Prof. dr. Jonas Jasaitis
Viešosios erdvės diskusijų analizė rodo, kad panašios mintys aplanko šimtus, o gal ir tūkstančius mūsų valstybės piliečių. Didžiausią nerimą kelia ne išorės grėsmės, o visuomenės susiskaldymas ir vis pasikartojančios naujų iniciatyvų imitacijos. Apsidairykime, kiek prikurta „santalkų“, kurios nesutelkė, „sambūrių“, kurie nesubūrė, ir „judėjimų“, kurie taip ir neišjudino iš apatijos snaudulio. Juk matome, kaip būna: susirenka būrelis garbių intelektualų, sukviečia griausmingą organizacinį susirinkimą, išsirenka vadovą ir valdybą, tačiau po kelių mėnesių viskas užgęsta. Tada vėl kuriamos naujos vizijos, perspektyvos, gairės, programos… Amerikiečių tautosakoje tokia veikla vadinama „bla-bla-bla“. Susirinko, prišnekėjo ir be naudos išsiskirstė.
Kad valdžioje jau trečią dešimtmetį įsitvirtinusios partijos išsikvėpė ir net išsigimė – akivaizdu. Jos jau seniai nebeturi naujų idėjų. Susiformavo naujoji nomenklatūra, kurioje šmėžuoja „valdžiažmogių“ vaikai ir vaikaičiai, žentai ir dėdės, pusbroliai ir svainiai, bendraklasiai ir bendraturčiai. O aktyvūs piliečiai dešimtimis tūkstančių kasmet „balsuoja kojomis“ iš Lietuvos. Dalis likusių laukia jų siunčiamų perlaidų arba valstybės pašalpų, prasigeria, žudosi, žudo net savo artimuosius. Smarkiai praturtėję (nesvarbu, ar iš biudžeto skirtų riebių algų ir „projektų“, ar iš sunkiai nusakomos prigimties verslo) smaginasi orgijose, lyg nujausdami nebeišvengiamą Vezuvijaus išsiveržimą. Ir panašu, kad niekam jų nerūpi tie šimtai tūkstančių, išvykusių iš tėviškės, – daugiau kaip du trečdaliai darbingų „žmogiškųjų išteklių“, kaip nerūpi ir tie – iš Kražių ir Kėdainių, Švėkšnos ar dar kažkurio pakraščio, kartais pašiurpinantys protu nebesuvokiamais absurdiškais nusikaltimais.
Reikia naujo Sąjūdžio. Būtinai reikia susirinkti ir sustojus apsidairyti, kuriame lemtingame posūkyje atsidūrėme, koks skardis prie bedugnės atsivėrė. Bet tokie kvietimai prasmenga lyg į beorę erdvę. Antai, kiek „patriotiškų” partijų ir sąjungų prikurta? Tačiau jos nesivienija, nesijungia ir net nekoordinuoja savo pastangų. Dar blogiau: ignoruoja viena kitos veiklą, net blokuoja viena kitos renginius, cypaudamos ir bliaudamos, kad tik JŲ vienintelė partija turi teisę VISIEMS atstovauti. Tai labai primena Brauno judėjimą stiklinėje: dalelės be perstojo netvarkingai puldinėja visomis kryptimis, susiduria, „susidaužo kaktomis“, bet ir toliau laksto nežinia kur ir kodėl. „Lietuvos sąrašas“, „Lietuvos žalieji“, „Drąsos kelias“, Centro partija, Respublikonų partija, Reformų partija… Tų partijų įkurta per 40, bet neseniai atsirado viena nauja partija, kuri net savo pavadinime skelbia siekį mažinti mokesčius. Darius Kuolys, Linas Balsys, Vytautas Radžvilas, Zigmas Vaišvila, Naglis Puteikis, Povilas Gylys, Alvydas Medalinskas, Kęstutis Pūkas ir dar kelios dešimtys kitų beveik visai Lietuvai žinomų asmenybių. Atskirai paėmus, daugelis jų – puikūs žmonės. Tačiau jie niekaip nepajėgia net susėsti prie bendro stalo, net nebando suvienyti pastangų. Ne vienas jų net vengia vienas kitam į akis pasižiūrėti. Asmenybių nesuderinamumas – didžiausia, o neretai ir vienintelė kliūtis jų bendrai veiklai.
Kai kurie jau atsikratė nepamatuotų ambicijų tapti prezidentais ir premjerais ir dabar daugiau ar mažiau efektyviai (pagal gebėjimų ir kompetencijų lygį) darbuojasi, vykdydami Seimo narių ar verslininkų funkcijas. Tačiau kiti ir dabar kuria vis naujas „partijas“ ir „sąjungas“. Atrodo, turėtų susiprasti, kad negalima sukurti tokios partijos, kuri atstovautų visų interesams, tačiau tebesiskelbia žinantys atsakymus į visus klausimus ir galintys išspręsti visų problemas, nors tokie užmojai įgyvendinami tik susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, pavyzdžiui, kai iškyla pavojus visam tautos išlikimui, ar suvienija viltis atkurti valstybę.
Buvo (lyg ir iki šiol egzistuoja) Jungtinis demokratinis judėjimas (JDJ), užsimojęs užkapoti korupcijos slibiną. Bet gana greitai paaiškėjo, kad kai kuriuos labiau domina ne šviesios atminties advokato Kęstučio Čilinsko iškelti siekiai sukurti tikros savivaldos sistemą ar įgyvendinti teisinės valstybės viziją, o pretenzijos, pasinaudojant šiuo judėjimu, susikurti įtakingų vedlių įvaizdį. Daugiausia pagalių į ratus kaišiojo skirtingoms partijoms priklausantys veikėjai, tikėjęsi JDJ paversti kažkurios savosios partijos įtakos įrankiu. Šiam judėjimui pabandžius atsikratyti besivaidijančių „partinių“ įtakos ir suvienyti joms nepriklausiančius piliečius, JDJ buvo reorganizuotas į NDJ – Nepartinį demokratinį judėjimą, tačiau jam teko atlaikyti didžiausią partinių demagogų įniršio bangą, praktiškai paralyžiavusią tolesnes jungtines pastangas.
Visą atskirų garsenybių veiklą tenka vadinti „klubeliais“, kurie, deja, neturi jokios įtakos už pusmetrio nuo pastato, kuriame renkasi. Juos skaldo „vadizmas“, ambicijos ir pretenzijos. Kiekvienas nori būti, jei ne kardinolu, tai nors vyskupu ar bent klebonu. Juos bandė sutelkti a. a. Romualdas Ozolas, a. a. Algirdas Patackas ir a. a. Kęstutis Čilinskas. Savo puikiose knygose tautos vienybės idėją puoselėja prof. Romualdas Grigas. Juos kviečia vienytis prof. Bronius Genzelis ir dr. Krescencijus Stoškus, bet jie nesivienija. Jie lakstė ir tebelaksto atskirai.
Valstybėje didžiulę įtaką įgijusi ir politikos vedlių etiketėmis besidangstanti nepakaltinamoji mafija juos atvirai niekina. Ir ne be reikalo, nes kartkartėmis atskirų visuomenės veikėjų sukeltas triukšmas greitai nutyla. Atėjo laikas, kai daliai šių „veikėjų“ jau reikia pasakyti, kad jei nesugebi draugiškai dirbti – pasitrauk. Ne kada nors, o dabar, tuojau pat. Tegu jie eina prie savo rašomųjų stalų ar grįžta į savo verslo būstines. Tegu vieni sėda prie savo rankraščių, atvirai pripažinę, kad yra neįgalūs veikti, kad gebėjo tik pliurpti. Tegu kiti „tiesiai šviesiai“ pasako, kad bandė prasibraukti prie nacionalinių ar ES lėšų skirstymo šaltinių. Tegu bent sau patiems prisipažįsta, kad jiems labiausiai rūpėjo ne Tėvynės likimas, o jų pačių vaidmenys toje Tėvynėje. Jei kuris nors dar pajėgia atsikvošėti, tegu kuria judėjimą visoje Lietuvoje, o ne vien Vilniuje, nes šviesių asmenybių yra ne tik sostinėje. O visi kiti, jei dar gali, tegu padeda jiems tyliai, be savęs liaupsinimo ir reklamavimo. Tegu imasi veiklos konkrečiose srityse: švietime, sveikatos apsaugoje, savivaldoje, mokslo populiarinime.
Kreipiuosi ir į tuos, kurie neseniai organizavote „Vilniaus forumo“ renginį arba jame dalyvavote. Ar bent matote ženklų, kad nuo „bla-bla-bla“ bus einama prie skubių bendrų darbų?
Ant daugelio šių metų kalendorių viršelių maivosi svetima beždžionė. Nors Beždžionės metai tikrai ne sausio pirmąją prasidėjo, nors ne pagal kinų kalendorių tikrai ne į trečią, o net į penktą tūkstantmetį įžengta, bet polinkio beždžioniauti, dangstytis svetimomis plunksnomis, nesiseka atsikratyti. Kad šie metai Lietuvoje skirti labai gražiai Saulės mūšio sukakčiai paminėti, kažkodėl nei kalendorių rengėjai, nei daugelis jų vartotojų neprisiminė. Saulės mūšio pergalės pamoka galėtų paskatinti susimąstyti ir mūsų lyderius, ir bent dalį visuomenės. Na o tie, kurie vis tiek nori būti lydimi „ugninės beždžionės“, tikriausiai ir Naujuosius metus skaičiuos nuo vasario 8-osios.