Prof. dr. Libertas Klimka
(Tęsinys. Pradžia – Nr. 1)
Pradedant gimnazijos veiklą, labai stokota vadovėlių gimtąja kalba. Gimnazija turėjo tik lietuvių kalbos ir tikybos lietuviškų vadovėlių, o kitų dalykų teko mokytis iš rusiškų. Tiesiog neįtikėtina, tačiau po dešimties veiklos metų pavyko beveik visiškai apsirūpinti mokomąja literatūra. Daugiausia tai padaryta gimnazijos mokytojų pastangomis. Tai ir vertimai, pasirinkus vertingus užsienio mokyklų naudojamus vadovėlius, ir originalūs veikalai. Kunigas J. Skruodis parašė etikos, tikybos ir religijos mokymo metodikos, kunigas K. Čibiras – dogmatikos ir liturgikos vadovėlius. Daug nuveikta, apsirūpinant matematikos vadovėliais: A. Smetona parengė trumpą aritmetikos vadovėlį, M. Bagdonas – dviejų dalių elementariosios algebros vadovėlį ir uždavinyną, M. Šikšnys – keturių dalių elementariosios algebros ir trijų dalių geometrijos vadovėlius. K. Šakenis parašė trijų dalių fizikos vadovėlį.
Produktyviausias buvo gamtos ir chemijos mokytojas M. Stankevičius, parašęs šiuos vadovėlius: „Negyvoji gamta“, „Botanika. Bendroji dalis“, „Botanikos vadovėlis. II dalis. Sistematika“, „Augalų fiziologija“, dviejų dalių zoologijos vadovėlį, chemijos ir biologijos vadovėlius, vadovėlį „Žmogaus kūnas“ ir dviejų dalių „Raktą pažinti augalams“. K. Šepetienė sudarė vokiečių ir lietuvių kalbų žodynėlį ir dviejų dalių „Vokiečių kalbos skaitymus“. J. Šlapelis pradėjo leisti lietuvių ir rusų kalbų žodyną. Kunigas V. Zajančkauskas parašė lietuvių literatūros vadovėlį, K. Kepalas – lotynų kalbos chrestomatiją, B. Untulis – visuotinę viduramžių istoriją. Mokytojams buvo skirtas S. Kairiūkščio trumpasis pedagogikos vadovėlis ir T. Brazio studija „Apie tautines lietuvių dainų gaidas (melodijas)“. O. Kairiūkštienė-Rakštienė parengė lietuviškų raštų rankų darbams rinkinėlį.
Kultūrologiniu ir edukologiniu požiūriais išskirtinai įdomios yra gimnazijos direktoriaus knygos: „Lietuvių dainos“, „Dainų atsiminimai iš Lietuvos istorijos“, „Lietuvių dainų literatūros istorija“, „Dainos keliais“, „Donelaičio raštai“, „Lietuvos istorijos pradžiamokslis“, „Mūsų raštų istorija“, „Lietuvos geografija“. Jų tematika atitiko Lietuvių mokslo draugijos, vadovaujamos J. Basanavičiaus, užsibrėžtą tautotyros programą. Labai reikšminga, kad lietuviškojo jaunimo ugdymas buvo pradedamas nuo tautinių dalykų. Okupacinė valdžia buvo uždraudusi platinti „Lietuvių dainas“ dėl negatyvaus vokiečių vertinimo dainose. 1925 m. iškilmingai paminėtas gimnazijos įsteigimo dešimtmetis ir pasidžiaugta išleistu 101 abiturientu. Mokytojai apgailestavo, kad tik 19 iš jų pasiliko gyventi ir dirbti Vilniuje, nes gimnazija buvo įsteigta su amžinosios Lietuvos sostinės idėja…
Gimnazijai rengiant ir leidžiant vadovėlius, talkino Lietuvių mokslo draugija. Draugijos vadovėlių komisijai vadovavo gimnazijos inspektorius (direktoriaus pavaduotojas) M. Šikšnys. Po J. Basanavičiaus mirties jis, jau tapęs gimnazijos direktoriumi, buvo išrinktas ir Mokslo draugijos pirmininku. Rašytojas dramaturgas ir matematikos mokytojas Marcelinas Šikšnys-Šiaulėniškis (1874–1970) Vytauto Didžiojo gimnazijos vairą perėmė nuo 1922 m. Gimnazijoje jis nuo 1918 m. dėstė matematiką, mokytojui Matui Bagdonui išvykus į užsienį studijuoti. Su šio įžymaus pedagogo vardu susiję vis tvirtėjantys gimnazijos žingsniai lietuviškojo švietimo keliu ir visa kultūrinė lietuvių veikla okupuotoje Vilnijoje. Vytauto Didžiojo gimnazijai M. Šikšnys vadovavo net 17 metų. Visą tą laiką jis sugebėjo principingumą derinti su tolerancija, reiklumą – su meile ir atjauta, lietuviškumą – su pagarba kitataučiams, tiksliuosius mokslus – su meniniu ugdymu.
Direktorius rūpinosi, kad mokiniai ne tik įgytų mokslo žinių, bet ir lavintų savo meninius gabumus. Todėl gimnazijoje veikė literatų, piešimo, muzikos būreliai. Ypač kūrybinga buvo „Mildos“ kuopelė, vadovaujama mokytojų A. Krutulio ir V. Kairiūkščio. Ji turėjo orkestrą, dramos ir literatūros sekcijas, leido almanachą. Giliu dvasingumo ugdymu rūpinosi „Atžalos“ kuopelė, turėjusi eucharistininkų, retorikos ir kitas sekcijas. Klasės leisdavo savo šapirografuotus laikraštėlius, o tarpusavyje rungtyniaudavo, statydamos vaidinimus. J. Basanavičius gimnazijoje įsteigė folkloristų kuopą tautosakai rinkti. Mokslo metų pradžios susirinkimuose tautos patriarchas paaiškindavo moksleiviams tautosakos reikšmę, jos kaupimo svarbą, paragindavo savo kaime užrašyti senų žmonių dainas, pasakojimus. Prieš atostogas visiems išdalindavo numeruotus sąsiuvinius, kuriuos prirašytus reikėdavo rudenį grąžinti.
Gimnazijoje veikė ir skautų draugovė, vadovaujama energingojo Prano Žižmaro. Jo iniciatyva buvo leidžiamas „Skautų aidas“. 1928 m. vasarą skautai gavo lenkų valdžios leidimą vykti į Lietuvą. Pastovyklavę Panemunėje prie Kauno, vilniečiai dalyvavo ir Latvijos skautų sąskrydyje Rygoje. Buvę gimnazijos mokiniai prisimena įdomias išvykas po Vilniaus kraštą, garlaiviu į Verkius, ekskursijas į Trakus. Būta ir tolimesnių kelionių – į Lenkiją, Baltarusiją.
O konfliktų su lenkų valdžia nemažėjo, bemaž nė viena diena nepraeidavo be netikėtumų. 1923 m. birželio 26 d. po kratų Panamarų ir Didžiosios gatvės bendrabučiuose buvo suimti mokiniai A. Umbrasas, M. Žemaitis, A. Pakula, J. Tijūnėlis, mokytojai J. Kumpa ir P. Tamulevičius. Tardomi mokiniai buvo žiauriai mušami guminėmis lazdomis. Nors lietuvius gynė garsus advokatas T. Vrublevskis, teismo, įvykusio 1924 m. kovo 28 d., bausmės buvo žiaurios. Ir tik visuomenės protestai privertė peržiūrėti bylą.
Valdžia pareikalavo, kad nuo naujųjų mokslo metų mokytojai pateiktų Lenkijos pilietybės dokumentus, antraip bus ištremti. Lietuvių visuomenės atstovai dr. K. Stašys, kunigas P. Kraujalis ir direktorius M. Šikšnys vargais negalais Varšuvoje išrūpino laikinąjį leidimą.
Kad gautų gimnazijos baigimo pažymėjimus, abiturientai turėdavo išlaikyti dvylika egzaminų. Pažymėjimai buvo išrašomi dviem kalbomis – lenkų ir lietuvių. Didelis gimnazijos mokytojų kolektyvo rūpestis buvo gauti leidimą moksleiviams išduoti tokį atestatą, kuris suteiktų teisę stoti į aukštąją mokyklą. Toks leidimas gautas 1925 m., su sąlyga, kad abiturientai po aštuonių klasių kurso laikys valstybinės komisijos egzaminus, kurios pirmininką ir atstovus skirs Švietimo kuratorija. Pirmieji pasinaudoję šia teise ir įstoję į Stepono Batoro universitetą buvo šie abiturientai: M. Karužaitė – į mediciną, K. Blažys – į Gamtos fakultetą, A. Bielinis ir A. Januševičius – į Humanitarinių mokslų fakultetą, R. Mackevičius (Mackonis) tapo laisvuoju klausytoju.
Nelengva buvo įveikti šį abitūros barjerą. Reikėjo raštu atsakyti į lietuvių, vokiečių, lotynų, lenkų kalbų ir matematikos egzaminų užduotis, kiekvieną dieną – po vieną rašomąjį. Visus žodinius („sakomuosius“) egzaminus reikėdavo išlaikyti per vieną dieną, nuo ryto iki vakaro. Prie atskirų stalų salėje sėdėdavo komisijos, o mokiniams tekdavo visas jas apeiti ir gauti pažymius.
Brandos atestato egzaminus Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje laikydavo ir Švenčionių lietuviškosios gimnazijos abiturientai. Valstybinei egzaminų komisijai pirmininkaudavo Stepono Batoro universiteto profesorius, žymus kalbininkas baltistas Janas Otrembskis. Abiturientai prisibijojo griežto profesoriaus, gal ir ne be reikalo: 1928 m. iš 37 abiturientų brandos atestatus gavo tik 17, o 1929 m. iš 27 laikiusiųjų – 18. Kai kurie gimnazijos auklėtiniai J. Otrembskio „kirviškumą“ vertino kaip oficialios lenkų valdžios politikos raišką. Tačiau profesorius dar 1925 m. palankiai įvertino Vytauto Didžiojo gimnazijos mokymo lygį. Savo kapitalinio veikalo „Rytų lietuvių tverečėnų tarmė“ pirmosios dalies prakalboje jis rašė, kad tai „lenkų mokslo darbuotojo pagarbos ir simpatijos išraiška lietuvių tautai ir lietuvių kultūrai“.
Lenkų valdžia bandė kištis ir į finansinius gimnazijos reikalus. Žinodama, kad gimnaziją ir bendrabučius išlaiko „Ryto“ draugija, paskyrė jai kuratorių kontrolierių, Varšuvos advokatą Vilianovskį. Greitai pinigų ėmė neužtekti ne tik mokytojų algoms, bet ir moksleivių priešpiečiams, nes kuratorius sau pasiskyrė solidų atlyginimą, o užstatęs bankui dvejus „Ryto“ draugijos nupirktus Vileišių rūmus, dar galėjo naudotis ir didžiule paskola. Apie tokią šio kuratoriaus veiklą direktoriui M. Šikšniui teko pranešti Seimo atstovei Vandai Pelčinskai. (Pabaiga – kitame numeryje)