Pirmadienio (kovo 14 d.) rytą savo namuose, rengdamasis vykti į darbą, netikėtai mirė Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros profesorius Algimantas Valantiejus, tik neseniai sulaukęs 58-ojo gimtadienio. 
Gimęs tremtinių šeimoje (1958 02 26, Inta, Komijos Respublika, Rusijos federacija), įveikdamas anais laikais socialinės kilmės sąlygotas kliūtis, velionis atkakliai siekė galimybės tapti sociologu. Atgimimui ir atkurtai Lietuvos nepriklausomybei pašalinus paskutines kliūtis, 1992 m. Filosofijos, sociologijos ir teisės institute jis apgynė socialinių mokslų daktaro disertaciją „Socialinės struktūros ir kultūros santykio problema nacionalizmo sociologijoje“. Disertacijos faktinis vadovas buvo Vytautas Kavolis, kurio žymiausiu mokiniu tarp Lietuvos sociologų, tęsiančių vadinamąją „kavolišką“ tradiciją lietuviškoje sociologijoje, ilgainiui ir tapo Algimantas.
1992–2001 m. A. Valantiejus dirbo Klaipėdos universitete, kuriame mažiau nei per dešimtį metų iš asistento tapo profesoriumi. Klaipėdos universitete jis vadovavo Sociologijos katedrai, o 1997 m. įkūrė ir iki pat netikėtos mirties redagavo pagrindinį Lietuvos sociologijos žurnalą „Sociologija. Mintis ir veiksmas“, žinomą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Kylančią Algimanto Valantiejaus žvaigždę pripažino ir kiti Lietuvos sociologai. 2001 m. Algimantas buvo pakviestas vadovauti Socialinių tyrimų institutui ir dėstyti Vilniaus universitete. VU Filosofijos fakulteto Sociologijos katedroje jis dėstė šiuolaikinės sociologijos teorijos, kritinių sociologijos diskursų, politikos sociologijos, Lietuvos sociologijos, etninių santykių ir nacionalizmo sociologijos kursus. Paskelbė apie šimtą mokslinių straipsnių ir parengė sociologijos veikalus, tapusius svariu įnašu į šio mokslo lobyną. Žymiausios jo sociologinės studijos: „Kritinis sociologijos diskursas. Tarp pozityvizmo ir postmodernizmo“ (2004); „Socialinės struktūros samprata: nuo makro prie mikromodelių“ (2007); „Sociologijos istorija: teorinės idėjos, problemos ir sąvokos“ (2007). Ant velionio rašomojo stalo liko baigiamas rengti spaudai naujas fundamentalus veikalas „Fenomenologinė sociologija“. Iš užsienio kalbų vertė ir redagavo reikšmingus Lietuvos sociologijos raidai užsienio sociologų veikalus, tarp kurių: R. Dahrendorf „Modernusis socialinis konfliktas“ (1996), A. Giddens „Sociologija“ (2005) ir A. Garfinkel „Etnometodologiniai tyrimai“ (2005).
Aktyviai dalyvavo nacionalinėje ir tarptautinėje mokslo ekspertinėje veikloje. Buvo Ohio universiteto (JAV) Globalizacijos centro, vadovaujamo prof. Algio Mickūno, narys, Lietuvos mokslų tarybos socialinių mokslų srities ekspertas.
Sociologija Algimantui buvo ne tik pomėgis, bet ir įdėmus santykis su kasdieniu gyvenimu, leidžiantis ir džiaugtis akimirkos lengvumu, ir būti dėmesingu smulkmenoms, ir jausti atsakomybę už geresnės visuomenės siekį. Gausus intelektualinis palikimas, išsiskiriantis pagarba lietuviškam žodžiui, ir iki išnaktų užsitęsę bičiuliški pokalbiai niekam nepalikdavo abejonių, kad kalbėjimas ir rašymas apie sociologiją buvo jo gyvenimo principas. Todėl daugelio mūsų atmintyje jis visada liks žmogumi, įkvepiančiu prasmingai ieškoti ir atsakingai tarti žodžius apie mus supantį pasaulį, mus pačius ir mūsų mąstymo formas. Visa Lietuvos socialinių ir humanitarinių mokslų bendruomenė kartu su šeimos nariais, draugais ir bičiuliais liūdi dėl šios ankstyvos ir netikėtos netekties.
Parengta pagal Vilniaus universiteto pranešimą