Laikas vis eina. Laikas vis laukia.
Šešiolikmečiai žiūri į laiką,
šešiolikmečiai rašo ir braukia,
taiso skausmingai kiekvieną klaidą.
Just. Marcinkevičius
Poeto Just. Marcinkevičiaus skausmingai apraudotiems „šešiolikmečiams trisdešimtųjų metų gimimo“ šiais metais sukanka 86-eri. Vieni jų jau seniai žemėje miega, bet, be abejo, yra ir laimingųjų, kurie švęs gražią savo amžiaus sukaktį. Įvairios datos nejučiomis verčia susimąstyti, primindamos žmones, sutiktus gyvenimo kelyje. Vienas tokių žmonių yra mokytojas Vytautas Labulis, apie kurį reikia kalbėti jau būtuoju laiku. Kažkada dažnai susitikdavome Alytaus gatvėse ir pasikalbėdavome. Dabar iš praeities ūkų taip noriu ištraukti tą tolstančią prisiminimų pynę, kad atsiskleistų mokytojo likimas, būtent gimusio tais lemtingais 1930 metais, vasario 16-ąją.
Mano tėviškė šalia judraus plento Alytus–Lazdijai. Vaikystėje mėgdavau žvelgti į jį, stebėdavau pravažiuojančias mašinas, kurių buvo keliskart mažiau negu dabar. Dažnai nudardėdavo vežimai, o daugiausia kulniuodavo pėsčiųjų. Atkreipiau dėmesį į vieną vyrą, kuris pralėkdavo visada maždaug tuo pačiu metu, vakarop, visada skubantis, niekada neidavo žingsniu – visada ristele. Kažkas puse lūpų prasitarė, kad jis grįžęs iš Sibiro. Kaip ir kodėl, niekas neklausinėdavo, apskritai vengdavo apie tai kalbėti. Aš savo vaikišku protu skaičiavau, kiek daug žmonių grįžta, o žodis „Sibiras“ nuo kūdikystės dienų buvo tapęs kažkokia pabaisa.
Kiek vėliau sužinojau, kad tas paslaptingasis, dažnai plentu pro mano tėviškę lekiantis vyras, yra mokytojas ir mano tėčio pusbrolis. Jo gimtinė yra netoli Alytaus, Likiškėlių kaime. Iš ten jis išsinešė tėvelių ir šešeriais metais jaunesnės sesutės Emilijos meilę, beržų ošimą ir naminės duonos kvapą. Be abejo, čia aplankė ir mėlynoji svajonių paukštė, kurią jis vijosi visą gyvenimą, o ji vis išsprūsdavo ir plasnodavo pro šalį. Tačiau jis niekada nekeikė savo dalios.
Neprisimenu, kada pradėjome bendrauti artimiau. Dabar tenoriu iš atsiminimų nuotrupų, tarsi iš mažų gintaro gabalėlių, sudėlioti mozaiką – mokytojo ir žmogaus portretą. Vieną kartą susitikome miesto sode, netoli senosios Alytaus gimnazijos (įkurtos 1919 m.). Nesupratau, kodėl jis vis žvilgčioja į Žaliąją mokyklą. Paprastai, kalbėdamas jis žiūrėdavo į akis, buvo labai pagarbus, visada įsiklausydavo į mano žodžius, nuoširdžiai stengdavosi, kad kartais gana ilgi pokalbiai būtų turiningi, kalbėdavo labai taisyklingai. Pagaliau nejučiomis ištarė:
– Tai – mano gimnazija… Mano jaunystė.
Jo žodžiuose buvo tiek pagarbos ir meilės, kad aš, sulaikiusi kvapą, vyliausi išgirsti dar ką nors labai gražaus. Deja…
– Tada mes buvome šešiolikmečiai, nekentėme sovietų valdžios, tikėjome Lietuvos laisve. Slapta platinome atsišaukimus prieš sovietų valdžią. Labai bijojome, bet vis tiek ėjome. Vieną kartą prisėlinau prie gimnazijos, keletą kartų apsidairiau, atrodo, nieko nesimatė, buvo tylu. Drebančiomis rankomis išsitraukiau iš kišenės lapelį ir siekiau priklijuoti, kaip staiga pajutau, kad kažkas stipriai sugriebė mane už kitos rankos. Tai buvo čekistas.
Patylėjo ir tyliai pridūrė:
– Už tai „atpyliau“ penkerius metus Karagandos lageriuose. Dirbau traktorininko padėjėju, vadinamuoju prikabinėtoju. Buvau šešiolikmetis, todėl gavau mažiau. Jeigu būčiau buvęs pilnametis, tai būtų atrėžę 10 metų.
Tai pasakęs, baugščiai apsidairė aplinkui, tarsi ir dabar kažkas sektų jo kiekvieną žingsnį ar žodį, ir karčią minčių giją audė toliau:
– Grįžau į išsvajotą Tėvynę ir pasijutau svetimas tarp savų. Sovietinė valdžia visus politinius kalinius ir tremtinius laikė priešais: neleido prisiregistruoti norimoje vietoje, kliudė įsidarbinti pagal specialybę. Buvo neįmanoma sąžiningai ir oriai užimti vadovaujamą postą, nes įtarūs žvilgsniai bylote bylojo, kad „tu esi nepatikimas, nes buvai „ten“.
Supratau, kad priešais mane stovėjo žmogus, silpnas kūnu (iš prigimties silpna širdis), bet tvirtas dvasia. „Didysis nusikaltėlis“ Vytautas Labulis, grįžęs iš Karagandos „kurortų“ ir šiaip taip įsidarbinęs F. Dzeržinskio kolūkyje (Alytaus r.) apskaitininku, iš karto kibo į mokslus, tarsi norėdamas susigrąžinti prarastą laiką. Sėkmingai baigė Alytaus vakarinę (pamaininę) mokyklą ir stojo mokytis į Vilniaus V. Kapsuko universitetą, pasirinko Istorijos–filologijos fakultete studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Jaunuolio, paženklinto lagerio ženklu, į stacionarą mokytis nepriėmė, tačiau jis rankų nenuleido ir pradėjo studijuoti neakivaizdiniu būdu.
Tuo metu buvo jaučiamas mokytojų stygius, todėl Vytautui Labuliui pavyko įsidarbinti Pupasodžio aštuonmetėje mokykloje (Alytaus r.). Dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, kūno kultūrą ir muziką, subūrė mokinių chorą. Iki vėlumos užtrukdavo treniruotės prieš sporto varžybas, tačiau ne tik mokiniai, bet ir mokytojas buvo laimingas, kai laimėdavo varžybas, vadinasi, kruopščiai rengtasi ne veltui. Dirbo su didele meile ir pasiaukojimu, niekada negailėdamas savo laiko, neskaičiuodamas papildomai išdirbtų valandų – net nešovė mintis prašyti už jas papildomo užmokesčio. Mokytojas grojo akordeonu, skambino gitara, mandolina, pianinu, turėjo gražų balsą ir mėgo dainuoti, gal todėl mokiniai noriai lankė choro repeticijas, o baigę mokyklą buvo dėkingi už pamokas ir nuoširdų bendravimą. „Muzika ir sportas – nekalčiausi dalykai“, – ne kartą prasitardavo.
kurioje dirbo ilgiausiai mokytojas Vytautas
Labulis
Labai stengėsi išmokyti vaikus gimtosios kalbos. Žinoma, tekdavo nugalėti save, kai per literatūros pamokas reikėdavo aiškinti socialistinio realizmo metodą, atskleisti Lenino paveikslą lietuvių literatūroje, tačiau visada stengėsi, nes labai bijojo, kad kažkas kažko neįtartų. To meto programose buvo nurodyta gana nemažai kūrinių, kuriuos mokinai privalėjo išmokti atmintinai. Mokytojas jų atmintinai mokėjo dvigubai daugiau. „Neturiu teisės reikalauti iš mokinio to, ko pats nežinau“, – mėgdavo pabrėžti. Pirmiausia mokytojas raiškiai atmintinai pasakydavo eilėraštį ar prozos ištrauką, o tada aiškindavo, mokydamas suvokti grožinės literatūros kūrinį.
Praslinkus nemažai metų, dirbo kitoje – Pivašiūnų vidurinėje mokykloje, (Alytaus r.). Nors jau turėjo didelę pedagoginio darbo patirtį, bet vis tiek kruopščiai ruošėsi kiekvienai pamokai. Iki išnaktų taisydavo mokinių rašinius ar savarankiškus darbus, norėdamas kuo greičiau grąžinti, analizuodavo padarytas klaidas, daug dirbdavo su mokiniais individuliai, jeigu reikėdavo, po pamokų. Sulaukęs pensinio amžiaus, iš karto išėjo į užtarnautą poilsį. „Mokytojas turi pasitraukti laiku, kaip aktorius nuo scenos. Negaliu žiūrėti, kai dirba pensininkai, sveikatos negalių kamuojami, netvarkingai apsirengę.“ Jis pats, tikriausiai, niekada nedrįso įžengti į klasę nevilkintis kostiumu, visada balti marškiniai, tvarkingai parištas kaklaraištis, nublizginti batai.
Vytauto Labulio baimė dėl savo praeities baigėsi su Atgimimu. Aušo gražus pavasaris jau laisvoje Lietuvoje. Atsitiktinai vėl susitikome gatvėje. Pirmieji žodžiai, vietoj pasisveikinimo, – „Lietuva laisva“. Po daugelio metų pamačiau jį laimingą. Atrodė, kad savo džiaugsmą jis nori šaukte iššaukti visam pasauliui. „Ar tu girdėjai, skamba kažkada uždraustos dainos.“ Ir čia pat tyliai uždainavo:
Išėjo vyrai ginti Tėvynės,
Drąsūs ir narsūs tarsi arai.
„Dainuoju, nes žinau, kad daugiau manęs nesuims ir į lagerį neįkiš“, – entuziastingai suskambo jo žodžiai. Žiūrėjau į jį ir gėrėjausi: juk taip džiaugtis gali tik žmogus, savo kančią sudėjęs ant tautos Laisvės aukuro.
Praėjusieji metai jau suskaičiavo dešimtmetį, kai mokytojas Vytautas Labulis ilsisi šalia savo tėvelių Alytaus r. Daugų kapinėse. Net kapų tyloje dažnai suskamba girdėtos dainos žodžiai – dabar jau tarsi priesaika: branginti Laisvę.