Prof. Algirdas Jackevičius
Tęsinys. Pradžia – Nr. 3 (557)
Penktame kurse studentų moksliniame būrelyje perskaičiau pranešimą apie gyvybės atsiradimą. Būrelio vadovas prof. V. Girdzijauskas palankiai jį įvertino ir tai turbūt lėmė galimybę tapti aspirantu. 1948-aisiais išlaikiau valstybinius egzaminus, vykusius masinių trėmimų į Sibirą metu. Iš mūsų kurso tuo metu buvo ištremti studentai Janina Savickaitė ir Kvedaras (red. pastaba: vardas nenurodytas). Egzaminų metu nenakvodavau namuose, o į auditoriją ateidavau vienas iš paskutiniųjų, nes tikėjausi taip išvengti tremties. Per egzaminus gavau tik vieną ketvertą (tuo metu buvo taikoma penkiabalė sistema) – iš „marksizmo ir leninizmo“.
Kadangi troškau būti chirurgu, labai apsidžiaugiau gavęs paskyrimą dirbti Raudonojo kryžiaus ligoninėje, kurioje tuo metu darbavosi doc. Kazys Katilius. Jo katedroje dirbo ir prof. A. Sučila. Tačiau, nuvykęs į Sveikatos ministerijos Kadrų skyrių, sužinojau, kad esu nukreipiamas į Mokslų akademijos Eksperimentinės medicinos ir onkologijos instituto aspirantūrą. Matyt, mano studentiškas pranešimas atkreipė prof. Vytauto Girdzijausko dėmesį ir jis, buvęs Sveikatos apsaugos komisaras, paprašė ministerijos Kadrų skyriaus vadovo nukreipti mane į aspirantūrą. Kalba su ministro pavaduotoju buvo trumpa. Jis pasakė, kad jeigu neičiau į aspirantūrą, turėčiau vykti į Gegužinės kaimą (Ukmergės r.) dirbti ambulatorijos vedėju. Tuo metu dirbti kaime buvo labai pavojinga, nes vyko pasipriešinimo kovos.
bronchoskopu
Sėkmingai išlaikiau aspirantūros egzaminus. Prof. V. Girdzijauskas buvo malonus žmogus, mokslinį darbą dirbęs Vokietijoje. Jis suprato mano norą tapti chirurgu ir leido pasirinkti disertacijos temą, kuri sudarė galimybę dirbti Vilniaus I klinikinėje ligoninėje (anksčiau Šv. Jokūbo), kurioje darbavosi tokie žymūs chirurgai, kaip prof. Pranas Norkūnas, prof. Benjaminas Zacharinas (vėliau suimtas, nes okupacijos metu buvo Kauno geto vyresnysis gydytojas), dr. Saliamonas Rabinavičius, karo chirurgas Efimas Alekseičikas ir kt. Prof. B. Zacharinas parinko temą, susietą su mikrobiologija, atitinkančią aspirantūros kryptį. Pradėjau gydyti vaikus, sergančius ūmiu hematogeniniu osteomielitu, naudodamas peniciliną, kurį institutas gavo iš JAV.
Gydydamas tyriau osteomielito sukėlėjo mikroflorą ir pakitimus, atsirandančius gydant šiuo antibiotiku. Panaudojau naują antibiotiko įšvirkštimo metodiką: peniciliną įšvirkšdavau punktuodamas paciento kraujagyslę. Kai kuriais atvejais nepavykdavo visiškai likviduoti ligos ir kildavo pavojus, kad sergantiems gali susiformuoti negyjančios kaulinės fistulės, kurios gali tapti vaikų invalidumo priežastimi. Pavyko surinkti reikiamą ligonių skaičių ir mokslinėje taryboje 1953 m. vasarį apginti disertaciją „Ūminio hematogeninio osteomielito gydymas penicilinu“. Likau dirbti Eksperimentinio mokslinio instituto moksliniu bendradarbiu ir tuo pat metu tęsiau darbą Vilniaus I klinikinės ligoninės Chirurgijos klinikoje, kuriai vadovavo prof. Pranas Norkūnas. Per aštuonerius darbo šioje klinikoje metus atlikau skrandžio, žarnyno ir kaulų operacijas.
1957 m. kovo 1 d. buvo atkurtas Onkologijos mokslinio tyrimo institutas. Iš dr. A. Dirsės, tuo metu buvusio sveikatos apsaugos ministru, gavau kvietimą dirbti šio instituto Chirurgijos klinikos moksliniu bendradarbiu. Su pasitenkinimu priėmiau šį pasiūlymą, nes dirbti dviejose darbovietėse buvo sunku – kai tekdavo budėti, turėdavau gauti pagrindinės darbovietės sutikimą.
Chirurgijos klinika įsitraukė į Onkologijos dispanserio Chirurgijos skyriaus darbą. Kadangi buvau paskirtas dirbti šios klinikos vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, turėjau tęsti mokslinį darbą. Reikėjo pasirinkti temą, kuri būtų naujoviška ir patvirtinta Mokslo taryboje. Tuo metu dispanserio Chirurgijos skyriuje buvo atliekamos skrandžio, žarnyno, krūties, galvos ir kaklo operacijos. Pastebėjau, kad ligoniai, sergantys plaučių vėžiu, buvo gydomi tik spinduline terapija. Diagnozė buvo nustatoma, tik remiantis plaučių vadinamaisiais rentgeniniais pakitimais.
Man dar dirbant Vilniaus I klinikinėje ligoninėje, 1950 m. prof. Pranas Norkūnas atliko pirmąją Lietuvoje pulmonektomiją (plaučio pašalinimą) sergančiajam plaučių vėžiu. Buvau jaunas, bet jau įgijęs pakankamai chirurginio darbo patirties tuo metu geriausioje Vilniaus chirurgijos klinikoje, todėl pradėjau domėtis plaučių vėžio diagnostikos ir gydymo klausimais. Iš pradžių reikėjo įdiegti ligonių bronchologinį tyrimą, kadangi prieš gydymą reikia nustatyti morfologinę vėžio diagnozę. Tuo metu Sovietų Sąjungos gydymo įstaigos neturėjo lanksčių fibrobronchoskopų, todėl teko naudotis metalinės konstrukcijos prietaisu. Atliekant bronchoskopiją, neretai tekdavo ligoniams taikyti bendrąjį nuskausminimą. Mums labai padėjo citologai. Viena iš jų – doc. Sofija Stukonienė – tirdama ligonių skreplius, sugebėdavo 80–90 proc. tikslumu nustatyti morfologinį vėžio tipą centrinio plaučių vėžio atvejais. Šie tyrimai labai padėdavo klinicistams parinkti optimalų gydymą.
Norėdamas patobulinti krūtinės chirurgo kvalifikaciją, nuvykau į Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo) Onkologijos mokslinį institutą, kuriam tuo metu vadovavo prof. Anatolijus Ivanovičius Rakovas. Vėliau profesorius tapo mano moksliniu konsultantu, rašant habilituoto daktaro disertaciją „Pagrindinių plaučių vėžio gydymo metodų įvertinimas“. Ją apgyniau 1969 m. gegužės 22 d. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto mokslo taryboje. Tobulinti chirurgo patirtį padėjo lankymasis Maskvos moksliniuose institutuose: Mokslų akademijos Onkologijos centre, Rentgeno-radiologijos institute, kur dirbo žymūs krūtinės chirurgai prof. Anatolijus Ivanovičius Pirogovas, Vladimiras Petrovičius Charčenko ir kt.
Pirmąją radikalią plaučių operaciją atlikau dar 1958 m., pašalindamas kairįjį plautį. Tuo metu chirurgai neturėjo sintetinių siūlų ir bronchų siuvimo aparatų. Pirmąsias operacijas teko atlikti su vietine nejautra, padarius krūtinės ląstoje užpakalinį pjūvį. Broncho bigę užsiūdavome apvalia adata, panaudodami šilką. Daug dėmesio skyrėme broncho bigės padengimui mediastine pleura. Pamažu įpratome operuoti ligonius, taikydami bendrą nuskausminimą. Vieni pirmųjų Lietuvoje su gyd. A. Blažiu pradėjome taikyti skyrinę bronchų intubaciją, taikydami bendrąjį nuskausminimą. Su dr. J. Jociumi žurnale „Sveikata“ (1966 m., Nr. 10) išspausdinome straipsnį „Plaučių vėžio chirurginis gydymas Lietuvos TSR“.
Be abejonės, buvo sunku slaugyti pooperacinius ligonius. Pirmąsias po operacijos dienas vakarais ekdavo važinėti į kliniką ir pačiam stebėti ligonius. Buvo sunkumų kovojant su kvėpavimo nepakankamumu. Kadangi neturėjome lanksčių bronchoskopų, operuotiems ligoniams kartais tekdavo atlikti tracheostomiją, kad būtų galima pašalinti bronchuose susikaupusį sekretą. Susiformavus bronchinei fistulei, atlikdavome pleurostomiją. Tuo metu mes, pirmieji Sovietų Sąjungoje, pradėjome taikyti sergantiesiems plaučių vėžiu papildomą adjuvantinį gydymą (spindulinę terapiją, priešnavikinius preparatus) prieš ir po chirurginio gydymo.
Tik 1979 m., persikėlus į naują pastatą Santariškėse ir įkūrus Onkologijos institute Krūtinės chirurgijos skyrių, priėmus daugiau darbuotojų, tokių, kaip patyręs krūtinės chirurgas Pranas Naujokaitis, plaučių piktybinių navikų chirurginis gydymas įgavo platesnį užmojį. Išaugo nauja krūtinės chirurgų kartą. Prof. Saulius Cicėnas, dirbdamas šiame skyriuje, parengė ir apgynė daktaro ir habilituoto daktaro disertacijas apie plaučių vėžio gydymą. 1995–2000 m. dalyvavome didelėje tarptautinėje studijoje „Adjuvantinė plaučių vėžio terapija”, kurią organizavo Prancūzijos Gustave Roussy onkologijos institutas. Per 35 metus Onkologijos instituto Krūtinės chirurgijos ir onkologijos skyrius išaugo, sustiprėjo ir šiandien užima vadovaujančias pozicijas Lietuvoje, gydant plaučių piktybinius navikus. (Tęsinys – kitame numeryje)