Dr. Aldona Vasiliauskienė
2016 m. sausio 14 d. į Amžinojo Tėvo namus iškeliavo žinoma Lietuvos kultūros veikėja, fotomenininkė Ona Pajedaitė, Ievos Simonaitytės premijos laureatė (1990), 2005 m. apdovanota Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
Urna su jos palaikais sausio 16 d. palaidota Vilniaus Rokantiškių kapinėse šalia tėvų, brolio Antano ir jo žmonos Zofijos. O dar visai neseniai, praėjusių metų liepos 16-ąją Lietuvos nacionaliniame muziejuje buvo atidaryta O. Pajedaitės paroda „Lietuvoje…“, skirta Etnografinių regionų metams. Tai buvo jubiliejinė menininkės paroda: Onutė gimusi 1925 m. liepos 7 d.
Šeimos narių likimas
Ona Pajedaitė buvo jauniausia iš šešių užaugusių vaikų ūkininkų – Adelės Stukaitės (1888 04 17 – 1957 01 07) ir Juozo Pajedos (1875 10 21 – 1960 06 24) šeimoje, gyvenusioje Galvydžių kaime (Svėdasų parapijoje). Trys jos broliai – „Nepriklausomos Lietuvos“ partizanų būrio, sunaikinto pačioje užuomazgoje, partizanai: Vladas (1912 12 10 – 1982 09 27), Antanas (1914 07 12 – 1982 12 21) ir Petras (1916 03 12 – 1945 07 06) dar 1944 m. gruodį buvo sovietinio režimo suimti ir kankinti. Petras mirtinai uždaužytas Vilniaus KGB, o Vladas ir Antanas nuteisti ilgiems metams kalėti Sibiro lageriuose. Sesuo Bronė (vėliau Petrauskienė, 1921 09 22 – 1900 09 11) su tėvais 1948 m. buvo ištremta. Į tremtį su mažais vaikais išvežta ir atskirai gyvenusi sesuo Adelė Starkienė (1919 01 03 – 1984 12 03). Nuo tremties išsigelbėjo Vlado žmona Ona Žiogūnaitė (1918 04 16 – 1999 01 21) ir Petro žmona Veronika Valeikaitė (1921 07 09 – 2011 12 27) su mažametėmis dukrelėmis – šio straipsnio autore Aldona Vladislava ir jau be tėvelio likusia Laimute.
Tremtinių dukros kelias
Onutei, jau studijavusiai lituanistiką Vilniaus universitete ir likusiai vienai be artimųjų, buvo skaudu ir sunku. Nepaisant atsargumo, penktame kurse, iš rajono surinkus žinias apie šeimos padėtį, ji buvo pašalinta iš universiteto. Tačiau gerų žmonių dėka jai pavyko iš anksto apsiginti diplominį darbą, o po metų išlaikyti ir valstybinius egzaminus. Baigusi universitetą, dėstė literatūrą Vilniaus lengvosios pramonės profesinėje techninėje mokykloje, vėliau reorganizuotoje į technikumą. Kurį laiką, iki vėl išsiaiškinant jos kilmę, dirbo ir vadovaujamą darbą.
Dėstydama literatūrą ir matydama mokomosios medžiagos stygių, O. Pajedaitė ėmė organizuoti moksleivių ir pedagogų keliones į rašytojų tėviškes bei kitas literatūrines vietoves ir jas fotografuoti. Rašytojų gimtinių, jų aprašytų vietų, kapų ir paminklų nuotraukos gulė į fotoarchyvą. Įgijusi turizmo instruktoriaus teises, ne kartą moksleivius vežė į Maskvą, Leningradą, Krymą, Karpatus, Kaukazą.
Po 27 įtempto pedagoginio darbo ir visuomeninės veiklos metų 1975 m. išėjo į išankstinę pensiją. Gaudama vos 50 rublių per mėnesį, O. Pajedaitė pasišventė fotografavimui – vaizdiniam literatūros propagavimui. Tuo pat metu jos laiškai ir siuntiniai į Sibiro lagerius broliams ir tremtyje esantiems tėvams ir sesėms buvo itin svarbūs jų išlikimui, nes ne tik gelbėjo nuo bado, bet ir stiprino jų dvasią. Jie visi, išskyrus motiną, sugrįžo į Tėvynę. Tąkart įvyko baisi nelaimė: mama, jau pasirengusi kelionei į Lietuvą, netikėtai pateko po garvežio ratais. Tik atkūrus nepriklausomybę, jos palaikai buvo parvežti į Lietuvą ir perlaidoti Vilniaus Rokantiškių kapinėse.
Nuotraukų lobyno kūrėja
Ona Pajedaitė Lietuvoje labiausiai žinoma kaip fotomenininkė. Nuo 1963 m. į rankas paėmusi fotoaparatą, jo nebepaleido. 1981 m. ji tapo Fotomenininkų sąjungos nare, o 2005 m. O. Pajedaitei suteiktas meno kūrėjo statusas. Nuo 1980 m. ji parengė 50 personalinių fotografijos parodų, kurios eksponuotos daugiau kaip 180 kartų. Daugybė nuotraukų (daugiau kaip 3000 kadrų) išspausdinta laikraščiuose, žurnaluose, knygose.
Pajedaitė sukaupė didžiulį negatyvų archyvą. 1966–1967 m. parengė ir išleido 13 diafilmų literatūros apžvalgoms mokyklose, nuotraukų albumus „Ji buvo Simonaitytė“ (1988, 1997) ir „Mano Marcinkevičius“ (2001), leidinį „Juozas Tumas Vaižgantas“ (1995), nuotraukų aplankus: „Adomo Mickevičiaus takais“ (1998), „Jonas Mačiulis-Maironis“ (1999), „Vincas Kudirka“ (1999), „Motiejus Valančius“ (2001), fotografijų albumą „Kuriančios moterys“ (2011). Ji parengė ne vieną edukacinę kompaktinę plokštelę, išleido memuarinius leidinius: „Šiltoj kupetoj“ (2004), „Ir kitų akimis“ (2005), „Kelionių mozaika“ (2005), „Rašytojų autografai Onai Pajedaitei“ (2005) bei eilėraščių knygą „Kasdienės mintys“ (2005). Daug knygų išleista talkinant Robertui Petrauskui – Onutės sesers Bronės vyriausiajam sūnui. Onutės išmokytas fotomeno paslapčių, Robertas Petrauskas tapo visų jos renginių fotografu ir pirmųjų O. Pajedaitės fotonovelių montažų autoriumi. Vėliau šių montažų kūrimą perėmė Roberto sūnus Dovydas Petrauskas.
Dovana gimtinei ir visai Lietuvai
Onutė niekada nesiskundė, kad jai sunku gyventi. Tai puikiai atsispindi ir knygoje „Viską lengvai“ (2009). Nepaisant sunkumų, knygoje nėra jokių dejonių ir virkavimų. Nedidelis O. Pajedaitės butas buvo pilnas knygų, atspaudų, nuotraukų – unikalaus archyvo ir dvasinio grožio. Ji pati sutvarkė savo archyvą, surašė metriką ir daugiau kaip 65 tūkst. negatyvų archyvą padovanojo Lietuvos nacionaliniam muziejui. Iš jų 8 tūkst. – etnografinių ekspedicijų vaizdai, kurių tik nedidelė dalis buvo pristatyta jubiliejinėje parodoje. Jos archyvinės medžiagos gavo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, o Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekai O. Pajedaitė padovanojo per 200 rašytojų, aktorių ir kitų meno žmonių portretų atspaudų.
atsiminimų knygos „Stalino gniaužtuose“
viršelis
Maža dalelė fotomenininkės jubiliejinės parodos „Lietuvoje…“ iš Lietuvos nacionalinio muziejaus buvo perkelta į Anykščius, iš kur keliaus į Utenos kraštą. Į parodos uždarymą Anykščiuose kartu su savo bičiule, Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė, sausio pabaigoje rengėsi vykti ir Onutė. Dar sausio pradžioje ji buvo kupina naujų kūrybinių sumanymų ir planų, tikėjosi per porą metų užbaigti registruoti likusius negatyvus… Deja, Viešpats pasišaukė į Amžinybę.
Su Onos Pajedaitės veikla galima susipažinti internetinėje svetainėje, kuri taip ir vadinasi – „Svetainė Dovana Lietuvai“ (www.onapajedaite.lt), kurią sukūrė Dovydas Petrauskas, tapęs šios svetainės administratoriumi