Rimantas Matulis
(Pabaiga. Pradžia – Nr. 1)
Toliau bandysiu įrodyti, kad jotvingių pavadinimas yra tik vienas iš getų tautos vardo variantų:
- Lietuvos vardas kilo iš letų (lietuvius ir latvius kryžiuočiai vadino letones): Lietuva, Litva ir karaliaus Mindaugo bei P. Dusburgo vartotas pavadinimas Letovia, Lethowia, taip ir iš getų: Getuva, Getva, Getvezia. Čia ir matome lotynišką formą Getwesia.
- Getvių pavadinimas išvirto į jetviahie, o šie į lenkų k. jacwingowie, liet. k. jotvingiai.
- Jotvingius getais vadino prūsai.
- Vytautas Didysis 1420 m. laiške Ordinui getais vadina sūduvius: „Sūdų arba Getų žemė, esanti tarp Lietuvos ir Prūsijos, yra tikra mūsų tėvonija, paveldėta iš mūsų senelių bei prosenelių.“ Sūduviai, kaip žinoma, sudarė jotvingių genties dalį.
- Jotvingius getais vadino Motiejus Pretorijus ir daugybė to laikotarpio autorių.
- XI a. vyskupai, krikštiję Šiaurės Europą, rašė, kad jiems dar liko apkrikštyti visą Getiją. Tą patį skaitome ir popiežiaus bulėje apie 1171 m.: „Aleksandras… karaliams bei valdovams ir kitiems Kristų tikintiesiems, esantiems Danijos, Norvegijos, Švedijos ir Gėtijos karalystėse…“ Kaip žinome, XI a. jotvingiai su kitomis baltų gentimis kaip tik ir buvo likusi nepakrikštyta sala Šiaurės Europoje.
- Jeigu Sūduva ir Nemuno aukštupys, kur gyveno jotvingiai, nuo jūros buvo pakilęs aukščiau, tai žemiau buvusi Žemaitija buvo vadinama Samogitija arba Samogetija, kuri reiškia Žemutinė Getija – pradinį garsą s vietoj lietuvių ž vartoja mūsų kaimyninės tautos. Beje, Samogetijos terminas senovės raštuose yra ne ką mažiau paplitęs, kaip Samogitijos, pavyzdžiui, Ptolemaios/Ruscelli 1561 m. Venecijoje išleistame žemėlapyje vietoj Samogitijos rašoma Samogetija.
Tokių įrodymų galima pateikti ir daugiau, tačiau turėtų užtekti ir šių. Įdomiausia, kad prieš kelis šimtus metų getų, gotų, gudų ir kitų čia minėtų vardų giminystė niekam nebuvo paslaptis ir nereikėjo nei Č. Gedgaudo, nei J. Statkutės Rosales įrodymų. Kaip matome, kartais mokslas užplaukia ant seklumų. Užtenka čia paminėti V a. Jordano veikalą „De origine actibusque getarum“, kuriame turėtų būti rašoma apie getus, o Jordanas rašo apie gotus. Matyt jis, kaip spėjama, pats buvęs gotas, šių pavadinimų nesupainiojo.
Dabar pereisiu prie naujausių duomenų, kurie iškyla skaitant E. Jovaišos monografijas „Aisčiai“. Reikia pritarti E. Jovaišos pateiktam baltų paplitimo žemėlapiui, kuriame baltų riba vakaruose beveik siekia Oderio upės žiotis. Taip pat galime laikyti beveik įrodytu Wielbarko ir veidinių urnų kultūrų priskyrimą baltams, randant daug baltiškų toponimų ir į vakarus nuo Oderio. Čia neįmanoma apeiti ir Rugium genties, kurią Ptolemėjas, remiantis E. Jovaišos tyrinėjimais, žymi prie Baltijos jūros gerokai į vakarus nuo Vyslos. Šis rugijų genties paminėjimas baltų teritorijoje mums įdomus tuo, kad rugijus kartu su skiriais ir geruliais Odoakras atvedė į Romą 476 m. ir nuvertė paskutinį Romos imperatorių nepilnametį Romulą Augustą. Nuo to laiko Romos imperija nustojo egzistuoti. Taigi, mums jau seniai laikas pripažinti, kad rugijai, skiriai ir geruliai buvo baltai, ir nustoti juos laikyti germanais (skiriai gyveno Prūsijos teritorijoje, o geruliai buvo girių gyventojai baltai). Be to, Riugeno saloje, kurios pavadinimas greičiausiai taip pat susijęs su rugijais, yra daug baltiškų vietovardžių. Dėl gerulių baltiškos kilmės nebeapsistosiu, nes jų vietovardžių ir asmenvardžių yra pilna Lietuvos ir gretimų baltų genčių teritorijoje.
Su skirių genties vardu greičiausiai yra susiję daugelis vietovardžių, vandenvardžių ir asmenvardžių Lietuvoje bei dabartinėje Karaliaučiaus srityje. Pirmiausia tai – Skirava (vok. Gross Schirrau) buv. Vėluvos apskr., dabar Dalneje prie upelio Skirius (vok. Skirus 1938 m., dabar – Priamaja). Vokiečių kalbos garsas sch čia atsirado dėsningai, painiojant sch su sk, kaip ir Nemuno deltoje buv. Skalvijos genties pavadinimas vokiškiuose šaltiniuose vadinamas Šalavonija. Upė Prieglius seniau vadinta Skara, o prieš tai – Skera. Skėriai (vok. Skoren su umliautu) – kaimas, buvęs Pakalnės apskr. (dabar Slavsko r.), dab. Gorodkovo; Skėriai – kaimai Kaišiadorių, Mažeikių, Pakruojo ir Pasvalio rajonuose, Skerpieviai – kaimas Vilkaviškio r., Skirlėnai – kaimas Vilniaus r. Skironys – kaimas Bauskės r. Latvijoje. Galbūt prie šios grupės vietovardžių galima priskirti ir Skirsnemunę Jurbarko r., Skiručius Kelmės r., Skirvytę – k. ir up. Nemuno deltoje. Panašios kilmės gali būti asmenvardžiai Skirmantas, Skirgaila ir kt. Be abejo, dalis šių vietovardžių gali būti susiję ir su žodžiais skėrys (toks vabzdys), skirti ir kt. Bet pereikime prie istorinių šaltinių. Gentis Sciri Romos laikais parodyta Prūsijoje į rytus nuo Vyslos žemupio. Gentis Skiriai (Skiren) 476 m. parodyta apytiksliai prie Priegliaus upės Prūsijoje. Yra ir daugiau istorinių šaltinių, kurie rodo skirių gentį, gyvenusią vėliau mums žinomos Prūsijos teritorijoje.
Šiauriausia gentis Ptolemėjo vadinamojoje Europos Sarmatijoje, pagal E. Jovaišos spėjamą suskirstymą, pažymėta Sali vardu. Kadangi, šių eilučių autoriaus įsitikinimu, nustatant vietovės ar genties vardo kilmę, kuo mažiau dėmesio reikia kreipti į balses, šios šiauriausiai pažymėtos genties vardą galima būtų sieti su sėlių pavadinimu, o šiuos – su šiliais, šilionimis (šilas latviškai tariamas sils). Kaip žinome, šiauriausi baltų teritorijos miškai yra daugiausia pušynai, t. y. šilai. Sali gentį taip pat galima būtų sieti su žodžiu „sala“, tačiau minėtoje teritorijoje kokių nors didelių salų ar salynų vargu ar rasime. Taigi, norėdami nustatyti Sali genties vardo kilmę, turėtume rasti daugiau duomenų.
Pagyritus (Pagyritae) Ptolemėjas žymi į šiaurę nuo Ripėjų kalnų ir į vakarus nuo Dono ištakų, už kurių jau pažymėta Azijos Sarmatija (Sarmatia Asiatica). Čia matome, kaip sunku susigaudyti Ptolemėjo genčių išdėstyme, kuriame gali būti daug ir Ptolemėjo, ir jo aiškintojų klaidų. Tačiau nereikėtų abejoti, kad pagiritai buvo „Pagirio“ gyventojai, kaip tai atsispindi dabartiniame Polesės pavadinime pietų Baltarusijoje. Tik turime atkreipti dėmesį, kad ta ištisinio miško ir stepių riba tęsėsi nuo Vyslos žemupio per Kijevą ir visą Europą, ir dar toliau: Pamedės žemė buvo Prūsijoje prie Vyslos, į šiaurę nuo Kijevo gyveno girių gyventojai drevlianai, o į pietus nuo Kijevo – polianai. Genčių, kurios atitiko „Pagirio“ ar didžiosios girios pavadinimą, vargu ar suskaičiuosime ant visų rankų pirštų. Gaila, kad girulių (gerulių) savo darbuose beveik nemini J. Statkutė Rosales ir E. Jovaiša, nors šių eilučių autoriui nekelia abejonių, kad girių gyventojai giruliai – geruliai gyveno pačioje tikriausioje baltų teritorijoje. E. Jovaiša pagiritus priskiria rytų baltams (Dniepro–Dauguvos kultūrai).
Mokslininkams nekelia abejonių, kad Ptolemėjo minimi galindai (Galindae) ir sūduviai (Sudini) buvo Prūsijos ir jos kaimynystės baltų gentys. Tačiau kaip skirtingai rašomas aisčių pavadinimas! Baltijos pakrantėje tarp Rudonės upės ir Turunti (pagal E. Jovaišą, tarp Ventos ir Dauguvos) Ptolemėjas žymi gentį Hossii, kuri greičiausiai reiškia aisčius. Galima palyginti Teodoriko Didžiojo „Laišką aisčiams“, kuriuos Teodorikas vadina Hestis. Prieš pirmą raidę – balsę įvairiose kalbose dažnai pridedamas garsas g arba h. Lietuviškasis kaimas Alšėnai baltarusių kalba tariamas Holšany, Germanarikas dažnai vadinamas Hermanarikas arba Ermanarikas, geruliai vadinami eruliais, heruliais ir t. t. Taigi, prie aisčių pridėtas garsas h gali būti įprastinis. E. Jovaiša hosijus priskiria Baltijos finams – Akmeninių krūsnių / tarandų kultūrai. Čia gali ir nebūti prieštaravimo, nes aisčiai – estijai reiškia „rytiečius“ – rytinio Baltijos kranto gyventojus, o ne tam tikrą baltų etnosą. Taigi, hosijai gali reikšti estų giminaičių lybių protėvius dabartiniame Kurše. Negalime taip pat neatkreipti dėmesio, kad Teodorikas Didysis aisčius vadina ne Aestiorum gentes, pagal Tacitą, bet Hestis. Tai yra dar vienas įrodymas, kad šie hestis, kaip ir mūsų šiauriniai kaimynai estai, reiškia „rytinio Baltijos jūros kranto gyventojus“.
Tenka atkreipti dėmesį į dar vieną keistą paminėjimą – Chuni kairiajame (rytiniame) Dniepro (Borysteno) krante. Neturėtume abejoti, kad hunai ir Chuni yra tas pats genties pavadinimas. Vadinasi, didelę Europos dalį nukariavę hunai ne IV a. atsikėlė iš Azijos į Europą, bet jau gyveno čia I a. Ptolemėjo laikais. Tai dar viena mįslė.
Baigdamas noriu dar kartą atkreipti dėmesį į E. Jovaišos monografijų „Aisčiai“ ypatingą reikšmę, tyrinėjant seniausią Lietuvos praeitį. Kaip suderinti mūsų baltų žemėse nuo ledynmečio giriose gyvenusių žmonių tapatybę su getų – gotų, trakų, dakų ir kitų indoeuropiečių tautų apgyvendinta teritorija didesnėje Europos dalyje, taip pat ir mūsų girių teritorijoje? Turime pripažinti mūsų archeologų paskutinių tyrinėjimų duomenis, kad įvairiausios archeologinės kultūros Lietuvos teritorijoje palaipsniui pereidavo viena į kitą, be labai didelių pertrūkių, kai gentys ar tautos nebuvo ištisai išnaikinamos ar išvaromos. Tiesiog pamažu buvo perimama kultūrinė tradicija. Tačiau čia minėtos mums, lietuviams, giminingos kalbos, taip pat ir lietuvių kalba baltų teritorijoje išplito su indoeuropiečių atėjimu maždaug prieš 4 tūkst. metų. Antrasis ryškus dalinis kalbos pasikeitimas Lietuvoje turėjo įvykti Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpiu apie V a. arba dar anksčiau, kai į Lietuvą II a. įsiliejo didelė dakų – trakų dalis. Šie didieji kalbos pakitimai Lietuvoje turėtų atsispindėti ryškiose lietuvių kalbos tarmėse. Tačiau, deja, tai kol kas nėra išsamiau ištirta.
Straipsnis parašytas remiantis Eugenijaus Jovaišos knygomis „Aisčiai – kilmė“ (2012) ir „Aisčiai – raida“ (2014), Algirdo Patacko knyga „Litua“ (2013), Česlovo Gedgaudo „Mūsų praeities beieškant“ (1972, Meksika), Jūratės Statkutės Rosales knygomis, Herodotu, H. Daikovičiaus knyga „Dakai“ (1973), P. Voigto „Geschichte Preussens“, kryžiuočių kronikomis, J. Basanavičiaus raštais ir kitais veikalais. Autoriaus mokslinių interesų sritis – senoji lietuvių tautos istorija.
Šaltiniai:
Jovaiša, E. (2012). Aisčiai – kilmė, V.
Jovaiša, E. (2014). Aisčiai – raida, V.
Patackas, A. (2013). Litua, V., 2013
Gedgaudas, Č. (1972). Mūsų praeities beieškant. Meksika
Statkutė Rosales, J. (1985 ir kt.). Baltų kalbų bruožai Iberų pusiasalyje. Chicago (USA)
Statkutė Rosales, J. (2011 ir kt.). Europos šaknys ir mes, lietuviai. V.
Геродотъ, т. II, M. 1888, с. 2-3.
Daikovičius, H. (1973) Dakai, V.
Voigt, P. Gesch. Preuss, b. I, s. 314.
Voigt, P. Codex dipl. Prussicus, p. 109, 129, 149, 160-164.
Helmoldi Chronica Slavorum, Lubecae, 1659, s. 63, lib. I, cap. XXII.
Carolus Lundius, Zamolxis – First legislator of the Getae, Upsala, 1687.
Basanavičius, J. Etnologiškos smulkmenos, Tilžė 1893, p. 11–12, 27–28.
Olivos kronikos vertimas. MA Ist. i-te, 67R, p. 47.
Kultury i ludy dawnej Europy, Warszawa, 1981, p. 233.
Versus Austechiam, terram regis Lethowie. Dusburg, P., Scr. I, p. 159.
Lietuvos istorijos šaltiniai, t. I, V. 1955, p. 92.
Popiežių bulės dėl kryžiaus žygių prieš prūsus ir lietuvius XIII a., V. 1987, p. 23.
Prussia – Karten 1542-1810, Stuttgart, 1982, p. 66.
Žemėlapiai. 7, „Germania, Rhaetia, Vindelicia, Noricum, Pannonia“, Lipsiae (Leipcigas), In libraria J. Hinrichsia prostat, MA bibliotekoje, K.1-103, atlasas Orbis terrarum antiquus.
- W. Pusgers, Historischer Schul-Atlas, Bielefeld und Leipzig, p. 50.