Prof. dr. Libertas Klimka
(Pabaiga. Pradžia – Nr. 1–2)
1930 m. rugsėjį moksleivių kontingentas dar išaugo – susirinko apie 60 naujų mokinių. Atėjo laikas dairytis naujų patalpų, nes jau buvo išnaudoti visi užkaboriai. Pavyzdžiui, jauno fizikos mokytojo Henriko Horodničiaus vadovaujama laboratorija veikė pusrūsyje. Kitų metų rugsėjo pirmąją gimnazistai pasitiko Konstantino Stašio namuose Dombrovskio g. 5 (dabar A. Jakšto g.). Čia visos klasės galėjo sutilpti mokytis vienoje rytinėje pamainoje. Užteko vietos kabinetams, net ir sporto salei. Po pietų vykdavo tik meninė veikla. Tačiau normalų jaunimo ugdymo darbą ir toliau trikdė valdžios priekabiavimas. Direktoriui teko ilgai aiškintis, kaip reikėtų interpretuoti Įstatymą dėl mokymo mokyklose ne lenkų dėstomąja kalba. Jame nurodyta, kad lietuviams, baltarusiams ir rusams Lenkijos konstitucija, istorija, geografija ir lenkų literatūra turi būti dėstoma lenkiškai, o kiti dalykai – mokinių gimtąja kalba. Tačiau Lenkijos švietimo ministerijos atstovai reikalavo, kad visuotinė istorija ir geografija taip pat būtų dėstomos lenkiškai. Šio reikalavimo Vytauto Didžiojo gimnazijoje nebuvo paisoma. Apskųstas švietimo kuratoriui, M. Šikšnys užtarimą surado tik Seimo ukrainiečių frakcijoje. Kurioziškas buvo kitas valdininkų reikalavimas: siekiant riboti mokinių skaičių, gimnazistai turėjo pristatyti pažymą, patvirtinančią, kad tėvai namie tarpusavyje kalba lietuviškai. Gimnazijos ir kitų mokyklų mokytojai į savo pareigas būdavo tvirtinami kasmet iš naujo ir kaskart iš policijos privalėdavo gauti „moralinio tinkamumo“ pažymą.
Mirus maršalui J. Pilsudskiui, lenkų tautinis agresyvumas Vilnijoje dar labiau sustiprėjo. Vilniaus vaivada L. Bocianskis 1936 m. vasario 11 d. išleido memorandumą, labai ribojantį lietuvišką švietimą. Iš 1924–1925 mokslo metais krašte veikusių 137 mokyklų (5 217 mokinių) liko tik 22 (1 005 mokiniai). Po 1938 m. Lenkijos ultimatumo Lietuvai netrukus vieną vakarą buvo išdaužyti lietuvių gimnazijos langai…
Direktorius M. Šikšnys rūpinosi kiekvienu savo mokiniu, patardavo, ką studijuoti, o baigusius aukštąsias pasikviesdavo mokytojauti. Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojais tapo šie buvę auklėtiniai: fizikas H. Horodničius, istorikai V. Martinkėnas ir A. Juškevičius, kalbininkės M. Budrevičiūtė, M. Lemešytė, E. Demsytė, matematikai M. Šernytė, K. Bielinis, P. Balčius, gamtininkas A. Mačionis, fizinio auklėjimo specialistai J. Kazlauskaitė ir P. Žižmaras.
Įsimintina lietuviams vilniečiams buvo 1939 m. spalio 28 d. – istorinės sostinės atgavimo data. Pamokų gimnazijoje tądien nebuvo – visi išėjo sveikinti įžygiuojančios Lietuvos kariuomenės. Greitai paaiškėjo, kad vienos lietuvių gimnazijos Vilniuje nebepakaks, nes iš Kauno kėlėsi tarnautojai su šeimomis. Tad gimnazija buvo padalinta į dvi – Kunigaikštienės Birutės mergaičių ir Vytauto Didžiojo berniukų. Abiejų direktorius buvo tas pats M. Šikšnys. Tad ir naujų rūpesčių jam prisidėjo dvigubai: keitėsi mokymo programos, reikėjo naujų vadovėlių, turėjo vykti popietiniai lietuvių kalbos kursai. Net ir tokiam veikliam žmogui kaip M. Šikšnys krūvis buvo nebepakeliamas. Augant ir politinei įtampai, ištiktas depresijos, direktorius pasiprašė išleidžiamas į pensiją. 1940 m. sausio 30 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas A. Smetona M. Šikšnį už nuopelnus Lietuvai apdovanojo Vytauto Didžiojo trečiojo laipsnio ordinu. O gimnazija netrukus neteko šio brangaus vardo: sovietų valdžia 1940 m. rugsėjo 28 d. ją pervadino į pirmąją vidurinę mokyklą. Direktoriaus pareigas joje iš pradžių ėjo J. Kairiūkštis, o vėliau metus jai vadovavo Bronius Untulis.
Vokiečių okupacijos metais lietuvių gimnazija Vilniuje tapo svarbiu kultūrinės antinacinės rezistencijos ir pasipriešinimo germanizacijai veiksniu. Berniukų gimnazijos direktoriumi liko dar 1941 m. kovo mėnesį paskirtas istorikas Kazimieras Trukanas, buvęs Švenčionių lietuvių gimnazijos direktorius. Gimnazijai teko apleisti savo ankstesnes patalpas, atitekusias vokiečių kariuomenei, ir įsikurti pastate Didžiosios g. 58. Mergaičių gimnazija, kuriai vadovavo istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, įsikūrė dviejuose pastatuose – Gedimino g. 38 ir M. Valančiaus g. 3. Dėl kraustymosi į kitas patalpas mokslas prasidėjo tik spalio 4 d. Tais metais gimnazijoje mokėsi 428 mokiniai, o kitais metais – 496. 1943 m. mokyklos pastatą Didžiojoje g. užėmė karo ligoninė, tad prieglobsčio popietinėmis valandomis teko ieškotis geležinkeliečių mokykloje, o vėliau kraustytis į amatų mokyklą Uosto g. 17 (dabar Pamėnkalnio g.).
1943 m. ir 1944 m. dėl gaudynių į darbus Vokietijoje mokinių sumažėjo – atitinkamai iki 377 ir 378. Juos mokė 23 mokytojai. Iš jų pažymėtini direktoriaus pavaduotojas lituanistas Lionginas Vaitiekūnas (1944–1945 m. buvęs ir gimnazijos direktoriumi), lotynistas Jonas Sokolovas, germanistai Stasys Anglickis ir Herta Dzikovskienė, istorikė Alicija Rugytė, piešimo mokytojas Pranas Gudynas, lituanistas Antanas Vengris, matematikė ir pedagogų tarybos sekretorė Julija Žukauskaitė. Kultūrinio gyvenimo pulsą sunkiais okupacijos metais gimnazijoje palaikė choras, kuriam vadovavo Motiejus Kurila ir Antanas Ilčiukas.
Lietuvių gimnazijos priimdavo ir lenkų tautybės jaunuolius, nes naciai uždarė lenkų gimnazijas. Motyvacijos greitai išmokti lietuvių kalbą sunkiais metais pakako… Įstoti pakako pažymos, kad vienas iš tėvų yra kilęs iš Vilniaus krašto. O ilgametis gimnazijos direktorius M. Šikšnys vos išvengė sušaudymo, kai įsiveržę į jo butą lenkų nacionalistai aptiko lietuviškų knygų biblioteką.
Aptarti Vytauto Didžiojo gimnazijos pirmieji dešimtmečiai, anot M.Biržiškos – tikra Vilniaus Golgota. Tačiau būtent jos veikla reikšmingai padėjo išlaikyti lietuvybę okupuotoje istorinėje Lietuvos sostinėje. Ši gimnazija išugdė tikrus Lietuvos patriotus, ne vienas jos auklėtinis vėliau aktyviai reiškėsi įvairiose visuomeninio gyvenimo srityse ir valstybinio darbo baruose.
Vilniaus lietuvių gimnazijos tradicijas tebesaugo direktoriaus Marcelino Šikšnio namelis su sodu Žvėryne. Jos auklėtiniams tai – „Gerųjų prisiminimų šalis“. Tą istorinę atmintį šiandien puoselėja ir garbingą vardą susigrąžinusi Vytauto Didžiojo gimnazija.