Valentinas Aleksa
2016 m. vasario 19 d. sukanka 135 m., kai Obelupių kaime, Suvalkų gubernijoje (Kumetiškiai, Kalvarijos apskritis, Suvalkų gubernija yra oficialioji juridiškai fiksuota gimimo vieta) gimė Konradas Juozas Aleksa – veterinarijos gydytojas ir zoologas, pedagogas, visuomenės veikėjas. Jis – tuometinės Lietuvos veterinarijos akademijos (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos) mokslų daktaras, garbės daktaras, pirmasis profesorius, veterinarinės ir zootechninės fiziologijos mokslo pradininkas Lietuvoje.
Pirmasis Lietuvoje pradėjęs rašyti Lietuvos veterinarijos istoriją ir atlikęs koprologinius tyrimus, pirmasis domėjosi ir rašė apie gyvulių psichologiją. Pirmasis mūsų krašte atliko sociologinius tyrimus ir parašė sociologijos studiją apie kaimo moteris. Lietuvių specialiosios veterinarinės literatūros, gyvulių genetikos, epizootologijos, anatomijos, zoohigienos, zootechnikos, archeobiologijos mokslų pradininkas. Vienas pirmųjų kūręs lietuvių kalbos veterinarijos terminus. Lietuvos žemės ūkio ir Lietuvos veterinarijos akademijų vienas steigėjų ir kūrėjų. Kalintas tiek Rusijos žandarų, tiek vėliau – bolševikų.
Vaikystės ir jaunystės takai
Netrukus po Konrado gimimo mama su juo atvyko iš Obelupių kaimo persikėlė į Kumetiškių ūkį. Gražiai sutvarkytame vienkiemyje prabėgo Konrado vaikystė. Mamos paskatintas, jis nuo vaikystės rinko dainas ir kitą lietuvių tautosaką. 1899 m. baigė Marijampolės gimnaziją, kurioje tuo metu buvo susirinkę daug vėliau Lietuvą garsinusių žmonių, ir išvyko studijuoti į Varšuvos veterinarijos institutą. Nuo pirmų studijų mėnesių įsitraukė į šiame mieste veikusius anticarinius ratelius. 1901 m. gegužės 1 d. Varšuvoje dalyvavo anticarinėje demonstracijoje, kurioje studentai pasmerkė kruvinąjį caro režimą. K. J. Aleksa šioje demonstracijoje buvo sužeistas ir suimtas, trumpai kalintas.
Daug dėmesio ir energijos K. J. Aleksa skyrė savo pamėgtai mokslo šakai. 1903 m. baigė institutą ir įgijo veterinarijos gydytojo diplomą ,,Cum eximia laude“. Tų pačių metų rugpjūčio 1 d. buvo paliktas dirbti instituto Chirurgijos katedros asistentu. Tačiau jaunojo specialisto ramų mokslinį darbą pertraukė mobilizacija į carinę armiją. K. J. Aleksai teko dalyvauti 1904–1905 m. Rusijos ir Japonijos kare. Jis atsidūrė tolimojoje Mandžiūrijoje ir tik 1905 m. gruodį buvo išleistas į atsargą. Karo metais K. J. Aleksa paskelbė pirmuosius straipsnius apie arklių pašarus, kurie buvo atspausdinti spaudoje. Po karo sugrįžo į institutą Varšuvoje, dirbo asistentu, rašė darbą „Nugaros smegenų histologiniai pakitimai prie smarkių apsinuodijimų“ magistro laipsniui įgyti. Po to dirbo veterinarijos gydytoju Litine, Šakiuose, Kalvarijoje ir Balaklavoje. Iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios rinko mokslines žinias ir rašė spaudoje.
Pirmasis pasaulinis karas… ir po jo
1914 m. rugpjūtį prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, į kurį įsitraukė ir Rusija. K. J. Aleksai, tarnaujančiam Rusijos armijos gretose, jau nuo pirmųjų karo dienų teko dalyvauti mūšiuose su Vokietijos armijos pulkais. Jam teko kariauti ir Lietuvos teritorijoje: ties Ariogala, Ukmerge, Šiauliais, Anykščiais, Kavarsku, Molėtais ir kitur. Prasidėjus bruzdėjimams carinėje Rusijos armijoje, juose aktyviai dalyvavo ir K. J. Aleksa. Jis buvo išrinktas pulko delegatu į Rusijos armijos suvažiavimą, atstovauti ne rusų tautybės žmonėms, t. y. kilusiems iš okupuotų vietovių. Konradas buvo išrinktas Dvinsko mieste vyresniuoju veterinarijos gydytoju, tačiau jų pulkas netrukus išstojo iš Rusijos armijos, kurioje tuo metu prasidėjo visiška suirutė. Jis skubiai grįžo į Balaklavą, kur gyveno jo šeima. Dėl prasidėjusio chaoso čia siautėjo badas. K. J. Aleksa įsidarbino miesto savivaldybės raštinės tarnautoju, norėdamas kuo greičiau padėti atsigauti nuo bado išsekusiai šeimai, nors mintimis jau buvo Lietuvoje. Troško greičiau grįžti į ką tik paskelbtą Nepriklausoma Lietuvą ir darbuotis jos labui. K. J. Aleksa suprato, kad okupantų apiplėštam jo gimtajam kraštui labai trūksta išsilavinusių specialistų. Deja, šioms svajonėms nebuvo lemta greitai išsipildyti, nes atsidaręs Pietų frontas ne tik užblokavo kelią į tėvynę, bet ir greitai atskyrė nuo mylimos šeimos. 1918 m. K. J. Aleksa dar spėjo Balaklavoje įkurti gimnaziją.
Greitai Konradas buvo mobilizuotas į generolo leitenanto Antono Denikino vadovaujamą armiją. Tik sunkiai susirgus, buvo paleistas namo į Balaklavą. Pasveikęs dirbo Balaklavos miesto kooperatyve. Deja, greitai K. J. Aleksa vėl buvo mobilizuotas baltųjų – šį kartą į generolo leitenanto Piotro Vrangelio dalinius. Bolševikų armijai laimėjus, didžioji dalis baltagvardiečių pasitraukė į užsienį. K. J. Aleksa su labai nedidele grupele kariškių atsisakė išplaukti į Konstantinopolį ir Kerčės mieste pasidavė bolševikams į nelaisvę. Jie buvo suimti ir kalinami. K. J. Aleksą teisė „ypatingoji smogiamosios grupės trijulė“ (rus. črezvičainaja trojka udarnoj grupy). Motyvai, padėję išsaugoti K. J. Aleksai gyvybę – Rusijos caro pavergtų tautų atstovai negali būti savanoriai baltųjų armijoje. Po tokios K. J. Aleksos kalbos teismo posėdyje jį ir vieną latvį išteisino, o kitus sušaudė.
Po teismo sprendimo buvo paliktas dirbti Kerčėje veterinarijos poskyrio vedėju. 1921 m. K. J. Aleksai pasisekė atvykti į Sevastopolį, susitikti su ten atvykusia šeima ir įsidarbinti. Tačiau grįžti į Lietuvą nebuvo galimybių, nes Kryme susiklostė sudėtinga politinė situacija ir išvykti iš čia buvo neįmanoma. Tik 1922 m. K. J. Aleksa, palikęs šeimą Sevastopolyje, atvyko į Charkovą, įsidarbino Lietuvos pasiuntinybės tarnyboje ir ten ieškojo galimybės kuo greičiau sugrįžti į tėvynę. Iš Charkovo grįžęs į Krymą, K. J. Aleksa, parodęs didelius organizacinius ir diplomatinius sugebėjimus, sudarė lietuvių karo tremtinių ešeloną ir su jais, kartu ir su šeima, 1922 m. vasarą su dideliais sunkumais atvyko į išsiilgtąją Lietuvą.
Nepriklausomoje Lietuvoje
J. Aleksa užsibrėžė gyvenimo kelią – ugdyti Lietuvoje veterinarijos specialistus, rengti lietuvių kalba vadovėlius, kurių tuo metu labai stigo. Lemtis šį kartą buvo palanki jo idėjoms: greitai jis buvo paskirtas Dotnuvos žemės ir miškų ūkio mokyklos mokytoju. Mokyklą reorganizavus į pirmąjį technikumą Lietuvoje, jis daug jėgų atidavė jo tolimesniam kūrimui. K. J. Aleksa 1923 m. buvo vienas Lietuvos veterinarijos gydytojų sąjungos kūrėjų, vėliau ne kartą išrinktas jos pirmininku. Aktyviai dalyvavo 1924 m. Dotnuvoje steigiant Žemės ūkio akademiją, nuo pat įkūrimo ėjo docento pareigas. Tais pačiais metais parašė pirmąjį gyvulių fiziologijos vadovėlį lietuvių kalba. 1926 m. K. J. Aleksą Žemės ūkio akademijos Profesorių taryba išrinko prorektoriumi. Šias pareigas jis su nedidele pertrauka ėjo iki 1936 m. sausio 31 d.
1927 m. K. J. Aleksa Lietuvos Respublikos Prezidento aktu tapo pirmuoju Lietuvoje veterinarijos ekstraordinariniu profesoriumi. 1928 m. jis parašė ir pirmąjį gyvulių anatomijos vadovėlį lietuvių kalba. ,,Veterinarijos ir zootechnikos“ žurnale rašoma: ,,Pasirodžius šiai knygai, buvo užpildyta labai didelė spraga mūsų srities specialiojoje literatūroje.“ Tais pačiais metais K. J. Aleksa parašė ir kitą labai svarbią, pirmąją Lietuvoje genetikos knygą ,,Paveldėjimas gyvulininkystėje“. 1928 m. buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu. (Pabaiga – kitame numeryje)