Henri Malosse buvo pirmasis Europos Sąjungos institucijos vadovas, kalbėjęs Kijevo Maidane susirinkusiems žmonėms per 2013 m. prasidėjusią Ukrainos krizę. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narys ir buvęs jo pirmininkas H. Malosse taip pat buvo vienas pirmųjų ES pareigūnų, atvykusių į Lietuvą po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. Tapęs kviestiniu Kauno technologijos universiteto lektoriumi, H. Malosse Lietuvoje ėmė svečiuotis vis dažniau. Paskaitą apie Europos ekonominę ir socialinę plėtrą Universitete neseniai skaitęs politikas sutiko pasidalinti mintimis ir įžvalgomis apie Europos Sąjungos dabartį ir ateitį, savo susidomėjimą Rytų Europa.
– Nuo mažens tyrinėjote Rytų Europos kultūras. Kodėl šis regionas patraukė Jūsų dėmesį?
Nėra jokių konkrečių priežasčių – tiesiog smalsumas. Visada žavėjausi Antrojo pasaulinio karo istorija ir XX amžiumi. Labai susidomėjau Vokietijos susijungimo procesu po Berlyno sienos griuvimo 1989 m. Gyvendamas Pietų Prancūzijoje, mokiausi vokiečių kalbos ir dažnai lankydavau šią šalį. Vokietiją padalinus į dvi atskiras valstybes, mane ypač domino Vokietijos Demokratinė Respublika (Rytų Vokietija), nuo kurios mano žvilgsnis nukrypo toliau į Rytus.
– Ką tuo metu žinojote apie Lietuvą?
– 1976 m. gyvenau ir studijavau Lenkijoje. Buvau girdėjęs apie Vilnių ir nusprendžiau jį pamatyti. Nuvykau į Sovietų Sąjungos ambasadą Varšuvoje ir paprašiau leidimo kelionei į Vilnių, tačiau man jo nesuteikė. Vietoj to gavau pasiūlymą aplankyti Maskvą. Pirmą kartą atvykau į Lietuvą pirmaisiais nepriklausomybės atkūrimo metais. Vilniuje susipažinau su buvusiu europarlamentaru Vytautu Landsbergiu, kuris tuo metu buvo šalies vadovas. Džiaugiuosi galėdamas pasakyti, kad buvau vienas pirmųjų ES pareigūnų, atvykusių į Lietuvą palaikyti jos išsivadavimo ir atkurtos laisvės. 2013 m., kaip komiteto pirmininkas, dalyvavau trečiajame Rytų partnerystės viršūnių susitikime Vilniuje.
– Teigiate, kad Europos ateitis yra socialinė ir ekonominė plėtra. Kokiais argumentais grindžiate savo nuomonę?
– Eidamas komiteto pirmininko pareigas, tai pareiškiau viešai. Ir šiandien, praėjus dvejiems metams, mano nuomonė nepasikeitė. Priežastis, kodėl atskirų valstybių žmonės nori įstoti į ES, yra jų pačių ir jų šeimų gerovė. Iš narystės jie tikisi daugiau galimybių, naujų darbo vietų ir geresnių gyvenimo sąlygų. Jei ES sugebės šiuos lūkesčius pateisinti, jai pavyks išlaikyti Europos gyventojų pasitikėjimą. Šiandien negaliu pasakyti, kad ES pakankamai skatina ekonominį ir socialinį vystymąsi. Dar vienas esminis dalykas, ko žmonės tikisi iš ES, yra saugumas – ypač po pastarųjų įvykių Europoje: pabėgėlių krizės, teroro aktų. Jeigu ES nepavyks užtikrinti ekonominio ir socialinio vystymosi bei saugumo, žmonės gali imti abejoti narystės nauda šioje organizacijoje.
– Buvote vienas pirmųjų ES pareigūnų, viešai kalbėjusių Kijevo Maidane 2013 metų gruodį.
– Džiaugiuosi, kad galėjau padėti Maidano revoliucijos lyderiams pasiekti Briuselį ir pakviesti garsiąją dainininkę, Eurovizijos dainų konkurso nugalėtoją Ruslaną į dvi Europos Parlamento plenarines sesijas. Todėl mano pavardė atsidūrė Rusijos vyriausybės „juodajame sąraše“. Tai reiškia, kad nebūsiu įleidžiamas į Rusiją 5 metus.
– 2013–2015 m. buvote Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas. Kokias idėjas kartu su komanda kėlėte ir įgyvendinote?
– Pirmininkavimo metais bandžiau atkreipti ES institucijų ir organizacijų dėmesį į Europos piliečius, raginau įsiklausyti į jų poreikius, pasiūlymus. Per dvejus metus aplankiau visas ES valstybes nares. Tiesą sakant, pirmoji šalis, kurioje lankiausi, buvo Lietuva. Tada susitikau su Prezidente Dalia Grybauskaite, Vyriausybės nariais ir jaunimu. Po kiekvieno apsilankymo bandžiau perduoti žmonių lūkesčius ES institucijoms. Kaip tuometinis komiteto pirmininkas, skatinau įvairių projektų, susijusių su žmonių poreikiais, iniciatyvas. Vienas tokių pavyzdžių buvo projektas „Europe Tomorrow“, padedantis užmegzti ryšį su žmonėmis ir išryškinantis socialinių inovacijų svarbą Europoje. Savo inicijuotais projektais siekėme sustabdyti maisto eikvojimą, pristatyti išmaniųjų miestų ir salų tinklą. Pastarasis projektas man turi ypatingą reikšmę, nes mano šaknys yra Korsikos saloje.
– Ar ES institucijų vadovai turėtų labiau įsiklausyti į Europos piliečius?
– Šiandien – tai didžiausias išbandymas Europos Sąjungos institucijoms. Mano įsitikinimu, ko europiečiai nori ir tikisi iš šios organizacijos, nėra standartizacija ar įstatymų leidyba. Tai ekonominė ir socialinė plėtra, gerovė, klestėjimas, gera gyvenimo kokybė ir saugumas. Deja, šiandien Europos piliečiai neturi gero „kanalo“ išreikšti savo nuomonės ir jaučiasi atskirti nuo ES, kurią mato kaip labai technokratinę organizaciją. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas yra puikus įrankis, padedantis ES sprendimų priėmėjams, manantiems, kad jie žino, ko reikia Europos gyventojams, išgirsti savo piliečius. Šiandien ES „varomasis ratas“ yra sistema, o ne žmonės.
– Ar galite pateikti pavyzdį?
– Lisabonos sutartyje yra numatyta galimybė, vadinama Europos piliečių iniciatyva, kuria pasinaudoję ES piliečiai gali paraginti Europos Komisiją siūlyti teisės aktus ir taip tiesiogiai dalyvauti formuojant ES politiką. Kaip tai padaryti? Jeigu septynios ES šalys surenka milijoną parašų, piliečių pasiūlymas gali būti pateikiamas EK. Pavyzdžiui, iniciatyva „Vanduo yra žmogaus teisė“ (angl. Water is a Human Right) buvo pateiktas pasiūlymas teisės aktui, kuris įgyvendintų žmogaus teisę į vandenį ir sanitariją. Pagal šį pasiūlymą buvo surinkta beveik 2 mln. parašų. Per pastaruosius metus buvo gauta 51 Europos piliečių iniciatyva: 18 iš jų buvo priimtos kaip atitinkančios reikalavimus, iš jų – 3 surinko daugiau nei milijoną parašų. Į visas tris iniciatyvas Komisija neatsižvelgė.
– Koks yra jaunųjų antreprenerių įkurtų startuolių, nevyriausybinių organizacijų, įvairių asociacijų vaidmuo Europos ekonomikai?
– Jis yra labai svarbus. Šiandien jauniesiems verslininkams labiausiai reikia paramos, saugumo ir tinkamos aplinkos darbui. Bendra darbo erdvė (angl. co-working space) yra vienas geriausių sprendimų tolimesniam šių antreprenerių bendradarbiavimui ir ateities verslo sėkmei. Kylančių jaunųjų verslininkų veikla turėtų būti remiama ne subsidijomis, bet alternatyviomis finansavimo priemonėmis.
– Socialinė ekonomika – svarbus Europos ekonomikos ramstis. Koks yra socialinės ekonomikos vaidmuo stiprinant demokratiją, vietos ir regioninę plėtrą, kuriant naujas darbo vietas?
– Socialinė ekonomika apima apie 2 milijonus Europos įmonių, kurios sudaro 10 proc. viso ES verslo sektoriaus. Kai kuriose ES šalyse, pavyzdžiui, Prancūzijoje, socialinė ekonomika sudaro apie 10 proc. šalies BVP, Lietuvoje – apie 3–4 proc. Vis dėlto šie skaičiai rodo socialinės ekonomikos augimo pažangą. Socialinei ekonomikai priklauso pelno nesiekiančios organizacijos, socialinio verslo įmonės, fondai, asociacijos ir kooperatyvai. Pastarieji turi gana prastą įvaizdį, susiformavusį sovietmečiu, tačiau šiandien kooperatyvai gali būti labai veiksmingi. Jaunoji karta galėtų pasinaudoti jų privalumais, kurie leidžia dirbti kartu kuriant bendrą verslą, o ne steigti privataus kapitalo įmonę. Dar vienas socialinės ekonomikos tikslas – teikti socialines paslaugas. Šia prasme socialinė ekonomika papildo privatų sektorių ir tampa alternatyviu būdu kuriant naujas darbo vietas ir rinkas.
– Esate vizituojantis profesorius įvairiuose Europos universitetuose. Ar manote, kad ES skiria pakankamai dėmesio švietimui?
– Deja, šiandien ES neskiria pakankamai dėmesio švietimui. Šiandien apie aukštąjį mokslą vis dar galvojame nacionaliniu lygmeniu. Žinoma, universitetai tarpusavyje plėtoja ryšius ir bendradarbiauja, tačiau ne visi yra europietiški. Mano pirmininkavimo metais komitete pristatėme koncepciją ir inicijavome projektą „Europos universitetų sistema“. Be to, ES turėtų skirti daugiau dėmesio pradiniam ugdymui. Nuo 10 metų amžiaus vaikai ima formuoti savo pasaulio suvokimą, todėl tai yra pats tinkamiausias metas juos supažindinti su istorijos, geografijos ar kitų mokslo sričių pagrindais. Taip pat reikėtų sudaryti daugiau galimybių mainų programoms organizuoti ir įkurti daugiau dvikalbių mokyklų.
– Prieš metus vienoje iš savo publikacijų išreiškėte viltį, kad 2015-ieji būtų ES pokyčių metai. Ar iš tikrųjų praėjusiais metais ES pūtė permainų vėjai?
– Taip, iš tiesų to norėjau ir vyliausi, bet to neįvyko. Ir toliau manau, kad Europai reikia radikalių pokyčių, supaprastintų procesų ir daugiau dėmesio saugumui, švietimui, ekonominei ir socialinei plėtrai. Šiandien Europos Parlamente stiprėja euroskeptikų pozicijos, kurie sudaro apie trečdalį visų europarlamentarų. Bijau, kad, jei niekas nesikeis, po poros metų šis trečdalis išaugs iki dviejų trečdalių. Vis dar tikiuosi, kad ateinančiais metais ES lyderiai supras, kad Europos Sąjungai yra reikalingas permainų vėjas.