Parengti naują demografinės politikos strategiją
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Liutauras Kazlavickas kreipėsi į Vyriausybę bei Socialinės apsaugos ir darbo ministrę, prašydamas paaiškinti, kodėl nesiimama iniciatyvos atnaujinti Nacionalinės demografinės (gyventojų) politikos strategijos. Šis dokumentas, kuriame buvo nustatyti ilgalaikiai politikos tikslai ir uždaviniai šeimos gerovės, visuomenės sveikatos ir migracijos srityse, veikė nuo 2004 m. iki praėjusių metų (2015 m.).
Seimo narys ragina nedelsti ir rengti naują strategiją. Pasak L. Kazlavicko, faktas, kad, pasibaigus tokio lygmens strateginiam dokumentui, nesiimama iniciatyvos parengti naujos, šiandienos aktualijas ir iššūkius atspindinčios redakcijos, rodo, kad koordinuojanti institucija – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija – arba nesupranta demografinių grėsmių, arba yra linkusi vertinti jas kaip neišvengiamas, todėl ir neskiria dėmesio ieškoti naujų sprendimų, galinčių užtikrinti pokyčius. O pokyčių labai reikia – tiek sprendžiant visuomenės senėjimo ir emigracijos pasekmes, tiek gimstamumo, savižudybių, abortų ar mirčių nuo alkoholio klausimus.
„Nesiimant atsakomybės už demografijos politikos formavimą ir vengiant priimti konkrečius sprendimus bei įsipareigojimus, panašu, kad tikimasi, jog viskas susitvarkys savaime arba kažkas išspręs problemas, kurias turime spręsti patys. Kviečiu nevengti atsakomybės ir imtis iniciatyvos – parengti atnaujintą demografijos strategiją ateinančiam dešimtmečiui. Diskutuokime, svarstykime ir galiausiai priimkime dokumentą, kuris leistų mums susitelkti ir tikslingai nukreipti pastangas bei išteklius pokyčiams“, – teigia L. Kazlavickas, pabrėždamas, kad, siekiant užtikrinti įgyvendinimo tęstinumą, būtų prasminga tokio lygmens dokumentą patvirtinti Seime. Pasak parlamentaro, turime pripažinti, kad demografija tampa svarbiausia mūsų šaliai problema. Esame viena sparčiausiai senstančių ir greičiausiai nykstančių Europos Sąjungos valstybių. Tačiau, kaip mes gyvensime po kelerių metų ar po dešimtmečio, kokią šeimos gerovės, visuomenės sveikatos, migracijos ir senėjimo pasekmių įveikimo politiką įgyvendinsime, kad situacija pagerėtų, priklauso tik nuo mūsų pačių.
Statistikos departamento pateiktoje ataskaitoje teigiama, kad šių metų pradžioje Lietuvoje gyveno 2 mln. 889 tūkst. nuolatinių gyventojų – 32,7 tūkst. mažiau negu prieš metus.
Valstybės įstaigų darbo vietas iš sostinės iškelti į regionus
Seimo narys, prof. Kęstutis Masiulis siūlo Vyriausybei suformuoti tikslus, kad valstybės kontroliuojamos įmonės, viešosios įstaigos ir biudžetinės organizacijos kuo daugiau darbo vietų iš sostinės iškeltų į regionus, ypač į atsiliekančias savivaldybes. Valstybės įmonės ir institucijos teikia daug paslaugų, kurioms visai nesvarbu vieta, iš kurios atvyksta darbuotojai. „Lietuvos geležinkeliai“, „Lietuvos paštas“, energetikos ir kai kurios kitos įmonės galėtų buhalterijos, personalo ar pardavimo paslaugas sėkmingai plėtoti ne iš Vilniaus, o iš Šiaulių, Panevėžio ar Marijampolės. Pavyzdys yra „Sodros“ skambučių centras su 26 darbo vietomis, įsteigtas Radviliškyje, nors taip pat galėjo būti atidarytas Vilniuje.
„Iki šiol geriausiai apmokamos darbo vietos telkiamos sostinėje, kur mokamas vidutiniškai 25 proc. didesnis nei kituose miestuose atlyginimas, ir visai nededama pastangų, kad daugiau darbo vietų atsirastų kituose regionuose“, – sako parlamentaras. Pasak K. Masiulio, Vyriausybei nepavyksta vykdyti sėkmingos regionų politikos, todėl atokesnėse savivaldybėse sparčiai mažėja gyventojų skaičius. „Vien per metus Pagėgių, Joniškio, Ignalinos savivaldybėse gyventojų sumažėjo po 3 proc., o Vyriausybė nesiima iniciatyvos ką nors keisti. „Investuok Lietuvoje“ specialistai pripažįsta, kad verslininkai mielai investuoja Vilniuje, kur ir taip trūksta darbo jėgos, o regionų vengia. Taip užsukamas ratas, kad gyventojai iš regionų skatinami važiuoti gyventi į sostinę“, – teigia K. Masiulis.
Vilniuje valstybės sektoriuje dirba apie 110 tūkst. darbuotojų. Tai sudaro apie 40 proc. visų dirbančių mieste, o Marijampolės, Telšių, Klaipėdos ir kitose apskrityse šis rodiklis nesiekia ir 20 proc.
Iššūkis Europos saugumui yra Rusiją valdantis Kremliaus režimas
Seimo narė Rasa Juknevičienė praėjusį mėnesį dalyvavo Lodzėje vykusiame 9-ajame Europos ir Ukrainos forume „Reformos ir modernizacijos strategija“, kuriame skaitė pranešimą apie situaciją Ukrainoje ir Europos saugumą. R. Juknevičienė pažymėjo, kad, kalbant apie situaciją Ukrainoje ir grėsmes Europoje, pirmiausia reikia išsigryninti terminologiją, nes ne Ukraina ir jos problemos yra iššūkis Europos saugumui, bet Rusiją valdantis Kremliaus režimas.
„Paradoksalu, bet būtent Maidano įvykiai ir po jo sekusi Rusijos agresija prieš Ukrainą pasitarnavo mūsų saugumui, nes Putinas ruošėsi testuoti miegantį NATO. Jau 2008 metais prasidėjo intensyvi karinė modernizacija ir militarizacija Vakarų kryptimi, ties mūsų sienomis. Tačiau šiandien saugumo situacija matoma labiau realistiškai, nors Europoje vis dar yra skirtingų vertinimų“, – akcentavo R. Juknevičienė. Ji aptarė nuo 2000 m. Rusijoje vykusius procesus, teigdama, kad Putinas nepasikeitė: „Maidanas pakeitė Kremliaus planus atkurti imperiją su per statytinį Janukovyčių aneksuota Ukraina. Ir tik tiems, kurie nenorėjo matyti tikrųjų Putino tikslų iki Krymo aneksijos, atrodo, kad Putinas pasikeitė.“
Pasak R. Juknevičienės, tik rimta Rusijos sulaikymo strategija gali sukurti saugesnę Europą. Joje turėtų būti inkorporuotas „Maršalo planas Ukrainai“. Ukrainos sėkmė yra geriausias vaistas nuo Kremliaus imperializmo ir galimos tolesnės agresijos. Sąjungininkėms taip pat reikėtų susitarti dėl karinio atgrasymo strategijos. „NATO politiniam lygmeniui reikėtų įsiklausyti į NATO karinės vadovybės pasiūlymus. Įskaitant ir tai, kas padėtų NATO susigrąžinti pranašumą ore ir jūrose. Taip pat būtinas visai kitoks Europos požiūris į branduolinį Rusijos pranašumą“, – pabrėžė R. Juknevičienė. Parengta pagal LR Seimo 2016 m. sausio 26 d. pranešimą