Naujųjų technologijų amžiuje viskas sparčiai keičiasi. Ne išimtis ir architektūra: naujos technologijos įgalina naujas funkcijas ir netradicinius sprendimus, tačiau dažnai architektūra tampa „pasauline“, joje nebelieka etniškumo. Tuo, kad architektūrą veikia skirtingų šalių kultūros ir filosofija, įsitikino Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto Architektūros studijų programos absolventas Kristijonas Būdelis, jau ne pirmus metus dirbantis Japonijoje.
Baigęs studijas ir į Tekančios Saulės šalį dirbti išvykęs jaunasis architektas dar magistro baigiamajame darbe suderino lietuvių ir japonų architektūros filosofiją. Italijoje vykusiame tarptautiniame Eurazijos statybos ir architektūros aukštųjų mokyklų konkurse jo darbas buvo apdovanotas trečiosios vietos diplomu.
– Kodėl pasirinkote būtent šią šalį ir kaip pavyko rasti darbą pagal specialybę? – paklausėme K. Būdelio.
– Japonija pradėjo vilioti jau bakalauro studijų pradžioje kaip šalis, kupina mistikos, nutylėtų minčių, išskirtinės kultūros ir elegantiškai subalansuotos estetikos architektūrinėje raiškoje. Tuo metu įmanomi vieninteliai Japonijos atspindžiai mane pasiekdavo per architektūros, dizaino žurnalus ir vieno žinomiausių šalies rašytojų Haruki Murakami knygas. Degiau noru daugiau sužinoti apie šalį, kuri traukte traukė savo paslaptingumu, todėl bakalauro studijų pabaigoje išsiuntinėjau savo architektūros darbų „portfolio“ į japonų architektūros kompanijas. Vienai jų mano darbai patiko ir gavau pasiūlymą atvykti. Taip viskas ir prasidėjo. Susiradau „Vulcanus in Japan“ praktikos programą, kuri sustygavo man aktualius tiek darbo, tiek gyvenimo Japonijoje klausimus.
– Studijuoti magistrantūroje grįžote į Kauno technologijos universitetą ir pasirinkote temą, kuri jungia tiek Lietuvos, tiek Japonijos architektūros filosofiją bei išskirtinumus. Kokius didžiausius abiejų šalių architektūros stilių panašumus ir skirtumus galėtumėte išskirti?
– Šiuolaikinė lietuvių architektūra žengia dailios, subalansuotos architektūros keliu. Lietuvos architektai kaip pagrindinį autoritetą, atrodo, pasirinko ne Rytų pasaulio architektūros kryptį. Didelis dėmesys kreipiamas į prancūzų, olandų architektūrą. Tik pastaraisiais dešimtmečiais, architektūros olimpe vėl pradedant žibėti japonų architektams, atsigręžiama į kitokią architektūrą: į pastatus, kurie už sienų, sodų funkcinio išplanavimo slepia grakščią, lengvą ir be galo elegantišką estetiką. Tiesa, vakariečiai šią estetiką vis dar suvokia šiek tiek paviršutiniškai ir stengiasi ją išgauti kopijuodami, imdami garsiausius pavyzdžius, žaisdami su natūraliomis japoniškų sodų dalimis, visiškai nepaisydami pagrindinių architektūros kūrimo principų.
Lietuviai vis dar negali pasigirti „stabilia“ architektūra, turinčia filosofinį pagrindą, kurioje žmogus taptų centrine figūra. Antra vertus, Lietuvoje atsiranda vis daugiau pastatų, šalia kurių tūrių ir formų žaismo yra kuriama patogi gamtinė aplinka, labai būdinga japonų architektūrai. Vis tik dar nedaugelis projektų pasižymi visiškai organišku įsiliejimu į gamtos kontekstą.
– Savo baigiamajame darbe teigiate, kad tik architektūra, kuri už pastato vizualinio pateikimo slepia gilesnes mintis ir emocinius, psichologinius potyrius, gali būti vadinama fundamentalia. Ar Lietuvoje kuriančių architektų darbą labiau vertintumėte kaip techninį ar filosofinį?
– Nemanau, kad Lietuvoje gausu šiuolaikinės architektūros, kuri būtų kurta remiantis giliais filosofiniais principais ar idėjomis. Lietuvos architektai stengiasi perimti elegantiškas formas, ieško harmonijos su gamta, tačiau ne visada atsigręžia į filosofiją. Lietuvių namai nuo seno buvo statomi gamtos apsuptyje, nes mūsų pasąmonėje užfiksuota organiška architektūra, įsiliejanti į gamtinę aplinką. Tokiuose pastatuose pradeda skleistis tam tikras žmogaus ir gamtos ryšys, vedantis filosofinių idėjų link. Meistrystė, santūrumas ir aiški vadinamoji archikultūrinė spinduliuotė, deja, vis dar retas derinys dabartinėje Lietuvos architektūroje.
– Kokiomis idėjomis vadovaujasi japonai? Kaip jie supranta architektūrą?
– Japonų architektai nuo seno tikėjo ir tiki, kad pastato dizaino filosofija atskleidžia jo „sielą“ ir parodo pagrindines pastato idėjos gaires. Pasiekti tokį architektūros grynumą galima tik sujungus vaizduotę ir kūrybą su architektūros idėjomis, išreikštomis statybos konstrukciniais elementais. Architektūra turi atsakyti į žmogaus keliamus klausimus, todėl kontekstas ir autentiškumas čia yra labai svarbūs. Japonų kultūros pastatai ir kuriamas minimalizmas negali būti aklai kopijuojami, neatsižvelgiant į vietinės kultūros reikmes. Vakarų kultūrose atsiskyrimas siejamas su vienišumu, Rytuose – su apsivalymu ir vidinio pasaulio išgryninimu. Iš tokio atsiskyrimo ir kyla japoniškas minimalizmas. Išgryninta erdvė – švariam vidiniam pasauliui.
– Baigiamojo magistro darbo rengimo metu atliktus tyrimus pritaikėte praktiškai, parengdamas dvasinio harmonizavimo centro Vilniaus rajone projektinį siūlymą. Kokia jo paskirtis? Ar tokio centro idėją atsivežėte iš Japonijos?
– Polinkis kurti šiek tiek išskirtinės funkcijos architektūrą atsirado gana seniai, dar rengiant akademinius projektus, kai vaizduotę mažiau ribojo klientų poreikiai, biudžetas, statybos trukmė. Projektuodamas tokius pastatus, architektas „treniruoja“ ne tik vaizduotės galimybes ir architektūros išraiškos formas, bet ir patį save. Todėl ir atsirado idėja kurti dvasinio harmonizavimo centro pastatą Vilniaus rajone. Nors tai Lietuvoje dar nėra populiaru, tačiau pietrytinėje Azijoje ir Okeanijoje gana sparčiai populiarėja. Dvasinio harmonizavimo centras skirtas tiems, kuriems aktuali gyvenimo kokybė ir ateitis. Tai – prestižinė vieta, kurioje išmokstama planuoti ir valdyti savo sveikatos būklę, sąlygoti asmeninį ir savo vaikų vystymąsi bei įpročius. Centre rengiami 30–60 dienų kursai suteikia išsamių teorinių ir praktinių žinių, padeda atsirinkti vertybes ir sugrįžti į subalansuotą bei sveiką gyvenimo ritmą.
– Baigęs magistrantūros studijas KTU, grįžote į Japoniją. Ar dirbant sunku susitapatinti su kitos šalies kultūra ir filosofija? Galbūt bandote į projektus integruoti ir tradicinei lietuvių architektūrai būdingus bruožus?
– Japonijoje su pertraukomis gyvenu jau penkerius metus, todėl japonų kultūra, kad ir kokia paslaptinga ir klaidinanti ji būtų, jau pradeda aiškėti ir mano sąmonėje. Niekada nesistengiu dirbtinai integruoti kultūros ar filosofijos, kurios nesuprantu. Visi architektūriniai ir filosofiniai aspektai, filtruojami per mano asmeninę prizmę, tampa dviejų visiškai skirtingų kultūrų deriniu. Tai atsispindi ir mano darbuose. Kurdamas stengiuosi, kad architektūra taptų komfortiška erdve žmogui, akcentuoju esminius emocinius aspektus. Spalvos, formos, tūriai – tai tik kelios iš daugelio architektūros sudedamųjų dalių. Daugiau dėmesio reikia skirti žmogui ir jo vidiniams išgyvenimams, taip „auginant“ architektūrą, turinčią savą fizinę ir emocinę istoriją. Parengta pagal Kauno technologijos universiteto Viešosios komunikacijos skyriaus pranešimą