Žmonės keičiasi visame pasaulyje. Kai kur jie tampa storžieviai, savanaudiški, siekiantys tik materialinių tikslų. Žinome, kokių pasekmių galime sulaukti, kilus gripo epidemijai. Dar daugiau nuostolių gali sukelti savanaudiškas šiurkštus elgesys. Vaikai, matantys tėvus nemandagiai elgiantis, vieni su kitais arba aplinkiniais elgiasi panašiai. 
Nemandagus elgesys – užkrečiantis, sužadinantis norą atsakyti taip pat. Augdami pernelyg sumaterialėjusių tėvų šeimose vaikai nesiekia mokytis, tobulėti, daug dirbti.
Visavertę šalį gali sudaryti tik visaverčiai žmonės. O ką reiškia visavertis žmogus? Neieškokime tikslios šio žodžio semantinės prasmės. Paklauskime paprastai, kodėl reikia būti visaverčiam sau ir visuomenei, t. y. turinčiam visas žmogui būdingas gerąsias vertes? Istorijoje apie tai būta daugybė apmąstymų. Aristoteliui didžiausias žmogaus gėris buvo eudaimonia ‒ teisingas gyvenimas ir geras elgesys. Amerikiečiui psichologui, vienam iš humanistinės psichologijos kūrėjų Abrahamui Maslovui (Abraham Maslow) svarbiausia žmogui yra savęs realizavimas. Vokiečių kilmės psichologui Erikui Eriksonui (Erik Homburger Erikson) didžiausia žmogaus vertė yra išmintis ir sąžiningumas. Pasak Vokietijos ir JAV psichologo ir filosofo Eriko Fromo (Erich Fromm), svarbiausia žmogui yra orientacija į asmeninį tobulėjimą ir meilę, o ne į materialines vertybes ir statusą.
Keliaujant po užsienio šalis, teko sutikti daug žmonių, kuriuos drąsiai galiu vadinti visaverčiais. O ar daug Lietuvos gyventojų galėtų vadintis visaverčiais? Ar daug Seimo narių, ministrų, viceministrų, patarėjų ir padėjėjų, valstybinių institucijų tarnautojų, verslininkų, „uždirbančių“ per mėnesį 250 tūkstančių eurų (daugelis tiek neuždirba visą gyvenimą), gali vadintis visaverčiais? Ar muitininkai, kalėjimų viršininkai ir teisėjai, statantys sau pilis, ir visi kiti, kurių pajamos ir atlyginimas už darbą nekoreliuoja, gali vadintis visaverčiais žmonėmis, kai apie pusė šalies gyventojų dirba už minimalią algą arba gyvena iš pašalpų? Ar Vyriausybė, kuri renkasi ministrus ne pagal išsilavinimą ir kompetenciją, ne pagal gebėjimą išspręsti tos srities problemas, o pagal ištikimybę partijai ar už senelio revoliucionieriaus nuopelnus komunizmo idealams, yra visavertė?
Visiems akivaizdu, kad beveik jokia ministerija nesprendžia jai privalomų spręsti problemų, nes nesugeba. Todėl mūsų valstybė „stagnuoja“, kai kitos šalys tobulėja. Atlyginimai nedidėja arba juos didina absurdiškais politiniais sprendimais,. Dešimtmečiais švietimo ir mokslo ministrais skiriami žmonės, neturintys beveik nieko bendra nei su švietimu, nei su mokslu. Tuos, kurie turėjo, atleido. Sveikatos apsaugos organizavimu rūpinasi tie, kurie nieko apie tai neišmano, nors yra šimtai aukščiausios kvalifikacijos specialistų. Atėjo laikas, kai dauguma žmonių kalba: „Neduok Dieve dabar susirgti.“
Didžiausias šalies turtas yra ne didelė teritorija ir gamtos ištekliai (tai turi skurstanti Rusija), bet gerai išlavintas jaunimas (būdingas neturtingiausiai pagal šiuos ištekliais Japonijai). Didžiausias toks turtas jau du dešimtmečius sparčiai nyksta, iš mokyklų išeina daug beraščių, kurie, be jokios atrankos, ateina net į aukštąsias mokyklas. Mokytojus ir gydytojus, profesūrą, kuriai patikime savo vaikus, taigi ir Lietuvos ateitį, valdžia vertina blogiau už tuos garbingus žmones, kuriems patikime savo namų santechnikos įrenginių tvarkymą.
Ar tokia valdžia yra visavertė? Ar galime, valdomi tokios valdžios, jaustis saugiai, būti patenkinti dabartimi ir pozityviai žiūrėti į ateitį? Ar tokia valdžia nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui? Prieš šimtmečius kunigaikščiai Radvilos ir kiti tuometiniai vadovai sukūrė Lietuvos valstybę, į kurią veržėsi žmonės iš kitų šalių. Tačiau dabartinės besikeičiančios socialdemokratų ir konservatorių vyriausybės sukūrė valstybę, iš kurios jos piliečiai bėga svetur. Daug klausimų, į kuriuos niekas neatsako…
Bet ar šie klausimai teisingi? Nukrypkime truputį nuo niūrios Lietuvos tikrovės. Ne visi žmonės pasaulyje gyvena ir mąsto taip, kaip mes Lietuvoje. Yra daug sąžiningų ir kartu materialiai klestinčių žmonių. Kolumbijos universiteto (JAV) psichologijos profesorius Kenas Šeldonas (Ken Sheldon) knygoje „Optimalus žmogus“ („Optimal Human Being“) aiškindamas, kaip pasiekti dorą, sąžiningumą ir harmoniją gyvenimo kelyje, kad būtume sveikesni ir laimingesni, rašo, kad gyvenime svarbiausia yra subalansuoti savo poreikius.
Daugelis tyrimų parodė, kad įvairių kultūrų žmonėms reikia savarankiškumo, kompetencijos, bendravimo, saugumo ir savigarbos. Savarankiškais žmonės jaučiasi, kai jie yra savo gyvenimo autoriai, galintys laisvai reikšti savo vertybes ir kurti savo tapatumą, ugdyti talentus ir autoritetą. Kompetentingus ir save gerbiančius žmones, teisingai siekiančius savo tikslų, teigiamai vertina kiti. Bendraujantys ir saugūs žmonės jaučiasi socialiai susiję su kitais ir tapę saugios visuomenės dalimi. Svarbiausia suderinti šiuos poreikius. Jų nesuderinus, sunku pasiekti optimalų gyvenimą. Pavyzdžiui, pagalvokime apie vadinamąjį darboholiką, kuris yra labai savarankiškas, kompetentingas, save gerbiantis, bet užsidaręs, mažai socialiai susijęs su kitais. Nepaisant jo didžių pasiekimų, jis tikėtinai bus linkęs į susvetimėjimą, liūdesį ir vienatvę.
Svarbu siekti harmoningų tikslų. Būtina jausti, kad mūsų asmenybė nuolat keičiasi norima kryptimi. Bet vien to nepakanka. Pasiekti tikslai mūsų savaime nepadaro laimingais, sveikais ir patenkintais gyvenimu. Svarbu, kad tie tikslai suteiktų vidinės harmonijos. Vidinę harmoniją teikiančiais tikslais galima įvardinti tokius, kurie dera su asmens tapatybe, pagrindiniais poreikiais, asmenybe ir talentais. Galima įsivaizduoti situaciją, kai labai išmanus ir gabus jaunuolis, tėvų verčiamas studijuoti mediciną, jaučia, kad dirbdamas ilgas valandas, dažnai ir naktį, neturės savarankiškumo, negalės bendrauti su draugais. Arba, pavyzdžiui, mergina, kuri vaikystėje turėjo talentą muzikai, bet niekada nesidžiaugia tuo, ką ji daro dabar, niekada nelaiko to darbo savo tapatybės dalimi. Tai taip pat nesuteikia laimės.
Tikslus ir visuomeninį vaidmenį svarbu pasirinkti išmintingai. Pasak Eriko Fromo, rinkdamiesi išorinius tikslus ‒ pinigus, grožį ir statusą ‒ tapsite mažiau laimingi, nei siekdami vidinių tikslų ‒ intymumo, bendrumo ir asmeninio tobulėjimo. Svarbu pasirinkti tokį visuomeninį vaidmenį, kuris geriausiai atitinka mūsų išskirtinę asmenybę. Kartais turime daug tikslų, todėl svarbu siekti asmenybės sujungimo į visumą. Tokios harmoningos asmenybės pasižymi didesne savigarba, tokie žmonės atviresni naujiems iššūkiams, gyvybingesni, labiau patenkinti gyvenimu. Jie pozityviai mąsto ir geriau sutaria su kitais.
Dažnai siekiame tobulinti save ir pasaulį. Nors mūsų asmenybę labai lemia paveldėti genai, tačiau tai nereiškia, kad asmenybės negalima keisti savo veikla ir elgesiu, nugalint stresą, pozityviai mąstant ir elgiantis. Tik dažnai mes nenorime keistis.
Kartais kovoti su nusistovėjusiomis pažiūromis – naudinga. Kai kurie revoliucionieriai matė savo gyvenimo prasmę kovoje su nusistovėjusia tvarka. Todėl svarbu prisiimti atsakomybę už savo tikslus ir pasirinkimus. Kartais prisiimame tikslus, kurie veikia prieš mūsų tapatybę, talentus ir esminius poreikius. Todėl reikia įsiklausyti ir būti pasiruošusiems juos keisti, kai tai būtina. Anot vieno iš humanistinės psichologijos įkūrėjų Karlo Rodžerso (Carl Rogers), reikia ugdyti pasitikėjimą savo galimybėmis ir žinoti, kas yra svarbu mūsų visaverčiam gyvenimui. Šeldonas pastebėjo, kad žmonės, laikui bėgant, dažnai keičiasi, labiau vertina vidinius nei išorinius tikslus, ir pabrėžė, kad reikia pasitikėti savimi ir atsisakyti tikslo, kuris nepadeda mums tobulėti.
Stipraus vidinio tikslo siekimas yra susijęs su socialiniu elgesiu, tokiu, pavyzdžiui, kaip pagalba kitiems kasdieniame gyvenime. Toks elgesys skatina mus dvasiškai tobulėti. Vienos universiteto (Austrijoje) neurologijos ir psichiatrijos profesorius Viktoras Franklis (Viktor Frankl) knygoje „Žmogus ieško prasmės“ (2013 m. išverstoje į lietuvių kalbą) rašė: „Buvimas žmogumi visada rodo į kažką kitą nei save patį. Kuo labiau pamirštame save, atsiduodami tarnauti kitiems reikalams ar kitiems žmonėms, tuo žmogiškesni tampame, tuo daugiau save įprasminame.“ Gyvenimo pabaigoje minėtasis Maslovas pasiūlė naują savęs įprasminimą, pavadinęs tai savitranscendencija – pralenkti save, viršijant savo galimybes. Šeldonas mano, kad tapsmą visaverčiu žmogumi gali palengvinti siekis aukštesnių tikslų, leidžiančių tarnauti kitiems. Siekiant asmenybės integracijos, reikia integruotis į platesnį socialinį gyvenimą, nei tas, į kurį esate įspraustas, dirbdamas laboratorijoje, redakcijoje, ministerijoje ar kitur. Nereikia ieškoti tik sau naudingų dalykų, o stengtis būti naudingam kitiems.
Ką gausime, jei pasirinksime tai prioritetais? Būsime kelyje, vedančiame į asmenybę, kuria galime tapti. Kiekvienas yra savo gyvenimo kalvis. Visavertis žmogus pasižymi optimalia sveikata, gerove ir laime, todėl iš tokių asmenybių galima daug išmokti. Tikėkimės, kad žmogiškojo visavertiškumo idėjos ateis ir pas mus. Fizikai žino, kad iš chaoso atsiranda tvarka ir grožis. Kada nors ir mes galėsime didžiuotis, būdami visaverčiais žmonėmis ir gerbti iš savo garbingų žmonių sudarytą nesavanaudišką Vyriausybę.