Žemaitija – savitas istorinis etnokultūrinis Europos regionas, per šimtmečius išsaugojęs pagarbą krašto tradicijoms, kalbai ir istorijai, suvaidinęs ryškų ir svarbų vaidmenį formuojantis ir stiprėjant Lietuvos valstybei. Žemaitijos teritorija, XIII a. pradžioje Rytų Pabaltijyje nukariavimus pradėjus vokiečių ordinams (1202 m. – Kalavijuočių ir 1226 m. – Kryžiuočių) ir stebėtinai greitai užgrobus Prūsiją bei dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijas, liko lyg pleištas tarp dviejų vokiečių ordinų. Tad neatsitiktinai galinga pirmojo kryžiaus žygio į Lietuvą kariuomenė 1236 m. iš Laterano buvo nukreipta ordinų susijungimo sausuma kryptimi – į Žemaitiją, į „vienintelę teritoriją, kurios nuosekliai siekė Ordinas“ (W. Urban).
Bet 1236 m. rugsėjo 22 d. Šiaulių apylinkėse (lot. In terra Sauleorum), Šiaurės Žemaitijos žemėse įvykęs Saulės mūšis įtikinamai pademonstravo Žemaitijos karinį potencialą ir stebėtiną ryžtą ginti savo kraštą ir laisvę. Žemaitijos karinių pajėgų pergalė Saulės mūšio lauke buvo tiesiog triuškinama. Po šio mūšio Livonijos ordinas nustojo egzistuoti kaip savarankiška karinė jėga ir 1237 m. susijungė su agresyviu bei stipriu Kryžiuočių ordinu.
Nepaisant pralaimėjimo ir Ordinui atkūrus jėgas, vėl buvo siekiama prijungti Žemaitiją ne tik karinėmis, bet ir diplomatinėmis Livonijos ordino priemonėmis – 1251 m. Livonijos ir LDK taikos sutartis (paliekant Žemaitiją kovoti vieną), 1253 m. Mindaugo karūnavimo proga (nors Žemaitija jam nebuvo pavaldi) Žemaitija buvo padovanota Ordinui, įsipareigojus Žemaitijos neremti… Atrodė, kad Ordinui pavyko pasiekti savo, nes, nugalėjus Žemaitiją, likusią vieną, ir sujungus Ordino žemes nuo Marienburgo iki Talino, būtų sukurtas galingas karinis ūkinis Ordino potencialas. Vieninteliai, kurie nesutiko būti dovanoti ar pavergti, buvo žemaičiai. Suvokdami kraštui iškilusią grėsmę, jie suvienijo savo genčių pajėgas ir 1255 m. sudarė Žemaičių žemių konfederaciją. Pasak istoriko prof. E. Gudavičiaus, prasidėjo „vienišoji žemaičių kova” – kova už savo žemės išlikimą ir laisvę, trukusi du šimtmečius ir, ko gero, Europos istorijoje neturinti analogo.
Žymiausias Žemaitijos kovos istorinis žymuo – Durbės mūšis, nulėmęs Žemaitijos, Lietuvos ir viso Rytų Pabaltijo likimą. Sekant Sambijos nukariavimo (1256 m.) pavyzdžiu suvienytomis pajėgomis smogti lemiamą smūgį, 1260 m. vasarą suvienytos Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinų pajėgos, Danijos karalystės kariuomenė iš Talino, Švedijos karalaičio Karolio kariuomenė ir daugybė kryžininkų iš Europos susirinko prie Klaipėdos pilies. Dar nematyta galinga kariuomenė buvo telkiama suduoti Žemaitijai triuškinamą smūgį, palaužti jos pasipriešinimą ir prisijungti šį išdidų bei nepaklusnų kraštą. Žemaičiai, vadovaujami savo vado Algmino (vieno žymiausių Lietuvos istorijoje karvedžių), sutelkė savo pajėgas ir 1260 m. liepos 13 d. Kuršo žemėje prie Durbės ežero įvykusiame įnirtingame mūšyje sutriuškino galingą jungtinę kryžiuočių armadą.
Mūšio įkarštyje dalis kuršių, kovojusių Ordino kariuomenėje, stojo Žemaičių pusėn, dalis kartu su estais pasitraukė iš mūšio lauko… „Jei ne žemaičių ir jiems į pagalbą perbėgusių kuršių ir estų pergalė Durbės mūšyje, kažin ar šiandien geografiniame žemėlapyje būtų minimos Estija, Latvija ir Lietuva. Kažin ar mūsų tautų nebūtų ištikęs giminingų prūsų likimas?” – vertindama mūšio reikšmę 750 metų mūšio metinių minėjime kalbėjo tuometinė Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkė I. Degutienė.
Triuškinamas Ordino pralaimėjimas žemaičių kariuomenei prie Durbės ežero, po jo sekęs Didysis Prūsų sukilimas ir platus Baltų išsivadavimo judėjimas keliems dešimtmečiams sustabdė Ordino aktyvius veiksmus ir sudarė palankias galimybes atsitiesti Žemaitijai bei sustiprėti Lietuvos valstybei. Būtent po Durbės mūšio, labai nusilpus karinei Ordino galiai, prasidėjo didžiausias Prūsijos istorijoje Herkaus Manto vadovaujamas Didysis Prūsų sukilimas. Išsivadavę pietiniai kuršiai pripažino žemaičių valdžią, sukilo žiemgaliai, estai… Deja, Žemaitija, apgynusi savo žemes Durbės mūšyje ir patyrusi didžiulių nuostolių, nebegalėjo aktyviai įsitraukti į pačios inspiruotą plačiausią Baltų išsivadavimo judėjimą. Tarp Lietuvos karalystės su Ordinu vyravo taika…
Deja, iki šiol šiam, vienam reikšmingiausių ir svarbiausių Lietuvos istorijos įvykių, neskirta beveik jokio dėmesio, nors pilietiška visuomenė, neabejinga savo kraštui, seniai kelia tinkamo Durbės mūšio įamžinimo klausimą. Nesulaukusi valstybės dėmesio, artėjant Durbės mūšio 755 m. metinėms, Žemaičių kultūros draugija ir visuomenė, vadovaujama architekto Algirdo Žebrausko, ėmėsi iniciatyvos pastatyti Durbės mūšio paminklą. Kartu su žinomu Lietuvos skulptoriumi Algirdu Bosu parengtas Durbės mūšio paminklo Žemaitijos sostinėje Telšiuose projektas. Lėšas paminklui sukurti ir pastatyti renka Žemaičių kultūros draugija. Bendra paminklo sąmata – 110 tūkst. eurų. Surinkta ir panaudota per 70 tūkst. eurų. Iš šios paaukotos sumos jau nulieti paminklo pamatai, išpjautas ir sumontuotas vietoje aštuonių briaunų granito pagrindas, M 1:1 nulipdytas skulptūros goreljefas, nuimtos liejimo formos, sutvarkyta paminklo aplinka.
Deja, norint laiku užbaigti skulptūrą, trūksta lėšų liejimo, montavimo ir baigiamiesiems darbams atlikti. Esame dėkingi kiekvienam, paaukojusiam kad ir pačią mažiausią sumą šiam iškiliam, prasmingam ir išliekamąją vertę turinčiam paminklui. Paminklas statomas tik iš aukų. Aukotojai, kurie paaukojo 600 ar daugiau eurų, bus kaip „paminklo rėmėjai“ pagarbiai įamžinti pačiame paminkle. Paaukoję 2000 ir daugiau eurų, taps „didžiaisiais paminklo rėmėjais” ir, be specialaus įrašo paminkle, bus apdovanoti Durbės mūšio paminklo medaliu. Paaukoję 5000 ir daugiau taps „pagrindiniais paminklo rėmėjais“ ir, be specialaus įrašo paminkle, bus apdovanoti sidabro medaliu. Visi paminklo rėmėjai, didieji rėmėjai ir pagrindiniai rėmėjai bus iškilmingai pagarsinti ir įrašyti specialiojoje knygoje, kuri per paminklo atidengimo iškilmes bus perduota amžinam saugojimui Žemaičių muziejui „ALKA“.
Paminklas statomas iškilioje vietoje – Telšių senamiesčio širdyje prie visoje Lietuvoje žinomo Telšių amfiteatro, nuo kurio terasos atsiveria įspūdingas vaizdas į Žemaitijos kalvas. Paminklui, kurio aukštis – 8,5 m, naudojamos ilgaamžės medžiagos: rausvasis granitas, žalvaris ir bronza. Jo atidengimui rengiame knygą, kurioje šalia istorinės apžvalgos ir paminklo kūrimo istorijos būtinai bus pagarbiai pagarsinti paminklo rėmėjai.
2016 m. Telšiai paskelbti Lietuvos kultūros sostine. Vienas svarbiausių kultūros sostinės renginių – iškilmingas Durbės paminklo atidengimas liepos 23 d. Tą dieną vyks mokslinė konferencija, bus atidaryta archeologinė paroda „Žemaičių ir kuršių ginklai XIII a.“, vyks Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos organizuota Lietuvos kariuomenės šventė. Tą dieną neabejingųjų pastangomis iš istorijos paribio ištrauksime tai, kas teisėtai Lietuvos ir Europos istorijoje bus įrašyta aukso raidėmis.
Žemaičių kultūros draugijai galima rašyti studija.arch@gmail.com
Pavedimui:
Juridinio asmens kodas 191914572
Adresas: Parko g. 5, Degaičiai. Telšių r.
Sąsk. Nr. LT074010042800061620
AB DnB bankas, banko kodas 40100
Skulptūrai „Durbės mūšis“
Tarptautiniai mokėjimai:
AB DNB bankas, J. Basanavičiaus g. 26,
LT- 03601 Vilnius, Swift kodas AGBLLT2X