenzentai dažniausiai gana stropiai patikrina, ar cituojamo šaltinio nurodytame puslapyje tikrai taip parašyta, kaip teigia straipsnio autorius, ar neatsirado saviveiklinių interpretacijų, ar nėra netikslių ar net išgalvotų nuorodų. Antai išleidžiama lyg ir gana solidžiai atrodanti studija, kurioje kuo rimčiausiu tonu įrodinėjama, kad patologinis iškrypimas – visai ne patologinis, ne ciniškas „išsidirbinėjimas“ ir jokiu būdu ne amoralios veiklos sklaida, o net naujovė, t. y. „socialinė inovacija“, išreiškianti šiuolaikiškas pažiūras arba netradicinę (suprask, netgi skatinamą) orientaciją. Na ir kas, kad vadinamosios studijos autoriai atvirai kėsinasi suniekinti pačią asmenybės prigimtį ir jos dorovinį pamatą. Juk tai, kas ten surašyta, neva yra pati didžiausia, pati tikriausia demokratija, nuomonių ir pažiūrų laisvė, o visi, kitaip manantys, – vos ne inkvizitoriai, autokratai ar beviltiški atsilikėliai.
O štai kitoje, atsiprašant, „studijoje“ kuo įžūliausiu tonu liaupsinami šiurpiausi nusikaltimai žmonijai, begėdiškai iškraipomi akivaizdūs faktai, aukos paverčiamos nusikaltėliais, o budeliai – teisingumo vykdytojais, vykdžiusiais jiems vieniems tesuprantamą istorinę misiją. Tais atvejais, kai faktų paneigti nebeįmanoma, kaltę bandoma paslėpti po kolektyvinės atsakomybės kauke arba atsitiktinai susiklosčiusių lemtingų aplinkybių ir atsitiktinumų uždanga. Vienais atvejais sakoma, kad, pavyzdžiui, sprendimą išžudyti visus dar išlikusius užgrobtos teritorijos gyventojus arba sunaikinti visą okupuotos valstybės socialinę grupę, pavyzdžiui, ūkininkus, kolektyviai priėmė koks nors „politinis biuras“, taryba, komisija ar tribunolas. Kitur demagogiškai įrodinėjama, kad jei ta iki šiol negrąžinta svetima teritorija tada nebūtų buvusi užgrobta, nuostoliai būtų buvę dar didesni ir pan. O kas tiesiogiai davė įsakymą žudyti, lyg ir nebesvarbu, nes tokia buvusi bendra nuostata.
Pastaruoju metu anonimiškumo epidemija agresyviai braunasi ir į kitas akademinio bendravimo sritis. Štai į redakcijos elektroninį paštą atskrieja vis daugiau rašinių, kurių pabaigoje parašyta: „Ryšių su visuomene tarnyba“, „Viešosios komunikacijos departamentas“ arba, pabrėžiant ypatingą tarptautiškumo nuostatą, „…Consulting“, „VIP… Communications“ ir pan. Šiuose rašiniuose ne tik informacija apie kurios nors institucijos pertvarką ar masinius renginius, bet ir pranešimai apie mokslininkų pasiekimus, jų ilgamečių tyrimų rezultatus, drąsias idėjas.
Gavus tokio pobūdžio pranešimą, kyla visiškai natūralus klausimas, kas rašinio autorius. Ir štai iš tos „Viešųjų ryšių tarnybos“, nurodžiusios tik informaciją persiuntusio asmens kontaktus, ateina atsakymas, kad pagal ten susiklosčiusią „vietinę praktiką“ nenurodomi tekstų autoriai. Esą tokius tektus planine tvarka rengia keturi žurnalistai, bet štai būtent tą rašinį rengusi darbuotoja „nuo praėjusio penktadienio tarnyboje jau nebedirba“. Girdi, jei jums dar kas nors neaišku, kreipkitės į aprašytą asmenį, kuris „pakomentuos išsamiau“. Kreipiatės ir… paaiškėja, kad pranešime minėtas asmuo yra išvykęs arba užsiėmęs ir visai nenusiteikęs bendrauti. Neretai ir jis būna neįsidėmėjęs, kas jį prieš porą mėnesių kamantinėjo, ir net nežino, ką ten kažkas apie jį parašė.
Skaitinėji tokius pranešimus ir stebiesi siaubingu „profesionalų“ neprofesionalumu: suvelta, lietuvių kalbai nebūdinga sakinio sandara, gausybė svetimžodžių ar tiesiog angliškų žodžių, prie kurių prirašytos lietuviškos galūnės. Tik vienaskaitą turintys daiktavardžiai tokiuose rašiniuose staiga įgyja ir daugiskaitinę formą. Prie moteriškosios giminės daiktavardžių prilipdyti vyriškos giminės būdvardžiai, „nei“ painiojamas su „nė“ ir t. t.
Veltui ieškotum „Viešųjų ryšių tarnybos“ veikloje aiškių prioritetų ar sisteminio požiūrio. Bet jei apie tai viešai prasitarsi, tai net ir tokio informacijos šaltinio gali netekti – agentūros klerkams kritika nepatiks. Jiems atrodo, kad niekas neturi teisės priminti, kokia strategija derėtų vadovautis, teikiant informaciją apie universitetą ar mokslinių tyrimų centrą. Šių institucijų vadovai tikriausiai neturi laiko domėtis panašių agentūrų veikla ir vargu ar kada susimąstė, koks tos anoniminės makulatūros poveikis, t. y. tokių pranešimų grįžtamasis ryšys. Svarbiausia, kad ten būtų parašyta, pavyzdžiui: „Esame tarp geriausių…“, „Pirmą kartą esame pakviesti…“, „Tapome… nariais“ ir pan. Tačiau tai – net ne informacija, o tik pigi propaganda, kuri gal ir paglosto institucijos vadovo savimeilę, bet neturi jokio išorinio poveikio.
Todėl vargu ar reikia stebėtis, kad institucijų bendradarbiavimas vis dažniau suvokiamas kaip atitinkamų formaliųjų struktūrų sutartys, memorandumai ar ketinimų protokolai, o ne kaip tyrimų temų koordinavimas, tiesioginis keitimasis informacija ar bendri tyrimai. Jokiu būdu neteigiame, kad tyrėjai nesidomi kituose centruose dirbančių kolegų darbais, bet šis bendradarbiavimas paliktas jų asmeninei iniciatyvai. Jei įsivyrautų sisteminis požiūris, itin sumažėtų atvejų, kai vienoje institucijoje organizuojamas renginys, kokį jau surengė kito universiteto mokslininkai. Ryškiai sumažėtų dubliuojančių studijų programų ir tyrimų projektų skaičius.
Apie ką mokslininkams reikia nuolat kalbėtis?
Ar dirbame dideliame universitete, ar vos kelias dešimtis tyrėjų turinčiame institute, visi skundžiamės, kad biurokratinė našta tik auga. Surengėte renginį, prie kurio organizavimo neprisidėjo jokia valdymo struktūra, tačiau vos jis baigėsi, pasipila nurodymai jį aprašyti, atsiskaityti, išvardinti pranešėjus, atvykusius iš kitų valstybių, įvertinti poveikį aplinkai ir pan. Reikia parengti šimtų puslapių „savianalizės“ pranešimus, įvardinti, į kurias aukštų institucijų pripažintas duomenų bazes pateko tavo straipsniai, užpildyti plačias ataskaitas, kurių du trečdaliai punktų neturi nieko bendra su tavo konkrečia veikla. Apie projektų rengimą ir niekam nežinomą jų vertinimo praktiką jau ir kalbėti nereikia, nes net labai inteligentiški tyrėjai gali pradėti keiktis.
Ar iš tikrųjų mokslininko žinomumą lemia tik į tas kelias išgarbintas duomenų bazes patekusios publikacijos? Ar dalyvavimas tarptautinėse konferencijose ir projektų, nors ir negavusių finansavimo, rengimo grupėse nieko nereiškia? Ar diskusijos aktualiausias dabarties problemas nagrinėjančiuose simpoziumuose, tarptautinių vizitų ir stažuočių organizavimas ir pagaliau asmeniniai mokslininkų ryšiai yra beverčiai? Ar Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumų organizavimas ir dalyvavimas juose vis dar laikomas vos ne pramoga?
Koks šiandien mokslininko vaidmuo 25-metį peržengusioje Antrosios Respublikos strateginio planavimo sistemoje? Kodėl pamirštama, kad pirmiausia reikia išgryninti idėją ir suformuoti strategiją, o tik paskui kurti institucinę struktūrą ir aiškintis, kiek ten turi būti etatų ir kokie darbuotojų atlyginimo koeficientai? Ir pagaliau, kodėl mokslininkų atlyginimai Lietuvoje vis labiau primena socialinę paramą (šalpą), o ne tikrą atlyginimą už tikra darbą?
Štai apie tai ir reikės kalbėtis visuotiniame Lietuvos mokslininkų suvažiavime ir Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume. Tačiau kada „oficialūs asmenys“ pagaliau supras, kad tai organizuoti – gyvybiškai būtina Lietuvai?