Romualdas Vytautas RIMŠA
(Pabaiga. Pradžia – 2015 m. Nr. 22)
Knygą sudaro dvi pagrindinės dalys. Pirmojoje – „Vytautas Soblys ir jo pedagoginė, mokslinė veikla“ (p. 13–81) – išanalizuotas instituto direktoriaus gyvenimo, pedagoginės ir mokslinės veiklos kelias. Aptartas ir naujai įvertintas jo mokslinis palikimas, paskelbtas nepriklausomoje Lietuvoje.
Renkant medžiagą šiai daliai, nemažų keblumų, pasak doc. dr. J. Dautaro, sudarė gana didelis V. Soblio mokslinių publikacijų skaičius, plati jų sklaida periodikos leidiniuose ir tematikos įvairovė.
Problema išspręsta gana racionaliai. Pedagogo V. Soblio moksliniam palikimui analizuoti ir vertinti knygos sudarytojas pakvietė grupę kompetentingų mokslininkų. Į jų akiratį pateko svarbiausios jo idėjos, atskleistos pedagogikos, psichologijos bei filosofijos publikacijose, skirtose pradinių mokyklų reformos, mokytojų rengimo, instituto kūrimo ir jo darbo organizavimo bei kitoms problemoms. Per keletą mėnesių knygos pirmajai daliai buvo parengti analitiniai ir apžvalginiai straipsniai, kuriuose autoriai gvildeno pasirinktas temas.
Knygoje paskelbti šeši specialiai šiai tematikai skirti straipsniai. LEU rektorius, prof. habil. dr., LMA akademikas Algirdas Gaižutis išsamiai išnagrinėjo Vytauto Soblio pedagoginius užmojus ir nuopelnus to meto Lietuvos pedagogikos, psichologijos ir filosofijos mokslams, LEU prof. habil. dr. Marijona Barkauskaitė aptarė požiūrį į mokytojo, kaip jaunosios kartos ugdytojo asmenybę ir kitas, iki šiol nepraradusias aktualumo, ugdymo problemas, KU prof. habil. dr. Ona Tijūnėlienė paskelbė mokslines įžvalgas tema „Vytautas Soblys – Pedagoginio instituto mokslinio potencialo puoselėtojas“, LEU doc. dr. Violeta Rimkevičienė supažindino su kadaise Lietuvoje V. Soblio aprašytais ir populiarintais Šveicarijos mokslininko Jean Piaget‘o psichologiniais tyrinėjimais. Pirmoji knygos dalis baigiama LEU doc. dr. Reginos Rinkauskienės straipsniu, kuriame autorė apžvelgė mokslinių V. Soblio raštų ir publikacijų kalbą bei kitas to meto lietuvių pedagogikos terminijos lingvistines problemas.
Šioje knygos dalyje LEU ir KU mokslininkai, įvertinę svarbiausius V. Soblio pedagogikos darbus, paskelbė suinteresuotų skaitytojų auditorijai gana išsamius ir vertingus komentarus ir mokslines įžvalgas. Tokios didelės apimties viename leidinyje surinktų jo mokslinio palikimo komentarų iki tol Lietuvoje nėra buvę. Todėl juos galima pagrįstai vertinti kaip rimtą V. Soblio mokslinio palikimo įvadinę studiją, nes dar liko nemažai jo publikacijų, nepatekusių į knygą. Metas pagalvoti ir apie sistemingą V. Soblio bei kitų žymių Lietuvos pedagogų mokslinių darbų rinkinių ar net raštų leidybą. Tai padėtų susisteminti Lietuvių pedagogikos istorijos paveldą ir šios krypties mokslinės literatūros skaitytojams greičiau sugrąžintų skolą, atsiradusią sovietiniu laikotarpiu.
Antroji knygos dalis „Vytauto Soblio kūrybinis palikimas“ yra didžiausia (p. 83–204). Ją sudaro autentiški kūriniai: mokslo straipsniai, pranešimai, paskaitų konspektai, interviu, kalbų tekstai ir kt. Visi jie glaudžiai susiję su mokslininko profesine, administracine ir pedagogine veikla, šalies ir užsienio mokyklų patirtimi, mokytojų rengimo ir jaunosios kartos ugdymo klausimais. Nepriklausomos Lietuvos periodiniuose leidiniuose „Mokykla ir gyvenimas“, „Tautos mokykla“, „Švietimo darbas“, „Vairas“, „Fiziškas auklėjimas“ ir kituose išspausdinti V. Soblio straipsniai čia sudaro kelias temines grupes: 1) pradžios mokyklų mokytojų rengimas (5 publikacijos); 2) ugdymo problemos (analogiškai 4); 3) užsienio šalių pedagoginė mintis (5) ir 4) psichologinių tyrinėjimų problematika (1). Iš viso į knygą atrinkta penkiolika, nors bibliotekose ir archyvuose neskelbtų šaltinių, rengdamas leidinį, doc. dr. J. Dautaras jų rado daug daugiau.
Pedagogą V. Soblį domino daugelis temų. Vis dėlto daugiausia dėmesio jis skyrė pradžios mokyklų mokytojų rengimo vadybos ir teorijos bei užsienio šalių pedagogikos teorijos, metodikos ir mokyklų bei mokymo darbo patirties sklaidos problemoms. Ne ką mažiau rašė ir to meto jaunimo ugdymo klausimais. Kartais jo akiratyje atsidurdavo ir pedagogikos psichologija, nors šiai tematikai skirtų straipsnių nėra daug. Tačiau psichologijos ir ugdymo problemas V. Soblys dažnai prisimena publikacijose, skirtose Instituto organizavimo ir veiklos, studijų programoms, mokytojų pasirengimo darbui ir kitiems reikalams aptarti.
Didelė jo kūrybinio palikimo dalis yra glaudžiai susijusi su užsienio šalių mokyklų reformomis, švietimo sistemų organizavimu ir veikla, mokinių asmenybės pažinimu ir mokymo metodikomis bei problemomis. Jis itin gerai suvokė pedagogikos, psichologijos ir sociologijos žinių svarbą, rengiant aukštos kvalifikacijos mokytojus. Rašė ir lietuvių kalbotyros, užsienio kalbų mokymo, pedagogikos terminijos tvarkymo, tyrimo ir norminimo bei kitais klausimais.
Soblio kūrybinis palikimas ir kai kurios iškeltos idėjos neprarado aktualumo ir iki šių dienų. Didžioji palikimo dalis surinkta, susisteminta ir kartu su komentarais pirmą kartą, kaip jau minėta, paskelbta knygoje. Tai – svarbus ir labai reikalingas autorių darbas, skirtas nacionalinės pedagogikos raidai ir tautinės mokyklos koncepcijos kūrimo istorijai. Pagirtina, kad siekiant išlaikyti knygoje skelbiamos medžiagos autentiškumą ir kalbos istoriškumą, V. Soblio straipsnių kalba ir stilius, rengiant spaudai, nebuvo taisyti.
Knygoje išspausdintus V. Soblio raštus papildo autentiški dokumentai ir kiti priedai, įrašyti kompaktinėje plokštelėje (CD). Čia skaitytojai ras ir keletą mokslininko publikacijų, tiesiogiai susijusių su jo biografija, pedagogine ir moksline veikla. Tai – įvairiomis progomis pasakytos kalbos, pranešimai, interviu, paskaitų santraukos, teminis nuotraukų rinkinys ir kt. Pagirtina, kad knygos sudarytojas doc. dr. J. Dautaras deramai pasirūpino ir jos informacinėmis priemonėmis. Jis parengė ir įdėjo kelias rodykles: bibliografinę „Vytauto Soblio darbai (1925–1964 m.)“, anotuotą „Literatūra apie Vytautą Soblį (1935–2015 m.)“, chronologinę „Svarbiausios gyvenimo datos“, taip pat „Autorių“, „Santrumpų“ ir „Asmenvardžių“. Jos labai pravers žingeidiems skaitytojams. Knygoje yra ir angliška santrumpa.
Pagaliau, po kelių okupacijų ir politinių suvaržymų, Respublikos pedagoginio instituto įkūrėjo ir vadovo, pedagogikos teoretiko ir praktiko Vytauto Soblio darbai buvo per keletą metų surinkti į jam skirtą knygą, naujai moksliškai įvertinti ir sugrąžinti į mokslinę apyvartą. Be to, doc. dr. J. Dautaro knyga iki šiol nenagrinėtais praeities faktais papildo LEU istorinę raidą. Ši knyga turėtų paskatinti prisiminti ir panašiais leidiniais pagerbti buvusius garbius kitų Lietuvos aukštųjų mokyklų organizatorius, vadovus ir dėstytojus.
Reikia džiaugtis, kad 1990 m. atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, rengiant ir vykdant šalyje švietimo reformą, buvo praskleista ideologinė draudimų uždanga ir pradėta laisvai gilintis į nepriklausomos Lietuvos bei užsienio pedagoginės minties raidą ir sklaidą. Vytauto Soblio mokslinis ir publicistinis profesinis palikimas net prabėgus keliems dešimtmečiams, išlieka aktualus ir sudaro neatsiejamą nepriklausomos Lietuvos laikotarpio pedagogikos istorijos dalį. Dr. Jono Dautaro sudarytas ir parengtas spaudai leidinys pradžiugins ne vieną skaitytoją. Manau, jis bus naudingas ir įdomus pedagogikos istorikams, akademiniam jaunimui ir visiems, besidomintiems Lietuvos švietimo ar pedagogikos raida.